Palemonas Dračiula, fenomenas ir kultūros, ir Lietuvos gyvenime, savo tekstus sąžiningai spausdina "Naujajame Židinyje". Praeitais metais buvo kreiptasi į tautą su prašymu paremti jo knygos išleidimą. "Omni laikas" neliko abejingas šiam šauksmui: publikuojame Dračiulos kūrybą ir manome, kad ji suras savo gerbėjus, kurie jo talentui ne tik nulenks galvą, bet ir paaukos pagal savo išgales (tą norintys padaryti, tesikreipia į “Naujojo židinio” redakciją).
Šį kartą publikuojame istoriniai Palemono Dračiulos dienorakščius
I
- Tobulo grožio kaukolė! - tarė Žygimanto Augusto šmėkla, išvydusi Barborą po keturių šimtų metų.
II
Didysis kunigaikštis Gediminas labai mėgo žiūrėti į debesis. Atsiguls, būdavo, Šventaragio slėnyje ir spokso į dangų. Debesys jam buvo panašūs į Viešpaties laiškus, bet kadangi pats buvo mažai išsimokslinęs, tai vis klausdavo žynio Lizdeikos, kas tenai viršuje parašyta. Tam galiausiai įkyrėjo kunigaikščio prašymai, todėl sykį uždavė jam kažkokių žolelių ir, kol tasai kietai miegojo, pratisai staugė jam vilko balsu į ausį.
Visa kita jūs jau žinote.
III
Didysis kunigaikštis Vytautas labai mėgo medžioti ir puotauti, bet užvis labiausiai mėgo persirenginėti moteriškių drabužiais.
1382 metų rudenį Krėvos pilyje jis pirmą kartą apsivilko tarnaitės drabužiais, ir tai jam baisiai patiko. Nuo tada Vytautas kitokio apdaro ir nevilkėjo.
Dar ir šiandien istorikai naiviai mano, jog Žalgirio mūšyje Vytautas atliko savo garsųjį manevrą. Iš tiesų kryžiuočiai nusivijo iš po šarvų besiplaikstančią suknelę.
IV
1440 metais bajoras Skabeika, apsimetęs lokiu, įsibrovė į didžiojo kunigaikščio Žygimanto miegamąjį ir puolė ant jo, norėdamas jį nužudyti, ir sugriebė šakę, kuria židinyje žarstomos malkos, ir ta šake smogė Žygimantui, o tuo metu kunigas kaip tik kėlė aukštyn Švenčiausiąjį sakramentą. Ir kraujas iš galvos ištryško ant sienos.
Praėjus penkiems šimtams metų kitas Skabeika, poetas ir laisvamanis, turėjęs dėdę kunigą, jaunas sirgdamas pleuritu testamente įrašė, jog "sakramentų dievystė yra vien stabmeldiška apeiga", ir mirė, paspringęs krauju.
Toks tad giminės prakeikimas.
V
1895 metų rugsėjį Vincas Kudirka, aiškindamas alkoholio žalą, rašė:
"Iš visų sistemų organizmo daugiausiai kenkia alkoholis nervų sistemai. Uždegimas smegenų, išsiliejimas į smegenis kraujo, suminkštėjimas smegenų, traukymai, nuomarius tai nuolat matomi tarp alkoholikų. Moterys girtuoklės tankiai persileidžia arba tampa visai bevaisėmis. Bet iki to laiko vis dar spėja pagimdyt draugijai išgamą kokį, idiotą arba galvažudį".
Sunku pasakyti, kas įkvėpė daktarą Kudirką tokius žodžius parašyti, tačiau kaip tik tuo metu Vilniuje malonioje draugijoje susitiko Vladimiras Leninas ir Feliksas Dzeržinskis.
VI
1895 metais Vincas Kudirka rašė:
"Rusiškame alfabete ne tik ką nerandame ypatybių gero alfabeto, bet da ir pats būdas sustatymo litarose brūkšnių netikęs. Tik pasižiūrėkime į rusiškas knygas. Čia tankiausiai sutinkame tiesius brūkšnius, stovinčius ar greta, ar kryžium, ar nuožulniai arba skersai prie viens kito, ir akis, nuolat turėdama vaikščiot nesmagiais, staiga laužytais takais, retai kada gali pasilsėt ant apvalumų. Ar šiaip, ar taip žiūrėsime, vis tik rusiškas alfabetas, sulyginus su lotynišku, yra netikęs".
Po kelių metų, nebepajėgdamas galynėtis su rusiško alfabeto demonais, Kudirka amžiams užmerkė akis.
“Naujasis židinys”
