Taip vieną vakarą pabėgusi nuo visų rūpesčių ir atvėrusi savo kūrybinės erdvės duris A. Matulevičiūtė suprato, jog galvoje gimsta melodija.
„Užsimerkusi tamsoje mačiau žvaigždes ir šokančią merginą, - pasakojo 25-erių mergina. – Kiek vėliau susisiekiau su draugu italu, kuris buvo netekęs savo sesers prieš du metus. Jos nepažinojau, nebuvau mačiusi net jos nuotraukų. Draugui nusiunčiau muziką, kurią įsirašiau, papasakojau, kokius vaizdinius mačiau. Sulaukiau atsakymo, kad jis tuo metu buvo savo sesers kambaryje, kuris yra išklijuotas mažomis švytinčiomis žvaigždutėmis“.
Aurelijos draugo sesė buvo smuikininkė. „Supratau, kad šis kūrinys turi būti skirtas būtent jai. Todėl jis vadinasi „Gabriella“. Tačiau aš jį kiekvieną kartą grodama nesugebėdavau sukurti pabaigos. Jis baigiasi klausimu... Gal tai, kas mums atrodo pabaiga, tėra nauja pradžia?“ – klausė savęs A. Matulevičiūtė.
Viešumą kūrinys „Gabriella“ prasklaidė prieš kelias dienas. Daugelis pro traukinių stotį keliavusių vilniečių negalėjo suprasti, kas vyksta antrame perone, kur Aurelija savo kūrinį atliko kartu su Čiurlionio kvartetu.
„Už šią dieną esu dėkinga žmonėms, kurie buvo šalia: Čiurlionio kvartetui, Vilniaus Tango teatrui, dizainerei Mildai Bordeaux, stilistėms Jolantai Česnulevičiūtei-Pileckienei ir Gretai Dumbliauskaitei, - nieko nepamiršo akordeonistė. – Tą dieną, kai viskas baigėsi, norėjosi verkti, nes šiandien išsipildė mano svajonė. Būtent šiandien pasaulį išvydo mano pirmoji kompozicija. Prisiminusi šią dieną drebu“.
Interviu metu mergina prisipažino, kad verkia dažnai. „Nors jau spėjau užsiauginti storesnę odą. Taip, menininkui nėra lengva, nes visada norisi matyti tobulą pasaulį, kuriame visi vienas kitą myli, vyrauja gėris ir pozityvios emocijos, - kalbėjo A. Matulevičiūtė. – Pati stengiuosi maksimaliai tai duoti kitiems. Todėl būna labai skaudu, kai nematau to aplink. Negatyvios naujienos labai jautriai veikia menininką“.
Aurelija prisipažino tikinti, kad pasaulyje yra pakankamai gėrio. „Pati nesu ideali, bet noriu matyti gėrį. Esu idealistė, matau viską, bet norisi tikėti, kad jo yra“, - nusišypsojo jau kelis metus Italijoje gyvenanti akordeonistė.
