Regimantas Adomaitis žinomas ir mylimas kaip vienas talentingiausių, žaviausių ir darbščiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Talentas ir žavesys – tai ką mato visi, atėję į spektaklį arba filmą. Darbštumas, savęs tobulinimas – realybė, kurią mato ir apie kurią legendas pasakoja Adomaičio kolegos.
Aktoriaus jubiliejaus išvakarėse kalbamės, vartydami jo dienoraščių ir užrašų knygą „Mintys scenos paraštėse“, lygiai prieš dešimtmetį išleistą „Scenos“ leidyklos. Regimantas Adomaitis prisiminė, kad tokiai knygai jį išprovokavusi šviesaus atminimo leidėja Rasa Andrašiūnaitė.
– Pavarčiau savo užrašėlius, pagalvojau: mažu ką iš jaunimo užkabins. Nes atsimenu, kaip aš pats godžiai ieškodavau visokiausių minčių, kurios man padėtų suprasti, atverti, atskleisti. Ir mano knygoje labai daug citatų.
– Skaitant jūsų „Mintis scenos paraštėse" , atrodo, kad jūs visą laiką savimi nepatenkintas, jūs nuolat barate ir laužiate save, nes turite būti kitoks?
– Ne tai, kad kitoks. Buvau labai blogas artistas ir ieškojau kelių, galimybių, kaip pasidaryti artistu.
– Iš ko jūs, jaunas žmogus, nusprendėte, kad esate blogas artistas?
– Kai visi aplink tau sako, ne tik sako, bet pirštais bado, rodo, koks tu niekam tikęs, tai pradedi tuo truputį tikėti. Nors pasąmonėje turi viltį, kad gal gali būt artistas? Ir ką daryti, kad tai įvyktų? Nes aš labai mylėjau sceną. Labai. Užtai fiziką mečiau. Gavau fiziko diplomą, bet niekur jo nepanaudojau, dūla kažkur. Bet kai stojau į Konservatoriją, dėstytojai žinojo, kad studijuoju universitete, jau beveik baigiu. Spėju, dėl to ir priėmė. Įsivaizduoju, kad galvojo: tokių tipų nedažnai pasitaiko, įdomu pažiūrėt, ar kas nors jam gali pavykti.
Per visą Konservatorijos laiką man taip niekas ir nepavyko. Kai baigėme, mūsų kurso vadovė Irena Vaišytė dar tikėjosi, kad kur nors įsidarbinsime - ar televizijoje, ar dėstysime, ar naują jaunimo teatrą kursime. Kadangi buvau tarp bendrakursių vyresnis, gudresnis, supratau, kad jokių naujų teatrų nebus. Kapsuko miesto teatrui reikėjo trijų artistų, ir aš sutikau išvažiuoti ten.
– Aukojotės?
– Joks čia aukojimasis. Aš svajojau patekti į teatrą. Supratau, kad tikrasis mokslas prasideda teatre, kai tu turi galimybę išeiti į sceną. Aš buvau laimingas, važiuodamas į Kapsuką. Savo kurso vadovei atrodžiau kaip išdavikas. O mano kursas? Kas į televiziją, kas į radiją, kas pasiliko dėstyti. Ne, dėstyti aš nenorėjau. Galvojau: ko aš mokysiu kitus, kai pats nieko neišmanau?
Kokia laimė, kad Kapsuko teatrui mūsų reikėjo! Atsiuntė jie sunkvežimį, susikrovėm ten savo sudedamas loveles, įsidėjau „čemodanuką" su knygom ir išvažiavom. Mums davė po kambarį, ir prasidėjo teatras. Nieko nemokėjau, nieko nežinojau, bet kvėpavau jau teatro dulkėm.
Po pusmečio Kapsuko teatrą išformavo. Pradėjo važiuoti režisieriai, žiūrėti spektaklius, kviestis trupės artistus pas save.
Visą interviu galite perskaityti čia.
