A. Tamulytė tikina, kad iki šio mėnesio visi įvykiai gyvenimą spalvino tik pačiomis gražiausiomis spalvomis, tačiau netikėtai džiugias akimirkas sujaukė netikėtai jos tėvą ištikęs insultas.
„Šiuo metu esu tokiam lyg ir pakilime. Už poros savaičių prasidės filmavimai seriale, kuriu dar vieną projektą, tad kaip sakoma, išsikapstau iš duobės, išplaukiu į paviršių. Žinoma, labai nuliūdino tėvelio liga, tačiau su kiekviena diena vis geriau, tad ir nuotaika gerėja“, – pasakoja aktorė.
Moteris tikina, kad šiuo metu, kuomet teatro sezonas į pabaiga, ji visą vasarą filmuosis 15-ame „Moterys meluoja geriau“ sezone.
„Su teatriniais darbais teks palaukti. Praėjusiais metais taip pat vaidinau seriale, tad šiemet man asmeniškai bus antras sezonas.
Niekada negalvojau, o ir buvau sakiusi, kad aš tikrai niekad nevaidinsiu seriale, tačiau likimas viską sudėliojo į savo vietas ir nelabai paklausė, ko norėčiau, o ko ne. Bet galiu užtvirtinti, kad teatro scena yra mano scena, esu visiškai teatro žmogus“, – nusišypsodama atvirauja Aurelija.
Pasiteiravus, ar nėra sunku filmuotis prieš kameras, kai vaidybą stebi ne tik žiūrovai už televizorių ekranų, bet ir visa kūrybinė grupė, aktorė atsakydama užtikrina, kad aktoriaus profesija yra tokia, kad prie visko galima prisitaikyti:
„Visada esame pasiruošę viskam. Tokia veikla – gimininga, bet ne tas pats, ką reiškia vaidinti teatre. Supratau, kad aktorystę prieš kameras perkandau, pamilau, o ir tai man visai patinka. Buvau įsikibusi teatro tiek, kad gal ir gerai, jog Dievulis davė visai kitu kampu save išbandyti. Man, kaip aktorei, toks platesnis spektras padeda tik stiprėti.“
Naujos veiklos ir paleistos nuoskaudos
Pastarieji keli metai A. Tamulytės gyvenime buvo sudėtingi. Teko ne tik padaryti kūrybinės veiklos teatre pauzę, tačiau ir išgyventi skaudžias skyrybas. Kalbėdama Aurelija užtvirtina, kad praėjus tam tikram laiko tarpui, laikas sugebėjo išgydyti ir išmokė paleisti visas nuoskaudas.
„Dabar susitikę su vyru pasisveikiname, paklausiame vienas kito, koks oras. Susitikę jaučiamės kaip labai seni draugai. Nuoskaudų nebeliko nei pas jį, nei pas mane.
Per gyvenimą supratau, kad laikas yra didelis teisėjas. Jis kaip jūra, kuri nugludina akmenukus, taip ir laikas užglaisto visas santykių nuoskaudas. Labai džiaugiuosi, kad neliko labai dideli priešai ir dabar galime pasikalbėti“, – sako pašnekovė.
Ne ką sunkiau buvo gyventi ir be teatro scenos. Aktorė teigia, kad sunkumus teko patirti tiek emocinius, tiek finansinius. Tačiau, save ji atrado ir kitoje, naujoje veikloje:
„Pradėjau daugiau dirbti su dizainu, interjeru, padariau kelis darbus. Fotografija vis labiau tapo mano aistra. Fotografuoju viską: jūrą, žmones... Svajoju ir atidaryti savo parodą rudens gale, kadangi norėčiau parodyti ir kitiems, ką esu padariusi. Tačiau, tokie planai dar ateityje, nes šiuo metu laikas labai efemeriškas, niekada negali žinoti, kaip viskas bus.“
Šiuo metu moteris taip pat artėja ir dar prie vienos savo svajonės išsipildymo – autorinės pjesės rašymo pabaigos. „Norėčiau padaryti teatre spektaklį ir toliau vykdyti teatrinę veiklą. Manau, kad nuo vėlyvo rudens, apie lapkritį, pavyks grįžti į sceną“, – priduria ji.
Praleisti šansai ir padrąsinimas jauniesiems kolegoms
Viename interviu, Aurelija buvo užsiminusi, kad savo pačiame karjeros įkarštyje buvo gavusi kvietimą filmuotis filme net iš paties Quentin‘o Tarantin‘o. Tačiau, ji į kvietimą atsakė neigiamai. Pasiteiravus, kodėl, aktorė atsidūsta:
„Tikriausiai iš tos baimės, provincialumo pabijojau ir atsisakiau. Tuo metu dirbau penkiuose teatruose, važinėjau po visą Lietuvą. Buvo suplanuoti repertuarai pusei metų į priekį, bilietai pardavinėjami arba visai išparduoti.
Nusprendžiau, kad nerizikuosiu, nes pabijojau, kad jeigu nepavyks, teks grįžus vėl viską pradėti nuo nulio. O ir sąlygos buvo pateiktos drastiškos – mesti viską ir tuoj pat važiuoti.“
Dabar, kaip teigia moteris, tokio sprendimo ji be galo gailisi, bet kaip tvirtina pati „iš dainos žodžių neišbrauksi“, todėl kaip tuo metu nutiko, taip dabar ir yra. Dabar A. Tamulytė atvira, kad gavusi tokį pasiūlymą antrą kartą ji nė sekundei nesudvejotų.
„Gyvenimas išmokė visai kitaip žiūrėti į tokias galimybes“, – priduria ji.
Pasiteiravus, ką galėtų pasakyti jaunajai kartai ir ko ji galėtų pasimokyti iš tokios patirties, pašnekovė nedelsdama atsako vos kelis žodžius: „Nebijoti ir tik pirmyn.“
„Niekada negali žinoti, kur lauks tavoji žvaigždė, todėl nereikia bijoti ir suteikti šansą tokioms galimybėms. Gyvenimas yra vienas, jis kaip be proto užsispyrusi karalienė, kuri gavusi atsakymą „ne“, antro šanso nebesuteikia. Taip nutiko ir man.
Tikrai nereikia bijoti, reikėtų eiti iškėlus galvą aukštai, nes mūsų aktorinė mokykla yra stipri ir su viskuo galima susitvarkyti. Nereikia nei bijoti, nei abejoti, o kaip tik – mokytis iš kitų klaidų, nes paskui teks verkti taip pat, kaip ir verkėme mes, kurie neišvyko“, – dabar nusišypso Aurelija.
