Esą tokia biurokratinė tvarka. O kaimynai piktinasi, kad norint pagerbti tokią iškilią šalies asmenybę reikia laukti ištisą dešimtmetį.
Vilniaus Žvėryno rajone, šalia keturias dešimtis metų siekiančio daugiabučio, sustoję kaimynai rodo vietą, kur norėtų pakabinti birželio mėnesį anapilin iškeliavusiam Legendiniam aktoriui Regimantui Adomaičiui skirtą atminimo lentą. Aktorius šiame name gyveno nuo pat jo pastatymo pradžios.
„Jiems su trim vaikais buvo svarbu labai, kad butas padoresnis būtų. Tai jie gavo čia. O po to kartu gyvenom. Įžymybė įžymybei, bet kai kartais buitį reikia spręsti, visa kita, tai buvo paprasta“, – pasakoja kaimynas Vilius Kavaliauskas.
Sugalvoję atminimo lentos idėją, kaimynai kreipėsi į Vilniaus savivaldybę ir paprašė oficialaus leidimo. Tačiau jo negavo. Mat Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisija su pirmininku Gediminu Jauniumi šią iniciatyvą atmetė. Esą klausimą dėl istorinės atminties lentelės galima būtų svarstyti, praėjus dešimčiai metų po mirties ir ne kitaip.
„Tai yra mūsų paminklas. Mes kartu keturiasdešimt metų gyvenom, keturiasdešimt metų gyvenom. Tai laukti dar dešimt metų, kad jį užmirštų. Mes dabar jį prisimenam. Po 10 metų čia bus kiti žmonės, kas čia kabins tada? Šimašius atvažiuos su Jaunium?“, – kalba V. Kavaliauskas.
Idėjos iniciatoriai pasijuto įžeisti ir tokio atsakymo iš savivaldybės komisijos nesitikėjo.
„Visi parašais patvirtinom, antspaudus padėjom, pakvietėm garsiausius menininkus padėti mums. Šeima padėjo nuotraukas, portretą išrinkt. Kokį portretą, sakom, nu iš to Mindaugo, iš Katedros“, – sako V. Kavaliauskas.
O Komisijos pirmininkas Gediminas Jaunius teigia, esą ši nuostata yra paveldėta iš praėjusių valdžių. O dar ankščiau priimti sprendimus dėl istorinės atminties lentelių buvo galima praėjus mažesniam terminui nuo žmogaus mirties.
„Komisijos laikysena yra taikyti visiems vienodą principą. Netaikant kažkokios išimties pagal simpatijas ar antipatijas. Ir kas man atrodo svarbu pabrėžti, kad niekaip komisija nepasisakė negatyviai apie Regimanto Adomaičio šviesią atmintį ir esu tikras, kad įvairiausių atminimo formų yra gerokai daugiau nei tik daiktinės“, – teigia G. Jaunius.
Kaimynai tokia biurokratine tvarka pasipiktinę – sako už atminimo lentelę Regimantui Adomaičiui vis tiek kovos.
„Čia išvis nėra kalbos, kad reikia padaryti ir galima padaryti. Ir padarysim. Nesvarbu, kad pasakė ten galima, negalima. Gal žmogus nepagalvojo, ką jis pasirašo“, – sako kaimynas Grigorijus.
„Klausiat, ar aš bėgsiu nuplėšti tą lentelę? Ne, neketinu to daryti. Sakau, asmeniškai yra tekę ir sutikti Regimantą Adomaitį, tikrai labai asmeniškai jį gerbiu ir čia nėra nieko apie tai, kad jis yra mažiau tinkamas ar vertas. Čia yra apie tai, kad visus ketverius metus šitą kadenciją mes laikėmės šito principo ir šiuo atveju nematome priežasčių elgtis kaip nors kitaip“, – tvirtina G. Jaunius.
Tiesa, išimtis dėl šio principinio reglamento anksčiau yra pritaikyta. Mirus kovo 11-tosios akto signatarui Romualdui Ozolui. Praėjus ketveriems metams po mirties buvo atidengta jam skirta atminimo lenta. Tokių pavyzdžių yra ir iš seniau, kuomet dar galiojo kitos nerašytos, bet principinės nuostatos.
Štai aktorius Donatas Banionis mirė 2014 metais. O atminimo lentelė atsirado praėjus dviem metams po jo mirties.
O dabar reikia laukti dešimt metų. Ir panašu, kad šį kartą išimčių nebus. Regimanto Adomaičio kaimynas buvo ir krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas. Ar reikia atminimo lentos čia ir dabar, ministras diplomatiškai nutyli. Tačiau iniciatorių – kitų kaimynų – nekritikuoja.
„Jis kaimynas Adomaičio iš kitos laiptinės, aš dar iš trečios laiptinės. Kiekvienas kaimynas manau gali prisidėti, kaip gali“, – kalba A. Anušauskas.
Netenkinat savivaldybės komisijos nutarimui, galima sprendimą skųsti ir už lentelę bandyti kovoti keliant klausimą savivaldybės taryboje. Ar imsis to anapilin iškeliavusio Regimanto Adomaičio kaimynai, pasakyti kol kas negali.
