Apie Arūną Sakalauską žinome nedaug. Atvirauti jis nėra linkęs, o savo asmeninį gyvenimą, jei galėtų, paslėptų po devyniais užraktais. Anot jo, geram aktoriui svarbiau, kad apie jį spręstume, jį vertintume už sukurtus vaidmenis, o ne pagal asmeninį gyvenimą.
Norime žinoti viską
Žiūrovai A. Sakalauską dažniau mato televizijos ekrane nei teatre, tačiau jis pats sako, kad geriausiai jaučiasi būtent teatro scenoje. Bet štai paradoksas – aktoriams populiarumą kuria ne teatras, o kinas ir televizija.
A.Sakalauskas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją 1986 m., buvo režisieriaus Jono Vaitkaus kurso studentas. Tame pačiame kurse mokėsi ir aktorė Ingeborga Dapkūnaitė. Apie A. Sakalausko ir I. Dapkūnaitės meilę tada kalbėjo visas Vilnius. Ir apie skaudžias jų skyrybas, kai aktorė paliko ne tik sužeistą Arūno širdį, bet ir Tėvynę. Išvažiavo svetur laimės ieškoti. Atrodo, kad rado ją, juk tapo pasaulyje žinoma kino aktore, žvaigžde. Tikriausiai A.Sakalausko žaizda gijo ilgai. Nežinia, ar iš tikrųjų užgijo? Juk kita A. Sakalausko mylimoji (ar ne likimo ironija?) taip pat yra aktorė, taip pat – Dapkūnaitė, tik kitu vardu – Jolanta. A. Sakalauskas vaidina Nacionaliniame dramos teatre, O. Koršunovo teatre, jį pažįstame kaip „Dviračio žynių“ personažą, juo žavėjomės improvizacijų šou „Pagauk kampą“.
Jautriems skauda labiau
Populiarumas turi dvi puses – juodą ir baltą. Gerai, kai esi žinomas, kai žmonės ateina pasižiūrėti spektaklio vien išgirdę, kad jame vaidina mylimas aktorius. Tačiau yra ir kita pusė: bet koks žinomo žmogaus gyvenimo įvykis ar posūkis tampa aptarinėjimo objektu. Komentatorių piktdžiugų kažkodėl visada daugiau, nei tų, kurie užjaučia ar linki gera.
Tačiau ar mes suprantame, kad nuo tokių aptarinėjimų aktoriams skauda? Menininkai – jautrūs žmonės, jie neturi šarvų.
Dažnas linkęs nusijuokti – et, tegul nekreipia dėmesio! Tačiau kūrėjai yra kitokie, jie negali nekreipti dėmesio. Jie – jautresni ir labiau pažeidžiami. Kiek menininkų nusižudo, nesulaukę pripažinimo? Kiek jų žūsta dėl nelaimingos meilės? O kiek jautrių žmonių ieško išsigelbėjimo alkoholyje ir narkotikuose? Todėl su menininkais patartina elgtis atsargiau, kaip su krištolo indais.
Personažai gali būti pavojingi
Aktorius privalo būti jautrus, nes nebūdamas toks negalėtų įsijausti į kuriamus personažus ir scenoje negalėtų atskleisti jų gilių, kraštutinių emocijų. O jeigu to negalėtų, nebūtų aktoriumi. Tada apie A. Sakalauską niekas nekalbėtų ir nerašytų. Ir mums būtų vis tiek, ką jis veikia ir kaip jaučiasi. Muzikantas groja, stalius drožia, vienas turi instrumentą, kitas – įrankius ir medžio gabalą. O aktorius nieko neturi, jis tik po save knaisiojasi. „Kai kurie personažai gali tapti pavojingi, – sako A. Sakalauskas, – jeigu tu per giliai į jį įlįsi, jie gali pradėti valdyti tave. Stiprūs ir pavojingi – Kaligula, V. Šekspyro dramų personažai. Tik labai stiprus aktorius gali tokį personažą suvaldyti.“
Ar aktorius privalo būti stiprus? A. Sakalauskas atsako, kad nebūtinai, tačiau būtina kita savybė – empatija. Aktorius turi mokėti atjausti ir suprasti kitą. Gyvenimas – tai teatras Ko mes einame į teatrą? Pasižiūrėti į kitų gyvenimus. Sėdime tamsioje žiūrovų salėje ir žiūrime į scenoje judančius žmones, klausomės jų žodžių, verkiame, juokiamės ir gyvename – ne savo, bet kitų gyvenimus. Tačiau argi tokie negalėtų būti ir mūsų gyvenimai?
Kai A. Sakalausko paklausiau, ar tai, kas vyksta teatro scenoje, jam atrodo panašu į tikrą gyvenimą, jis atsakė: „Taip“. „Vyksta toks žaidimas, – sako A. Sakalauskas, – susirenka suaugę žmonės, išgeria kavos, pavaikšto ratu, paskui sueina į salę, ir užgesta šviesos. Tada kažkur užsidega šviesos, ir štai jau mūsų nėra. Gyvenimas vyksta ten, scenoje, kurioje rodomas netikras gyvenimas. Bet žmonės žiūri, verkia ir juokiasi. Tai kaip galima sakyti, kad jis – netikras? Paskui užsidega šviesos, aktoriai išeina nusilenkti.“
Ir ką tada pamato aktorius? Spektaklio kūrėjų paveiktus žmones. Pažadintas šviesias emocijas, susimąstymą, atsipalaidavimą, gerumą jų veiduose. „Aš matau, kad net tie vyrai, kuriuos į teatrą atsivedė žmonos, jau tapo kitokie. Spektaklio pradžioje mačiau kančias jų veiduose: kaklaraiščio mazgas smaugia kaklą, esu priverstas čia sėdėti, nors mielai žiūrėčiau krepšinį ir išgerčiau alaus. O po spektaklio – iš jų veidų jau dingo lengvabūdiškas atsainumas ir rūstybė. Jie tapo jautresni ir, tikėtina, šiek tiek geresni.“
Vadinasi, gyvenimas – tai teatras, o mes – tik aktoriai jame? „Žmonės nesiskiria vienas nuo kito iš esmės, – kalba aktorius, – ar tai būtų kraštutinius jausmus išgyvenantis dramos herojus, ar žiūrovas, atėjęs į teatrą ir stebintis mus iš tamsios salės, visi mes esame tokie pat ir mus valdo tie patys jausmai“.
Susižavėję netrunkame nusivilti
A. Sakalausko sukurtas pagrindinis herojus spektaklyje „Dėdė Vania“ – vienas giliausių personažų. Ar jo išgyvenimai aktualūs ir mūsų laikais?
„Žinoma, – atsako A. Sakalauskas, – juk spektaklis – apie gyvenimo prasmę, kuri visais laikais buvo ir yra svarbiausia meno tema. „Dėdė Vania“ – spektaklis apie gyvenimo pusiaukelėje atsidūrusį žmogų. Kiek vienam ateina tokia diena, kai ima suvokti, kad jau nugyveno daugiau nei pusę savo gyvenimo ir kad jau niekas iš esmės nepasikeis. Norėtųsi pradėti iš naujo, siekti kažko, bet, deja, tai – neįmanoma. Baisu suvokti, kad jau nespėsi, nes aktyvaus gyvenimo liko nedaug, gal 10–15 metų. Per tiek laiko net mokyklos baigti nespėtum.“
Anot Arūno, mes dažnai kažkuo susižavime, susiviliojame, siekiame, o paskui viskuo nusiviliame – meile, mokytojais, idealais, žmonėmis, į kuriuos norėjome lygiuotis. Ir patys kartais nuviliame kitus, dažnai apie tai net nepagalvodami.
„Ir spektaklio herojus dėdė Vania buvo suviliotas. Jis aukojo savo gyvenimą kitam žmogui, nes labai tikėjo juo. Vėliau nusivylė ir puolė kaltinti tą žmogų už tai, kad jo gyvenimas nenusisekė. Juk argi mes – kitokie? Žmogaus prigimtis yra tokia, mums būtinai reikia kaltinti kitus. Tai valdžia bloga, tai greta esantis žmogus kaltas, tik ne mes patys. Pamirštame svarbiausia – kad už mus gyvenimo niekas kitas nenugyvens“, – tikino aktorius.
Kažkas vis dar laukia už kampo
O ar savo gyvenimu aktorius yra patenkintas? Juk ir jo amžius artėja jo herojaus kritinio amžiaus link.
„Aišku, nepatenkintas. Man nesuteikė laimės nei tai, kas jau praėjo, nei tai, kur dabar esu. Žinoma, darbas, kurį dirbu, duoda akimirksnį geros savijautos, o šiaip – visą laiką kankina nerimas. Nežinau, kaip tai paaiškinti, kad nepasirodyčiau kaip ligonis. Vis dar tikiu, kad štai ten, už kampo, kažkas manęs laukia. Kažkas gero ir gražaus. Ir aš iš tiesų tikiu, kad taip ir atsitiks, tas tikėjimas – tikras, didelis ir stiprus. Ir taip visą gyvenimą – vis užsuku už to kampo, o ten nieko nėra... Ir tada imu manyti, kad gal už kito kampo?“ – retoriškai pats savęs klausė aktorius.
Tačiau, pasak jo, argi tas tikėjimas ir siekimas – kažkas negero? „Ne, nieko blogo tame nėra. Gal visi žmonės taip jaučiasi? Dar nepasiekiau, bet jau greitai pasieksiu. Tačiau vis tiek vieną kartą ateina diena, kai imi suprasti, kad viskas, baigta! Už kampo jau tikrai nieko nėra ir niekada nebus“, – liūdnai, bet su valiūkiška šypsena akyse konstatavo Arūnas.
Ar A. Sakalauskui patinka A. Čechovo personažai? Juk kartais jie atrodo tarsi kažkokie bestuburiai žmonės.
„Jie tokie patys, kaip mes visi. Juk žmonių, kurių negalėtume pavadinti bestuburiais – atkakliai siekiančių savo tikslo ir niekada neinančių į kompromisus – yra labai nedaug. A. Čechovo herojai nuolankūs, o nuolankumą aš laikau viena didžiausių dorybių. Dėdė Vania susitaiko su tuo, kad nieko neįmanoma pakeisti, ir ramiai gyvena toliau. Geriau susitaikyti, negu rautis plaukus nuo galvos“, – sakė aktorius.
Televizija – būdas užsidirbti pinigų
A.Sakalauską kone kas vakarą galima pamatyti įvairiose televizijos šou programose. Kaip jaučiasi giliai mąstantis aktorius, dalyvaudamas šioje tuštybių mugėje?
„Televizija – tai būdas užsidirbti pinigų, – sako jis. – Gerai jaučiuosi tada, kai šou pavyksta, o nemalonu būna tada, kai peržengiamos padorumo ribos. Juk eidamas į laidą ne visada žinai, ką ten rasi. Man nepatinka, kai dalyvauti laidose kviečiami psichikos problemų turintys žmonės. Juos paprastai kviečia prodiuseriai, siekdami stebuklingų „reitingų“, bet aš manau, kad taip elgtis negalima“, – tikino A. Sakalauskas.
Jis gailisi, kad Lietuvoje nėra kino, bet tuo pat džiaugiasi, kad kinas atsigauna per televizinius serialus.
„Tie serialai, – svarsto A.Sakalauskas, – yra natūralus kelias jauniems aktoriams padaryti karjerą. Juk kitos alternatyvos nėra. Galima likti teatre, tačiau vien iš teatro neišgyvensi. Spektaklių mažai statoma, darbo nėra, o gyvenimas lekia greitai. Ir tas, kuris bus labai išdidus ir norės kurti tik tikrąjį didįjį meną, liks kaip dėdė Vania – nusivylęs ir apgautas. Ir kaltins kitus: „O ką jūs man žadėjote? Teatrą? Sakėte, kad tik čia tikrasis menas. Bet žiūrovų – mažai, pinigų vis dar nėra, kaip mums gyventi?“ – klausė aktorius.
Improvizacijos ir ateities planai
A. Sakalauskas prieš kelerius metus per televiziją transliuotą improvizacijų šou „Pagauk kampą“ prisimena kaip patį smagiausią savo gyvenimo projektą. „Tai buvo linksma ir gera laida, ne komercinė, o edukacinė, žmones supažindinanti su teatru. Pasiilgau improvizacijos. Niekada gyvenime tiek daug nesijuokiau, kiek tuo metu, kai fi lmavome „Pagauk kampą“, – šypsojosi aktorius.
A. Sakalauskas tokio pat smagumo tikisi sulaukti ir rudenį, kai pradės vesti naują laidą „Humoro šou Nr. 1“. O lapkričio mėnesį turėtų pasirodyti naujas režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Nusiaubta šalis“, kurioje A.Sakalauskas atliks vieną pag rindinių vaidmenų.
Meilė Jančorienė
