Prisipažinsiu, kad šito I. Stundžytės spektaklio dar nesuspėjau pamatyti, bet tema intriguoja. Domina ir tai, kad Ofelija šiame spektaklyje ne viena, o penkios. Jūs – viena jų.
Jauna režisierė, kartu ir mano draugė bei kolegė I. Stundžytė per Ofelijos paveikslą (red. past. – Ofelija iš Viljamo Šekspyro „Hamleto“) spektaklyje pabandė pažvelgti į moters aktorės būtį. Visas spektaklio veiksmas – repeticija, vaidmens ruošimas. Jo metu atskleidžiama, kaip kuriamas aktoriaus vaidmuo, kiek jis pareikalauja atvirumo, gyvenimiškos patirties, kiek išprovokuoja prisiminti, lemia tam tikrus gyvenimo įvykius. Ne visada pačius maloniausius, kartais netgi skaudžius. Taip patirtis pereina į vaidmenį.
Ar nepagalvojate apie savotišką paradoksą – su metais aktorių patirtis auga, jie turi vis daugiau ką pasakyti žiūrovui, o vaidmenų paprastai laikui bėgant mažėja.
Aktoriaus gyvenime vyrauja vaidmenys, kurie ateina laiku ir vietoje, tai kūrybinė palaima, pilnatvė. Yra vaidmenų, kurie pasitaiko per anksti – tai pamokos. Gali jų nesuvaidinti, bet atėjus laikui suvoki, kad tai buvo žingsnelis į ateitį. Be abejo, yra vaidmenų, kuriems jau per vėlu. Tai – neišsipildžiusios svajonės.
Ar manote esanti sėkminga aktorė?
Ne, taip nemanau. Bet tai turbūt natūralu – niekada gerai nesijaučiau dėl savo profesijos. O dabar jau pradedu galvoti, kad tai variklis, neleidžiantis sustoti. Sukuri vieną vaidmenį, suvaidini geroje pjesėje, o tada norisi daugiau – pagrindinio vaidmens. Kai jau gauni pagrindinį vaidmenį, trokšti išbandyti save duetiniame spektaklyje. Iš tikrųjų man labiausiai patinka kameriniai spektakliai, kai žiūrovas visai arti, čia pat, nors tai – didžiulis iššūkis aktoriui.
Galėtumėte įvardinti, kuris spektaklis iš visų vaidintų jums pačiai artimiausias?
Iš dabar vaidinamų – Aido Giniočio „Mašinininkai.“ Tai duetinis spektaklis, kurį dviese vaidiname su kurso draugu ir kolega Dariumi Skamaraku, o žiūrovai už kelių žingsnių. Lygiai taip pat su Vladu Bagdonu vaidinome Jono Vaitkaus spektaklyje „Juodvarnis“ (red. past. – scenarijus Davido Harrowerio). Prisimenu, kai repetuodavome, J. Vaitkus sėdėdavo ir užsimerkęs klausydavosi mūsų dialogo. Pasislėpti nebuvo kur. O ir pačiame spektaklyje situacija labai aštri – sėdėdavome tarp žiūrovų, o turėjome būti tik vienu du, reikėjo visus šalutinius trukdžius nugalėti. Bet, kai pasisekdavo, atsiverdavo gyvenimas, elektra, jautrumas... Šie du spektakliai man svarbūs, o jų partneriai – dovana. Gaila, kad „Juodvarnio“ jau nebėra. O apskritai geras vaidmuo – tas, kuris tave patį nustebina. Yra tokių, kur aktorius tik atlikėjas, ne kūrėjas. Bet pasitaiko tokių, kur niekada nebus gerai, visada bus kur eiti, tobulėti, nerti gilyn. Tokie vaidmenys – visa aktorystės esmė.
Vaidinate ne vien teatre – esate universali aktorė.
Sąmoningai renkuosi skirtingus darbus. Vaidinu teatre, įgarsinu filmus, dėstau Muzikos ir teatro akademijoje, kartais pasirodau televizijoje, skaitau poeziją. Manau, kad įvairumas suteikia galimybę praplėsti savo, kaip aktorės, ribas. Man ir radijuje laidas vesti buvo įdomu – dėl to, kad viską, ką bedaryčiau, bandau susieti su aktoriniu darbu. Ir dar... Vienas aktorius yra pasakęs, kad aktorystė – mokslas apie žmogų. Jeigu taip, ribų nėra, negali pasakyti: „Jau viską žinau.“ Štai kad ir dėstydama – kuo toliau, tuo daugiau mokausi ir suprantu, kad nieko nežinau apie šią profesiją. Kiek dar neperskaityta, kiek neišbandyta....
Perspėjote iš anksto, kad nenorėsite leistis į kalbas apie televiziją. Kodėl?
Tikrai ne dėl to, kad televizija blogis ar joje viskas blogai. Manau, kad mano darbui televizijoje ir taip per daug dėmesio skiriama. Televiziją priimu kaip iššūkį. Joje yra azarto ir adrenalino, ypač tiesioginiame eteryje. Tai labai geras savęs patikrinimas, nes paskui pradedi dar labiau mylėti teatrą. Kita vertus, nematau nieko smerktino, jei aktorius dirba ir televizijoje. Tokia nūdienos situacija – jei, būdamas aktoriumi nori išgyventi iš savo profesijos, turi eiti daug kur. Klausimas tik, kiek užsibūni televizijoje ir kiek vėliau leidiesi išnaudojamas. Ar eini ten ir keli profesionalumo lygį, ar apsiriboji tiek, kiek būtina. O televizijoje kartais reikia mažiau, nei aktorius gali. Ne dėl visų pasirodymų televizijoje džiaugiuosi. Ir netgi teatre. Tačiau be šitos rizikos mūsų profesija neįmanoma. Geras ir patyręs režisierius – dar ne garantija, kad bus spektaklis pavyks. Lygiai taip pat, kaip jaunas ir nepatyręs režisierius nėra ženklas, kad nieko gero iš spektaklio nebus. Rizika visada yra. Dabar jau atsisakau, o anksčiau eidavau visur, jei atrodydavo, kad darbas susijęs su mano profesija. Labiau norisi kokybės, ne kiekybės. Manau, mano amžius jau neleidžia užsiimti bet ko.
Kad ir kaip būtų, „Dviračio šou“ blondinės jau įsirašė į televizinę istorinę atmintį.
Mums su Inga (aktore Inga Jankauskaite) buvo įdomu ir smagu jas kurti. Turbūt žiūrovai tą jautė. Nemažai įdėta ir mūsų pačių kūrybos ir improvizacijos. Kita vertus, blondinės atsirado pačiu laiku, tinkamoje vietoje, kartu tai buvo personažai, tikras aktorinis darbas. Dar labai gerai, kad laiku šį darbą baigėme.
Esate gana kukli, nors iš tiesų turite kuo didžiuotis – kad ir savo šaknimis. Senele, rašytoja Aldona Liobyte, tėvu Mikalojumi Povilu Vilučiu, vienu garsiausių Lietuvos grafikų, mama grafike Nijole Vilutiene. Net ir tuo, kad esate tikra vilnietė, ketvirtos kartos.
A. Liobytė – mano senelės sesė. Tėvo mama Emilija Liobytė mirė, kai jam buvo 11 metų. Aldona mano tėvą užaugino. Nežinau, ar reikėtų didžiuotis, kad esu vilnietė, bet kad šis miestas man labai brangus, tai tiesa. Ypač Senamiestis, Žvėrynas, kur gyveno tėvai. Kita vertus, sunku vertinti, kai visi minėti dalykai mano gyvenime buvo tarsi savaime. Kultūrinė aplinka, kurioje užaugau, atmosfera. Be to, anais laikas, kai augau, būti menininku nebuvo joks pliusas. O kai pradėjau lankyti į mokyklą, netgi atvirkščiai – pasirodė tarsi blogis.
Blogis?
Tiesiog viskas tada buvo suprantama kitaip. Kūrybinis pasaulis, menininkai daug kam atrodė labai keistai, buvo nepriimtini. Chaosas, bohema – net mintis nekilo tokiais dalykais šeimoje didžiuotis. Nebuvo kuo pasigirti ir dėl to, kad tai, ką mačiau šeimoje, buvo tik darbas. Jokios prabangos, jokio pertekliaus, bet daug kūrybinės kančios. Mačiau tėvą, kuris keldavosi labai anksti ryte, mamą, kuri dirbdavo naktimis, bandydama suderinti kūrybą, buitį, rūpestį manimi ir sese. Gyvenimas nebuvo lengvas, bet labai myliu ir gerbiu savo tėvus. Vertinu juos kaip menininkus ir be galo palaikau.
O kodėl, baigusi mokyklą, pasirinkote ne aktorės, o aktorės filologės specialybę? Ar ne senelės ir jos sesers genų įtaka?
Galbūt. Visada svajojau tapti lietuvių kalbos mokytoja, nes buvau tiesiog įsimylėjusi savo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją ir kartu dalyką, kurį ji dėstė. Svajojau, kad mokysiuosi čia pat, senamiestyje, netoli S. Nėries mokyklos, kurią lankiau, esančiame filologijos fakultete. Man tai atrodė vos ne mistinė vieta. Dažnai su drauge pabėgdavome iš pamokų ir ieškodavome gražių senamiesčio vietų, su klasiokais landžiodavome po Domininkonų vienuolyno požemius. Tas paslaptingas Vilniaus universiteto pasaulis mane žavėjo ir traukte traukė. O ir tėvų namai buvo nuo grindų iki lubų nukrauti knygomis. Visa vaikystė prabėgo vartant dailės albumus ir skaitant knygas – tiek įsitraukdavau, kad net apsimesdavau, jog sergu, kad galėčiau užbaigti knygą iki galo. Man net pačiai dabar įdomu, kaip anuomet susitapatindavau su knygų herojais. Įlįsdavau į jų vidų ir staiga tapdavau nebe savimi, o „ja“. Paskui einu į mokyklą ir galvoju, kaip „ji“ dabar būtų apsirengusi, su kuo klasėje draugautų, kurį berniuką įsimylėtų... Bėgimas į iliuzijų pasaulį – mano vaikystės dalis. Vėliau jis praplėtė ribas, nes mano gyvenime atsirado teatras. Bet ir dabar negalėčiau pasakyti, kuris iliuzijų pasaulis šiandien stipresnis – scenos ar literatūros.
Gal bandote rašyti?
Visą laiką kažką rašau. Dar kai studijavau, dėstytojas Aidas Giniotis skatino nebūti laukiančiais aktoriais. Užtai labai daug „Keistuolių teatro“ spektaklių scenarijų – bendra mūsų kūryba.
Kokią vietą jūsų gyvenime užima dailė?
Maža daug piešdavau, bet tapusi paaugle nusprendžiau, kad nebūsiu dailininke, nes mačiau, kaip vargsta tėvai. Jeigu prisiminčiau paauglystę, šis etapas mano kartos gyvenime buvo labai stiprus ir įdomus. Namuose švenčiamos Kalėdos, Kūčios, o mokykloje kalbama visai kas kita. Ir staiga mokytojai persiverčia, pradeda pasakoti apie Lietuvą, apie nepriklausomybę... Dar vėliau roko maršai, naujų muzikinių grupių atsiradimas, sienų atsidarymas ir... Laisvės. Tikrai įdomiu laikotarpiu brendau ir augau.
Tokie dalykai dažnai padeda susiformuoti jauno žmogaus „stuburui“.
Pykstu ant savęs, kad neturiu „stuburo“. Manyje – labai daug „nežinau“. Nėra lengva apsispręsti. Kartais netgi bijau žmonių, kurie drąsiai sako „taip“ arba „ne.“ Gal čia ir profesiniai dalykai, juk aktorius – kiekvieno savo vaidmens advokatas. Visada ieškome atsakymo į klausimą „kodėl“, prieš pasakydami „taip“ arba „ne“. Gal dėl to tiek blaškausi. Tas pats ir dėl darbų pasirinkimo. Visko norisi, o priimti teisingiausią sprendimą labai sunku.
Sakote, visko norisi. O ko konkrečiai šiuo metu trokštate?
Visko... Kinas labai traukia. Nesu daug filmavusis, o norėtųsi. Rašymas vilioja. Ir kelionių labai trūksta. Šiuo metu esu pasiruošusi viskam. Bet kas žino, gal po dvejų metų norai ir matymas visai pasikeis. Gal ir profesiją pakeisiu.
Būna minčių keisti profesiją?
Beveik kiekvienais metais išeinu iš aktorystės (juokiasi). Bet dabar ir tai priimu kaip normalų dalyką. Tokia profesija. Negalioja, ką padarei, ką išmokai. Kiekvienas naujas darbas – išbandymas ir patikrinimas.
Svajojate, planuojate?
Svajoju labai daug, o planuoti sekasi sunkiai. Vėlgi, tokia profesija, kai negali nieko į priekį suplanuoti. Du kartus bandžiau suorganizuoti kelionę į Indiją ir Vokietiją, iš anksto pirkau bilietus. Ir abu kartus neišvažiavau. Užtai net išvykų nebeplanuoju. Užtenka spontaniškumo – jei galiu, išvažiuoju tą pačią dieną.
Žinau, kad neseniai savaitę poilsiavote. Kur buvote išvykusi ir kaip atradote laiko teatro sezono metu?
Iš tikrųjų daug dirbu, kad pragyvenčiau, nors man patinka tai, ką darau, bet labai retai galiu kažkur išvažiuoti. Manau, jog dar nelabai moku ilsėtis. Viena diena, dvi, ir man jau panikos priepuolis, kad nieko nedarau. Bet prieš porą metų pradėjau save po truputį mokyti ilsėtis. Supratau, kad visgi sveikata – nėra paskutinėje vietoje. Dabar kartais bandau bent trumpam atitrūkti nuo darbų. Šį sykį su sūnumi buvome į Palangą pabėgę. Ta savaitė taip greitai prabėgo. Skaičiau knygas, daug vaikščiojau. Nieko neveikti man prabanga.
Jūsų sūnus Šarūnas Rapolas greitai bus paauglys. Kaip derinate savo užimtumą ir motinystę?
Kaip ir visa kita: derinu ir bandau suderinti. Be abejo, mano darbų grafikas nėra toks, kad šeštą valandą vakaro jau būčiau namie ir laiką leistume kartu. Bet pasitaiko laisvų vasarų, kurias praleidžiame su sūnumi. Kad ir nedaug turime bendro laiko, bet stengiamės jį praleisti turiningai.
Norėčiau pasiteirauti, kaip auklėjate sūnų, bet paklausiu kitaip: ką norėtumėte jam perduoti, kokias vertybes?
Nesvarbu, kokią profesiją pasirinks, bet labai norėčiau, kad sūnus išsaugotų kūrybingumą ir jo poreikį. Netgi kasdienybėje. Norėčiau perduoti jam tą patį, ką tėvai perleido man – nestandartinį požiūrį į gyvenimo pasirinkimus, sprendimus. Labai sunku kalbėti apie savo vaiką, o tuo labiau apie jo auklėjimą. Visai neseniai pagalvojau, kad man turbūt nebus lemta sužinoti, ar gerai išauklėjau savo sūnų. Nes tai galėsiu pamatyti ne tada, kai jam sukaks aštuoniolika ar pasirinks profesiją, jau turės šeimą, bet kai nugyvens savo gyvenimą. Nežinau tokių taisyklių, kaip tinkamai išauklėti – net kas yra „tinkamai“ nežinau. Tikiu, kad žmogus daug ką atsineša su savimi, tereikia sukurti terpę. O kartais – tiesiog netrukdyti.
Vis dėlto, mamos visada nori matyti grįžtamąjį ryšį.
Kol kas dar matau. Džiaugiuosi, kad jis dar nori su manimi važiuoti atostogauti. Greitai turbūt nebenorės. Iš tikrųjų mes esame draugai. Tokį gyvenimo būdą pasirinkome. Niekada nesakau: „Turi manęs klausyti, nes aš tavo mama ir taip nusprendžiau.“ Jei jau sakau „ne“, privalau argumentuoti, kodėl. Statusai mūsų šeimoje negalioja.
