Kodėl reikia ateiti į grupės „Gurzuf“ koncertą XIV Tarptautiniame akordeono festivalyje? Ne tik dėl to, kad niūrų lapkritį įdomu sužinoti, ką siūlo grupė kurortiniu pavadinimu. Todėl, kad kaip tikina kritikai, į tai reikia žiūrėti. Žinoma, tie, kurie matė prieš trejetą metų Kimmo Pohjoneno muzikines konvulsijas šv. Kotrynos bažnyčioj, gal labai ir nenustebs, bet ko tikėtis iš dviejų vyriokų, kurių vienas panašus į brutalų panką, o kitas- į pažįstamą traktorininką iš grupės „Akvariumas“ dainos arba į nesuskaičiuojamuose Kusturicos filmuose sutinkamą kaimo vestuvių užstalės generolą?
Kai kurių lietuviškų muzikinių klubų publika jau matė ekstravagantiško dueto pasirodymus, tačiau iš tiesų nežinia, kokių staigmenų Gurzuf pateiks „Lofte“ lapkričio 9 dieną. Todėl belieka perpasakoti vaizdingus užsienio spaudos atstovų įspūdžius: „Kol pankas laido spindinčius fluidus kikenančioms klubo deivėms, jo draugelis ima nedrąsiai rodyti fokusus su akordeono dumplėmis, taip neįprastai trypdamas kojytėmis, lyg dūšia norėtų kadrilio, o užpakalis būtų prikaltas prie kėdės. Įžanga primena flegmatiškus „Amelijos iš Monmartro“ pasažus perpus su vargoninėmis mišiomis Bacho vardo sobore. Dvelkia liūdna Maiklo Naimano monotonija.
Po poros minučių pankas nustoja nuobodžiauti, ir hipochondriška Amelijos- Naimano sąjunga netikėtai virsta tirštu patologišku hardcore'u. Po to seka akademiškas art-rokas, septintojo dešimtmečio psichodelikos atgarsiai, atonalus niujorkietiško Johno Zorno akademinio avangardo skambesys, lengvabūdiškas „bum-čik-čik“, ir visa tai griaudinčiai užsibaigia beprotišku Nirvanos ir „System of a Down“ perdozavimu, susiliejusiu į vieningą ekstazę iš Amelijos, Naimano, Bacho ir Kusturicos. Keisčiausia, jog atrodytų, kad visas tas galvoje netelpantis muzikinis groove'as, sugrotas su laukiniu spontanišku draivu, trunka valandą- o iš tiesų tai tėra pirmos penkios koncerto minutės. Belieka tik įsivaizduoti, kas vyksta paskui... Kaip sakoma, jei pradeda dundėti būgnai, baigti reikia trotilu ir dinamitu“.
Pamišėliškus šou rengiančios grupės biografija išties spalvinga. „Gurzuf“ – nuo 2005 metų gyvuojantis baltarusų bajanisto Egoro Zabelovo ir būgnininko Artiomo Zalieskio muzikinis projektas. Per netrumpą savo gyvavimo laikotarpį duetas sudalyvavo įvairiuose muzikiniuose festivaliuose ir surengė solinius koncertus Baltarusijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Olandijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir Anglijoje. 2007 metų pavasarį „Mosfilmo“ studijoje buvo įrašytas jų debiutinis albumas „Neegzistuojantis kinas“.
Egoras Zabelovas – trečios kartos bajanistas: jo senelis buvo savamokslis, tėvas- puikus profesionalas ir pedagogas. Nors nuo vaikystės svajojo tapti futbolininku, aistra muzikai ir genai nugalėjo. Visgi meilę futbolui Egoras išreiškia per savitą kūrybą, pavyzdžiui, hip hopo stiliaus kūrinį skirdamas futbolininkui Zidanui ir jo naujam žaidimo būdui, kurį jis pademonstravo pasaulio futbolo čempionate. Dar besimokydamas Egoras sukūrė pirmąją kompoziciją- „Sonatą“, į kurią įtraukė keletą temų iš grupės „The Prodigy“ kūrybos- jau tada išryškėjo polinkis ieškoti tradiciniam bajano repertuarui nebūdingų stilistinių sprendimų, siekti masyvesnio, sunkesnio skambesio, žargonu tariant, įjungti „fūzą“. Kaip šių ieškojimų išsipildymas- „Sonatos“ muzikinė medžiaga tapo debiutinio albumo „Neegzistuojantis kinas“ pagrindine tema. Studijuodamas aukštojoje muzikos mokykloje, Jegoras dalyvavo keliuose tarptautiniuose konkursuose, viename jų tapo laureatu. Tada ir prasidėjo domėjimosi roko muzika bei įtraukimo į ją bajaną etapas.
Grupės kolega būgnininkas Artiomas Zalieskis savo biografiją iki Gurzuf susikūrimo apibūdina keletu vaizdingų štrichų: mušamaisiais eksperimentuoti pradėjo vienerių, penkerių atviroje jūroje iš valties susipažino su medūzomis, šešerių ėmė bjaurėtis tarybiniais lėlių multfilmais, 1992 metais susirgo „skeitbordomanija“, iš jos bandė vaduotis Kundalini metodu, 1995m. pirmąsyk koncertavo Minsko tuneliuose, po metų aktyviai pasinėrė į alternatyviosios muzikos gelmes, dutūkstantaisiais tituluotas čigonų baronu, dar lankėsi būgnų fabrike Taivanyje. Jo muzikinę charakteristiką taikliai apibūdina skelbimas laikraštyje: „Pankų grupė ieško būgnininko. Reikia, kad grotų kaip Artiomas Zalieskis“.
