2010 metais Martyną išgirdo ir pamilo Lietuvos klausytojai: vaikinas tapo televizijos projekto „Lietuvos talentai“ nugalėtoju. Dabar lietuvio atliekama muzika žavisi visas pasaulis.
Esi apibūdinamas kaip akordeono virtuozas, kūrėjas, talentas, jaunasis klasikinės muzikos genijus. Kuris iš šių apibrėžimų tau artimiausias? O galbūt nemėgsti, kai žmonės bando priklijuoti tam tikras etiketes?
Etiketės sau neklijuoju, tiesiog darau tai, ką labai mėgstu ir tai, kas mane geriausiai išreiškia kaip asmenybę. O pavadinimus ir epitetus sugalvoja žmonės, kurie manęs klauso. Žinau viena: vadinti save kūrėju man tikrai yra sunku, tuo labiau – genijumi. Pastaroji sąvoka man yra tokia nesuprantama, kaip ir mintys apie visatos galybę. Manau nėra tobulų žmonių, tačiau profesijoje svarbu siekti tobulybės. Manyčiau, nuolatinė tobulumo paieška ir frustracija del jos neatradimo labiausiai ir stumia meno žmogų kurti ir siekti.
Juokaujama, kad, laimėjęs talentų šou, ilgai žvaigžde nebūsi, tačiau tavo gyvenimas po dalyvavimo „Lietuvos talentuose“ iš tiesų pasikeitė. Kaip manai, ar būtum padėjęs akordeoną į šalį ir pasukęs kitu gyvenimo keliu, jei nebūtum iškovojęs pergalės šiame konkurse?
Manau, mano gyvenimas kardinaliai nepasikeitė laimėjus konkursą. Ši pergalė, be abejonės, suteikė daugiau drąsos, subūrė platesnį klausytojų ratą, galiausiai leido įgauti pagreiti mano misijai – populiarinti akordeono muziką. Akordeonu pradėjau groti būdamas vaikas ir ėjau akordeono bei muzikos mokslus pakankamai ilgai, kad tvirtai žinočiau, jog noriu būti muzikantas. Tad, nelaimėjęs televizijos projekto, tikrai būčiau ėjęs tuo pačiu keliu ir siekęs to paties, gal tik kitais keliais. Ir tikiuosi, kad to būčiau pasiekęs.
Koks pirmasis tavo muzikinis prisiminimas?
Pažintis su klasikine muzika prasidėjo televizijos ekrane – išvydau transliuojamą fortepijono rečitalį. Nuo to momento ir prasidėjo mano muzikinė kelionė. Šį potraukį labai laiku pastebėjo ir skatino mano šeima. Prisimenu, atsisėdęs ant aukščiausio laiptelio prie įėjimo į namą įsivaizduodavau, kad groju scenoje, taip linksmindamas namiškius, gimines ir kaimynus. O kiek ūgtelėjęs klajodavau po mišką aplinkui savo krikštatėvio sodybą ir grodavau savo išgalvotas melodijas ar lietuvių liaudies dainas. Gera visai tai prisiminti.
Pirmąjį akordeoną tau padovanojo dėdė. Ar išsaugojai jį?
To akordeono nebeturiu, bet numanau, kur jis galėtų būti. Reiktų paieškoti (šypsosi).
Pakalbėkime apie tavo studijas Londono karališkojoje muzikos akademijoje. Kokios buvo stipriosios mokslų šioje įstaigoje pusės? Ar buvo jaučiama konkurencija tarp kurso draugų?
Šios studijos davė man visokeriopos naudos: profesinės, asmeninės, dvasinės. Atvykęs į Londoną, atradau kitokį save, o svarbiausia – pradėjau muziką kitaip klausyti, girdėti bei suvokti. Be visų profesionalių patarimų ir subtilios technikos, susipažinau su įvairiomis scenos galimybėmis, kaip studentas įgijau neįkainojamos patirties. O konkurencijos yra visur, tačiau turiu pasakyti, kad būtent Londono karališkojoje akademijoje jos jutau mažiausiai. Tiesiog ramiai dirbau savo darbą, nuolat galvodamas, kad visi aplinkui yra geresni už mane. Ir galbūt tai nebuvo visiška tiesa, tačiau šis mąstymas man suteikė naudos.
Visuomet žavėjaisi klasikiniais kūriniais. Kodėl į muzikinį repertuarą nutarei įtraukti ir populiariosios muzikos kūrinių? Kokiais kriterijais vadovaudamasis atsirenki publikai pažįstamas dainas, kurios tavo pasirodyme suskamba naujai?
Akordeonas yra labai universalus instrumentas, todėl renkuosi ir labai įvairų repertuarą. Groju tai, kas mane „veža”, groju tai, kas patinka senam, jaunam, mažam. Stengiuosi, kad akordeono skambesys paliestų kiekvieno širdį. Bet, žinoma, pirmiausia, tai, ką atlieku, turi įtikinti patį mane.
Tavo debiutinis albumas „Martynas“ sulaukė didžiulio klausytojų dėmesio ir pagyrų. Kodėl, tavo nuomone, žmonės taip susidomėjo akordeonu atliekama muzika?
Šio albumo pliusas – jis labai įvairiapusiškas. Labai skirtingų požiūrių žmonės jame gali atrasti savo mėgstamos muzikos. Minusas – dėl tokios turinio įvairovės sunku šį albumą priskirti kuriai nors kategorijai. Tai nėra nei klasika, nei popsas.
Debiutavai Londono „Royal Albert Hall“ salėje. Kokios emocijos užplūdo ant scenos? Kokie koncertai dar laukia?
Kiekviena scena yra savita. Dažnai grojant 11 ar 21 tūkstančiui žmonių pasidaro labai miela, o kartais nelengva pagroti ir 11 – kai žmonių. Ir viena, ir kita man suteikia džiaugsmo. Šiemet laukia nemažai skirtingo pobūdžio pasirodymų: grosiu Ženevos kamerinės muzikos festivalyje su Ženevos kameriniu orkestru, Schleswig – Holstein muzikos festivalyje, pasirodysiu koncertuose Zuriche, Edinburge, Bath mieste. Rudens sezono metu laukia koncertai su Mančesterio Kamerata. Lietuvoje grosiu klasikinės muzikos rečitalį Vilniaus „Kultūros naktyje“, jau trečią kartą dalyvausiu Kristupo Akordeono muzikos savaitėje rugpjūčio mėnesį, rudeniop su pagrindiniais orkestrais pristatysiu kiek sudėtingesnes, tačiau labai įdomias premjeras.
Ar visuomet patogiai jautiesi scenoje? Kas įkvepia pasitikėjimo savimi?
Scenoje jaučiuosi laisviau nei gyvenime. Scena yra ta erdvė, kur išnyksta kasdieniai rūpesčiai dėl mokesčių, lėktuvų bilietų ar mašinos remonto. Jau vien dėl to labai gera ten būti. Nuo mažumės veržiausi į sceną, todėl ir jaučiuosi ten labai patogiai. Jaučiu labai stiprų norą kuo greičiau lipti ant scenos ir groti. Tačiau, neslėpsiu, būna ir atvirkščiai.
Koks tavo pats mėgstamiausias kūrinys? Kokios dainos sukasi tavo muzikos grotuve?
Mėgstamiausią kūrinį išssirinkti yra sunku. Tai, ką mes mėgstame, yra kintantis dalykas. Tačiau vieni mėgstamiausių mano muzikinių kūrinių yra Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris“, Wagnerio „Tanhauser” uvertiūra, Čaikovskio „Florencijos suvenyras“ ir daug kitų.
Esi nepaprastai užimtas žmogus. Ką veiki laisvo laiko valandomis?
Laisvalaikiu ilsiuosi, susitinku su draugais, gaminu, linksminuosi, šoku.
Mieliausias širdžiai kampelis Lietuvoje ir Londone?
Lietuvoje labiausiai mėgstu Vilnių, Kernavę ir Neringą. Londone mėgstamiausias rajonas – Islingtonas , ten ir gyvenu (šypsosi).
Su kokiu projektu dirbi šiuo metu?
Šiuo metu dirbu su daug skirtingų projektų. Kartais net pats susipainioju laike ir nesuprantu, kaip viską spėju.
