2003 metų birželio 4 d. Valstybiniame jaunimo teatre aktorė Violeta Podolskaitė savo jubiliejaus proga gerbėjams nusprendė padovanoti nepamirštamą susitikimą su spalvingaisiais A. Ayckbourno “Normanų pergalių. I dalies - Elgesys prie stalo” personažais.
1994 metais Kosto Smorygino režisuotas spektaklis iš karto tapo tikru teatriniu hitu. Visos Lietuvos žiūrovai šturmavo teatrą, trokšdami išvysti komiškų peripetijų kupiną istoriją, kurioje vaidina visas aktorių žvaigždynas - Saulius Bareikis, Violeta Podolskaitė, Dalia Storyk, Dalia Brenciūtė, Remigijus Vilkaitis ir, žinoma, pats Kostas Smoryginas. Visiems gero trokštanti, kitų likimais susirūpinusi, energijos vulkanu tituluojama Violetos Podolskaitės Sara šiame vaidmenyje demonstruoja aukščiausią aktorinį pilotažą, kuris visiems, atėjusiems pasižiūrėti šio jubiliejinio spektaklio, turėtų priminti auksinius garsiojo režisierės Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko darbo Jaunimo teatre laikus.
1953 m. birželio 4 d. Kaune gimusi Violeta Podolskaitė 1971-1975 metais studijavo Lietuvos valstybinės konservatorijos aktorinio meistriškumo katedroje, jos kurso vadovė režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Muzikali, ekspresyvi ir plastiška aktorė, nuo 1975 metų kartu su kurso draugais Algirdu Latėnu, Irena Kriauzaite, Dalia Overaite, Vytautu Petkevičium, Kristina Kazlauskaite, Kostu Smoryginu, Arūnu Storpirščiu, Dalia Storyk bei Remigijum Vilkaičiu pradėjo dirbti Jaunimo teatre. Ši grupė tapo išskirtiniu Lietuvos teatro reiškiniu, tiesiogine, gyva ir demokratiška kalba prabilusi į to meto žiūrovą.
Per 28 darbo teatre metus Violeta Podolskaitė sukūrė daugiau kaip 50 vaidmenų, vaidino ir tebevaidina kino filmuose bei televizijos ir radijo spektakliuose.
Nuo 2001 m, Violeta Podolskaitė - Lietuvos teatrų vaikams ir jaunimui tarptautinės asociacijos ASSITEJ skyriaus prezidentė. Jos veikla šioje organizacijoje, per keletą metų spėjusioje pastebimai suaktyvinti vaikams ir jaunimui kuriančių Lietuvos teatrų veiklą, darbo su vaikais ir jaunimu koordinavimas Jaunimo teatre, rūpestis didele šeima, naujų vaidmenų kūrimas ir žiūrovams dovanojami susitikimai su jos šiuo metu vaidinamais personažais “Siuvėjų dienose Silmačiuose”, “Kelionėje į Meką”, “Paskendusioje vasaroje” (LNDT), TV seriale “Julija” - neleidžia ramiai atsipūsti, pasinerti į rezignaciją ir lyriškus prisiminimus.
Atokvėpyje tarp darbų ir rūpesčių Violeta Podolskaitė sutiko atsakyti į vieną klausimą: “Kas aktoriui svarbiausia?”
“Būti savimi. Suvokti, kas dedasi aplinkui ir pajusti save. Vaidmenyje reikia ieškoti ir surasti tai, kas tave jaudina. Jaunystėje dažnai pasikliaujame vien intuicija. Bėga laikas, metai… Aktorius privalo remtis į tai, ką jis pats yra išgyvenęs, ką jis protu suvokia ir jaučia. Stipri asmenybė - tai idealus aktorius. Spektakliai, vaidmenys, kaip šventės, kaip stebuklai - ne tokie dažni atvejai teatre. Bet mes privalome tikėti teatru kaip stebuklu, kaip švente. Laimė sutikti režisierių, kurį jauti be žodžių, kada tarp tavęs ir jo yra kontaktas, tas dvasinės giminystės, tarpusavio supratimo ryšys. Aktorius negali formaliai žiūrėti į savo darbą. Kiekviename vaidmenyje turi, privalo spindėti krislas nuoširdumo.
Prisimenu konservatoriją ir studijų dienas… Kaip godžiai varstėm bibliotekos duris: ieškojome knygų, vartėme meno reprodukcijų albumus… Visur ieškojome siužetų etiudams, ištraukoms ir improvizacijoms. Kokia nuostabi galimybė aktoriui pačiam išmokti ruoštis vaidmeniui!
Praėję metai? Tai labai nedaug. Kiekvienas turim užsibrėžę savo tikslą, savo idealus, norime atėję į sceną palikti ryškų pėdsaką - ir tai natūralu. Tikriausiai dar daug ko nesuspėjome padaryti. Žinoma, iš mažų smulkmenų šiandien nenorėčiau daryti didelių apibendrinimų. Prieš akis kita amžiaus pusė. Svarbu, kad mūsų neišduotų likimas, kad mus visą laiką paremtų viltis, jog dar kažką darysime ir padarysime. Kaip svarbu, kad dar po penkiasdešimties metų mūsų negraužtų nusivylimas, jog kažko nespėjome padaryti.”
