„Teatras yra mano namai. Bet kartais išeinu atostogų – tada filmuojuosi kine“, – sako švedų aktorė Lena Endre.
Prestižinių apdovanojimų už teatro ir kino vaidmenis laureatė dažnai pasirodo ir jaunų režisierių filmuose.
Danų režisieriaus Simono Staho filme „Dangaus širdis“ pasakojama apie santuokos dvidešimtmetį besiruošiančią švęsti laimingą ir turtingą šeimą. Tai kamerinė, šeimyninė drama, kurios herojams tenka permąstyti ir pervertinti savo santuoką.
Tema kine nėra nauja, o režisierius gana jaunas, debiutavęs 1998 m. filmu „Laukinis“. Tad kas paskatino dalyvauti tokiame iš pirmo žvilgsnio rizikingame projekte?
Mūsų bendradarbiavimas su Simonu Stahu prasidėjo filmu „Diena, naktis“. Režisierius pasirodė esąs nepaprastai talentingas ir drąsus – juk retas kuris ryžtųsi filmuoti ištisą filmą priekinėje automobilio sėdynėje. Juostoje „Dangaus širdis“ jis taip pat kuria, galima sakyti, teatrą.
Kai pradėjome dirbti, galvojome, kaip šį reginį priims žiūrovai. Veiksmas vyksta tik gyvenamuosiuose kambariuose, tačiau šie išoriniai apribojimai padeda suprasti, kas iš tiesų dedasi herojų širdyse ir galvose. Santuoka čia nagrinėjama tarsi pro mikroskopą.
Juk mes vis dar toleruojame šią labai seną gyvenimo kartu formą, kuri dabar dūžta. Švedijoje ir didžiojoje Vakarų pasaulio dalyje skyrybos tapo kasdienybe. Simonas norėjo ištirti šią situaciją. Kodėl mes vis dar einame į bažnyčią ir sakome tuos pačius žodžius, žadėdami likti kartu laimėje ir varge, o paskui tarsi viską pamirštame ir sakome, kad nebegalime net žiūrėti vienas į kitą, ką jau kalbėti apie bendrą gyvenimą.
Žmonės, kurie yra vedę daugiau nei 25 metus, dažnai nebesigilina į vienas kitos mintis, svajones ar norus. Jie iškart nusprendžia, kad žino, ką nori pasakyti kitas. Filme klausiama, kaip galima gyventi kartu kone visą amžių ir ar išvis tai yra įmanoma.
Kita vertus, ar išties gali būti visiškai sąžiningas, atviras savo vyrui ar žmonai? Mes juk renkamės santuoką iš meilės.
Nebėra, kaip anksčiau, kai susitaria tėvai: žinote, toks verslo sandėris, o paskui, na, gal ir meilė atsiras...
Atrodo, kad meilė filme „Dangaus širdis“ jau seniai yra dingusi. Emocinė izoliacija, apsimetimas, prisitaikymas yra atskleidžiami minimalistinėje aplinkoje su maksimaliais uždaviniais aktoriams. Daug stambių planų, statiškos kompozicijos – personažai yra tarsi atsiskyrę nuo pasaulio ir bendrauja tik tarpusavyje. Čia nėra kur slėptis nei režisieriui, nei aktoriams...
Filmavimas buvo labai įtemptas – net susirgau po filmavimo. Panašiai kaip teatre – nuolat kartodavome tekstus. Vakarais ir naktimis repetuodavome, o visą dieną praleisdavome prieš kamerą. O ji buvo taip arti!
Būdavo, nufilmuojame vieną dublį, tada Simonas sako: „O ne, Lena, palauk... Tu kažką prieš tai pagalvojai. Gali vėl grįžti prie tos minties? Kokia ji ten buvo?“
S. Stahas iš tiesų žino, ko nori. Jis reikalauja nepaprastai daug iš aktorių, bet kita vertus, nuostabu, kada režisierius taip giliai nagrinėja savo charakterius. Daugelis šiandieninių filmų nesuteikia tokios galimybės. Man tai buvo kaip teatras kine.
Filmas „Dangaus širdis“ kiek primena I. Bergmano „Scenas iš vedybinio gyvenimo“, kur režisierius sutelkė dėmesį į iš pirmo žvilgsnio darnią porą – psichologą Johaną ir advokatę Marianę. Jie abu kilę iš pasiturinčių šeimų, palaiko draugiškus ryšius su giminaičiais, yra diplomuoti žmogaus sielų ekspertai, bet nesugeba susikalbėti vienas su kitu.
S. Staho taip pat labai kruopščiai tyrinėja santuokos prasmes, rodydamas dvi, atrodytų, puikiai gyvenimą susitvarkiusias poras. Kaip Jūs reagavote į tokias paraleles?
Bandžiau pasakyti: „Gerai, Simonai, tai čia yra filmo „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ antra dalis?“ O jis atsakė: „Ne“.
Nieko apie tai nenorėjo girdėti. I. Bergmano kūrybos laikas buvo kitas. Tuo metu kalbėti intymiomis santuokos temomis dar buvo nedrąsu – tai galėjo sukelti sąmyšį, pasipiktinimą.
Šiandien mes skiriamės tarsi niekur nieko. S. Stahas norėjo kalbėti apie santuoką kaip instituciją. Mes juk bet kokiu atveju bandome išlikti saugūs. Susikuriame aplink save tarsi tam tikrą atmosferą, kurią sudaro mūsų šeima, namai ir bandome viską kontroliuoti.
Mano herojė filme iš tiesų nori valdyti situaciją, bet kita vertus, yra taip nežmoniškai pavargusi nuo to, kad prarado aistrą, bet kokias vizijas, svajones. Ji yra sustingusi, tarsi mirusi. Net neturi savo nuomonės.
Iš tiesų aš tą matau – daugybė mano amžiaus moterų pyksta ant sutuoktinių, nes jie tampa tingūs. Nieko nenori keisti, sako:
„Man jau penkiasdešimt, gal ir ne viskas susiklostė taip, kaip norėjau, bet jau vėlu ką nors daryti“. Tai reiškia, kad mes baigiame savo gyvenimą ir mums neliko nieko daugiau, tik sėdėti priešais televizorių?
Po filmo peržiūros Švedijoje, vienas mano pažįstamas pasakė: „Klausyk, Lena, bet prieš penkiasdešimt ar šimtą metų, žmonės juk mirdavo, sulaukę tokio amžiaus“. Faktas, kad taip ilgai žmonės negyveno.
Galbūt mes esame savotiškai užkoduoti ir suprasti kitą bei jį toleruoti galime tik ribotą laiko tarpą? Dabar mes gyvename taip ilgai, kad mažiausia mums reikia dviejų santuokų, nes kitaip nužudytume vienas kitą.
O kaip tada yra su aktoriaus vaidmenų specifika, dar vadinamu amplua – juk aktoriams, ilgai vaidinantiems scenoje ar kine, dažnai tenka tam tikro tipo vaidmenys, geriausiai atitinkantys tam tikrus jo fizinius, psichinius duomenis.
Kiek pats aktorius gali keisti šią nusistovėjusią schemą?
Kine ir televizijoje bandau rinktis komedijas, dramas, kuriose galėčiau kurti skirtingus charakterius. Nenoriu užsisklęsti viename amplua, nes tada ir režisieriai pageidaus to paties per tą patį. Nebus vystymosi, augimo.
Vaidyba yra gąsdinantis užsiėmimas: baisu nuo pat pradžių, kada turi atsistoti prieš publiką ir kažką pasakyti. Bet kartu tai padeda atrasti save, suteikia džiaugsmo, jaudina. Kartais turi pasinerti į absurdiškiausius dalykus, nes to reikalauja scenarijus ar pjesė.
Bet kažką gauni tik tada, kai išsijudinti iš saugaus buvimo ir prisiverti žengti žingsnį eiti į tamsų mišką, kur nieko negali įžvelgti.
Jūsų biografijoje minima, kad aktorės karjerą pradėjote su bendraminčiais įkurtoje trupėje „ Sputnik“. Taigi buvote jauni, energingi ir troškote pakeisti pasaulį?
Absoliučiai taip – šimtu procentų! Aktorės karjerą pradėjau Stokholmo teatro studijoje, kuriai vadovavo Inga Vern iš Prahos. Jos mokykla buvo paremta lenko Jaceko Grotowskio eksperimentais. Tai labai daug fizinių jėgų reikalaujantis teatras.
Iš pradžių man buvo sunku suprasti, kam reikia tiek daug šokinėti, rėkauti, gestikuliuoti... Vėliau perpratau tą techniką.
Taip pat supratau, kad privalau dar daug mokytis tam, kad galėčiau daryti, ką noriu.
Įstojau į valstybinę vaidybos mokyklą. Ją baigusi su bendraminčiais subūriau tokį keistą ansamblį, kuris dalyvaudavo televizijos stotyse Malmėje ir Stokholme.
Tik suvaidinusi dviejuose kino filmuose gavau darbą Karališkajame Dramos teatre, kuriame vaidinu iki šiol. Teatras yra mano namai. Bet kartais išeinu atostogų ir tada filmuojuosi kine: nepaprastai sunkus iššūkis aktoriui yra devyniasdešimt septintąjį kartą vaidinti Ledi Makbet scenoje ar Hedą Gabler, ar karalienę Elžbietą. Šiems vaidmenims reikia milžiniškos energijos.
O kine, jei dublis buvo geras, man nereikia kartoti – jis jau yra išsaugotas. Taigi kine daug lengviau ir man tai tolygu atostogoms.
Tačiau režisierius I. Bergmanas yra rašęs, kad teatro scena, kaip ir tapybos darbo rėmai, neįsileidžia tikrojo pasaulio. Kamera, priešingai, yra labai paslanki: ji vienodai priima ir aktorių, kuris vaidina mirštantį ant grindinio, ir atsitiktinį balioną, plūduriuojantį virš gatvės kadro fone.
Tas atsitiktinumo momentas, taip pat kino kameros judėjimas sukuria visai kitą santykį su tuo, ką mes vadiname tikrove?
Žinoma, kamera juda, užfiksuodama aktorius, kurie yra tam tikroje realybėje. Žiūrovai, susirinkę į kino salę, ją tik stebi.
Tuo tarpu teatre jie priversti kurti kartu su mumis, esančiais scenoje.
Kaip parodyti stambų planą teatre? Žinoma, galima, bet tai vis tiek bus reliatyvu, egzistuos lyg tam tikras susitarimas tarp mūsų ir auditorijos. Scena – visai kita jėga, nors kinas gali būti toks išraiškingas! Kamera, nukreipta į žmogaus veidą, akimirksniu užfiksuoja tokį emocionaliai paveikų rezultatą, kokį teatre aš sukuriu per kelias valandas visu savo kūnu.
Man darbas teatre ar priešais kamerą yra tarsi dvi skirtingos kalbos. Naudoju tuos pačius įrankius, bet išraiškos būdai yra absoliučiai skirtingi.
Kaip manote, kodėl yra svarbu sukurti kažką nauja vėl ir vėl iš tos pačios žmogiškosios būties?
Nes reikia kelti iššūkius sau. Žinoma, tai labai sunku, rizikinga, iš tiesų gąsdina. Nes turi išeiti ant plonyčio ledo. Tai net nėra labai įprasta kine. Manau, Simonas kelia sau tokius iššūkius, naudodamas filmuose kraštutines priemones. Jis sukūrė penkis filmus ir kiekvienas yra visiškai skirtingas ne tik turiniu, bet ir forma.
Nedaugelis žmonių taip dirba.
Teatre mes priversti ieškoti naujų formų, naujų būdų, kaip perteikti vaidmenį. Tai kainuoja „kruviną“ prakaitą ir ašaras. Turi atiduoti visą save – savo žinias, reputaciją, tam, kad sukurtum kažką, ko dar nebuvo, kas fiziškai neegzistuoja. Nuolat esi netoli visiško fiasko.
Tačiau kada gali dirbti su žmonėmis, kurie taip pat nebijo rizikuoti, tai atrodo lyg nuostabiausias darbas žemėje. Kada vaidini saugiai, naudodamas, ką pats jau esi atradęs, tai atrodo lyg būtų nuobodžiausias užsiėmimas. Jautiesi, tarsi apgaudinėtum žiūrovus.
Neapkenčiu tokios atmosferos. Daug įdomiau yra, kada nežinai, kas iš tiesų išeis. Taip gimė geriausi filmai, įspūdingiausi spektakliai.
Auksė Kancerevičiūtė, Lietuvos radijas,
Pokalbis skambėjo Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“
