Be mobiliųjų telefonų, be interneto ryšio 1991-ųjų kruvinąjį sausį laisvas žodis iš Lietuvos pasklido po pasaulį.
Mėgėjai trumpabangininkai, per naktį palinkę prie mikrofonų, rizikuodami savo ir šeimų saugumu, radijo kanalais Rytams ir Vakarams siuntė svarbiausią žinią: Lietuvoje okupantų tankai nusitaikė į beginklę dainuojančią minią.
Panevėžiečio Vytauto Merkio akis uždengusi tamsa, tačiau prieš 21-erius metus sausio 13-ąją jis buvo vienu iš daugelio, atnešusių Lietuvai šviesą. V.Merkys pamena lemtingąją naktį ilsėjęsis, kai išsigandusi žmona sušuko greičiau lėkti prie televizoriaus. „Tada prie ekrano nosį prikišęs dar šiek tiek įžiūrėjau vaizdus. Nuėjęs į kambarį tik stovėjau išsižiojęs ir klausiau, kas vyksta, negalėdamas patikėti, ką girdžiu“, – pasakojo V.Merkys.
Nepaleido mikrofono
Panevėžietis pamena buvęs tarsi užhipnotizuotas iš sostinės perduodamų pranešimų. Netikėjo, kai Lietuvos televizijos darbuotojai pranešdavo apie augantį pavojų Vilniaus televizijai, apie artėjančius okupantų tankus ir juos dainomis pasitinkančią už rankų susikibusią minią.
Laisvam žodžiui televizijoje grėsė būti užčiauptam. Tačiau radistas suprato – kol nenutilo radijas, tol Lietuva nebus atskirta nuo pasaulio. V.Merkys negalvojo apie pareigą tėvynei, kai puolęs į kitą kambarį čiupo į rankas mikrofoną, paties sukonstruotą mėgėjišką radijo aparatą ir pasauliui pasiuntė savo šaukinį.
Visą naktį vyras nesiskyrė su savadarbiu radijo imtuvu. Ginant Nepriklausomybę, jo perduodamos žinios buvo ne mažiau reikalingos nei susirinkusiųjų į sostinę drąsa ir vienybė.
„Viską, ką transliavo televizija, pasakojau į mikrofoną – apie degančius laužus, rankomis susikibusių žmonių dainas, atvažiavusius tankus, ant vieno iš jų užlipusį žurnalistą, televizijos bokšto šturmą, sužeistuosius. Pirmiausia išklausydavau naujienų per televiziją, paskui eidavau į kitą kambarį prie savo aparatūros“, – pamena V.Merkys.
Linkėjo nakties be kraujo
Paėmęs mikrofoną aklasis žinias iš Lietuvos pasauliui perduodavo ispanų, rusų kalbomis. Panevėžietis pamena, kad Vakarai jį girdėję prasčiau, tačiau Rytų bloko šalių radistai kuo puikiausiai klausėsi neiškreiptos tiesos iš Lietuvos. Panevėžiečio balsas pasiekė Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Sibirą, Vokietiją, Švediją, Austriją.
„Mane girdėjo labai daug radijo mėgėjų. Trumpabangininkai neklausė, tiesą kalbu ar meluoju. Jie tikėjo manimi. Gaila, nors kalbėjau ispaniškai, bet Ispanijoje manęs negirdėjo. Tačiau atsiliepė Vokietijoje dirbantys ispanai emigrantai. Jie linkėjo Lietuvai išvengti kraujo ir aukų“ , –„Sekundei“ pasakojo V.Merkys.
Anot jo, sunkiausia buvo susikalbėti su Rusija, mat pradėjus pasakoti apie Vilniaus įvykius buvo įjungtos radijo ryšį blokuojančios stotys.
„Rusams savi trukdė klausytis, esą esu fašistas politikierius, nors Rusijos radistai prašė leisti man kalbėti“, – teigė V.Merkys.
Kai radijo mėgėjų prašymai negelbėjo, o eterį užteršė panevėžiečio žodžius slopinantis traškesys, V.Merkys nepaleido mikrofono iš rankų ir nenutilo. Tik dar atkakliau suko ratus po kambarį radijo siųstuvu ieškodamas netrukdomų dažnių.
Ešelonai mėsos – tabu
Radijo bangų kanalais, skirtais trumpabangininkams, ryšys vyksta apsikeičiant minimaliomis žiniomis apie antenas, aparatūrą, orą, trumpa asmenine informacija, bet karčiausiems pasaulio įvykiams aptarti radijo bangos nenaudojamos.
„Radisto tikslas – susisiekti su kuo daugiau tokių pačių kaip jis. Dar galima pasiteirauti apie orą, gvildenti neutralias temas, bet jokiu būdu nekalbėti apie politiką“, – apie radistų kalbas reglamentuojantį kodeksą pasakojo V.Merkys.
Todėl tik įsivaizduoti galima, kokia turėjo kilti sumaištis tarp radijo mėgėjų, kai į Vakarus emigravęs lietuvis radistas kartą ironiškai kolegos už tūkstančių kilometrų paklausė, kiek Lietuva per metus išsiuntė į Maskvą ešelonų mėsos.
Už pokalbį tokia tema sovietinės sistemos radistams grėsė netekti licencijos. Tačiau sausio 13-osios naktį V.Merkio radijo bangomis pasauliui pasiųsta informacija peržengė visas sovietinės sistemos nubrėžtas ribas.
Įkaltį slėpė pas žinomą dailininką
Aklas tiesos šauklys buvo ne vienintelis radistas iš Lietuvos, lemtingą naktį nepabūgęs siųsti žinių apie sovietų barbarus. Apie įvykius Vilniuje pasauliui pasakojo žemaitis trumpabangininkas iš vakarinės Lietuvos dalies, istorinę tiesą perdavinėjo Vilniaus, Šiaulių radijo mėgėjai.
Tačiau V.Merkys pažymi, kad kiti radistai buvę gana santūrūs. Galbūt matydami, kaip tankus valdantys žmonės sausio naktį virto žvėrimis, bijojo rizikuoti savo ir šeimų ateitimi. Per penkiasdešimt metų Lietuvos žmonės jau buvo išmokę pamoką, ką reiškia ne laiku ir ne vietoje ištartas žodis.
„Vienas vilnietis radijo mėgėjas perspėjo: vyrai, būkite atsargūs, nes neaišku, kaip įvykiai klostysis toliau. Po tų žodžių tuojau pat dalis radistų eteryje nutilo“, – pamena V.Merkys.
Panevėžietis iš vieno kambario į kitą, nuo televizoriaus iki mikrofono mynė takus per visą naktį. Ir kaskart, išgirdęs mieste suburzgiančią mašiną, krūptelėdavo – o gal jau atvažiavo jo areštuoti?
„Bet širdyje netikėjau, kad galiu nukentėti už tiesą, už tai, kad dirbu, ką liepia sąžinė. Tik veidas iš susijaudinimo buvo išraudęs tarsi išgėrus šimtą gramų“, – teigė radistas.
Po kruvinosios nakties išaušus sausio 13-osios rytui V.Merkys vis dėlto suskubo slėpti svarbiausią įkaltį – radijo siųstuvą. Radistas pripažįsta: ne visi paprašytieji sutiko priglausti istoriniu tapusį įrankį. Nepabūgo gerai žinomas tapytojas Kazimieras Naruševičius – nė akimirkos nesuabejojo paprašytas paslėpti siųstuvą.
O V.Merkys buvo sugalvojęs alibi. Jei jo veikla susidomėtų sovietų sistemos pakalikai, būtų suraitęs pasakojimą, kaip seniai pardavęs savadarbį radijo siųstuvą. Laimei, meluoti neprireikė – radistai represijų išvengė.
Istoriniu tapusį radijo siųstuvą V.Merkys prieš metus padovanojo Šiaulių radijo muziejui.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
