Su stipriu akcentu kalbantis žmogus skirtingose kultūrose vertinamas labai nevienodai. Tarkim, netaisyklingos ir nors kiek sunkesnio akcento paženklintos kalbos itin nemėgsta švedai ir prancūzai. Bet jei anglų kalbą masiškai ir labai gerai mokantiems švedams (iš neanglakalbių šalių šiuo požiūriu jie nusileidžia nebent olandams) pereiti į anglų kalbą yra visiškai paprastas kalbos aktas, tai vargano kalbėjimo prancūziškai neištvėrę prancūzai, herojiškai pereinantys į anglų kalbą, atlieka demonstratyvų politinį gestą.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų ir Vidurio Europos šalių, kalbėjimo su akcentu iki šiol nemėgstama. Dažnokai jis pajuokiamas – juk ir ištisas mūsų politinio arba politizuoto humoro sluoksnis yra susiformavęs iš šaipymosi iš lietuviškai kalbančių rusakalbių arba lenkų kilmės bendrapiliečių šnekėjimo manieros.
Jei neprasilenkiama su pagarba ir simpatija žmonėms, nieko baisaus čia nėra. Juk lygiai tą patį daro – tik, žinoma, labai skoningai – britų humoro meistrai, prancūzišką anglų kalbos akcentą nuolat paverčiantys tikru meistrystės ir sąmojingumo perliuku.
Beje, dėl svetimųjų akcento suirztantys švedai ir prancūzai mielai įsijungia į intelektualinį chorą nacionalizmo tyrinėtojų, traukiančią klaikiai abejotinos vertės akademinę melodiją apie tai, jog etnolingvistinis nacionalizmas yra visų pirma Rytų ir Vidurio Europos savastis, o vakarų europiečiai ir amerikiečiai esą yra persmelkti pilietinės dvasios ir demokratinio nacionalizmo.
Neplėtosiu teorinės diskusijos, tik pasakysiu, jog manau, kad kiekvienoje modernioje tautoje ir valstybėje slypi ir vienas, ir kitas nacionalizmo modelis – tik dėl įvairių istorinių bei politinių priežasčių labiau išplėtojamas ir vyrauti pradeda arba etnolingvistinis, arba pilietinis. Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie nacionalizmo liberalumą arba antiliberalumą – abi tendencijos slypi kiekvienos tautos modernizacijoje, tik galiausiai viršų paima viena arba kita.
Kad ir kaip būtų, pilietinis ir liberalus nacionalizmas vakarų europiečiams netrukdo netoleruoti sunkesnio kalbėjimo jų nacionaline kalba. Žinoma, susierzinimo šaknys skirtingos – Lietuvoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitose „Naujosios Europos“ šalyse moderniosios tautos formavosi iš kalbos ir kultūros. Tiesą sakant, ir jų moderniosios valstybės buvo jų kultūrų kūriniai. Tuo tarpu „Senosios Europos“ valstybės suformavo tautas ir jų moderniąsias kultūras.
Kalbinio solidarumo susieti lietuviai gali įtarti, kad netobulas kalbėjimas reiškia ne visišką kalbančiojo susisaistymą su jų gimtąja kalba ir tik dalinį priklausymą jų kultūrai – vienos ir nekintančios kultūrinės tapatybės idėja sunkiai sutaikoma su akcentų toleravimu. Kita vertus, esama čia ir kalbos specifikos. Ne veltui Czesławas Miłoszas yra rašęs, kad lietuviškos mokyklos nelankęs žmogus beveik neturi jokių šansų kalbėti nepriekaištinga lietuvių kalba.
O imperinę patirtį turinčios tautos akcentų ir netaisyklingos kalbos gali nemėgti dėl visai kitos priežasties – pavyzdžiui, dėl to, jog ši kalba kažkada buvo kitų tautų civilizavimo misijos instrumentas. Jo nevalia išniekinti.
Tad čia veikiau esama postimperinio sentimento – nenoro, kad būtų užgautos politiškai jautrios stygos, vis dar primenančios, kad šios kalbos dėka kiti tapdavo labiau europiečiais ir labiau žmonėmis. Svetimojo akcentas suardo tavojo istorinio ir kultūrinio pranašumo jausmą ir atveria pernelyg drastišką kalbos reliatyvumą.
Žinoma, viskas čia nėra taip akivaizdu ir paprasta. Rusai ilgą laiką mėgo pietų kaukaziečių akcentus, o armėnų ir gruzinų kalbėjimas rusų kalba buvo tapęs ne tik anekdotų, bet ir šmaikščios sovietinio režimo kritikos įkvėpimo šaltiniu – nuo garsiųjų anekdotų apie Armėnijos radiją iki Leonido Gaidajaus „Kaukazo belaisvės“.
Kadangi gruzinai buvo neatsiejama pačių rusų imperinės ir kultūrinės tapatybės dalis – nuo Rusijos karinių kampanijų didvyrio aristokrato Bagrationo iki Bubos Kikabidzės, – melodingas jų akcentas ne tik nieko neerzino, bet, priešingai, buvo mėgstamas.
Viskas pasikeitė dabar, kai dėl savo pažeistų ir užgautų imperinių ambicijų Rusija šiandien sugebėjo gruzinų tautą ir valstybę paversti savo priešu – „kaukaziečių tautybės asmuo“ šiandien Rusijoje yra tapęs bendriniu ksenofobiniu svetimųjų ir labiausiai nemėgstamųjų apibūdinimu.
Kol imperija galinga ir stabili, tol akcentai metropolijos gyventojams gali džiaugsmingai sietis su civilizuojamųjų ir globojamųjų tautų entuziastingomis pastangomis susilieti si Didžiosios Tautos kalba ir kultūra. Kai buvusios kolonijos nustoja buvusios pasaulio civilizavimo misijos objektais, jos iškart tampa priešais, kurių savastis erzina. Esama ir tokios dominavimo logikos.
Kodėl Didžioji Britanija ir JAV toleruoja akcentus, o neretai net mėgsta juos? Neabejoju, kad priežastys skirtingos. Stipriai hierarchizuota ir itin klasiškai susiskaidžiusi britų visuomenė bendrinės kalbos niekada nepavertė nei politinės tautos statybine medžiaga (ne kalbos, o monarchija ir parlamentas sukūrė britų tautas bei valstybes), nei dominavimo instrumentu.
Abejojantieji tegul prisimena anglų imperializmo ir kolonializmo skirtumus nuo prancūzų ir rusų (t.y. kontinentinių sausumos imperijų) imperializmo ir kolonializmo. Savo politikos modelio, institucijų ir edukacijos bei informacijos tinklo perkėlimą į kolonijas britai laikė kur kas svarbesniu jų valdymo aspektu už tiesioginę gyventojų asimiliaciją.
Ne veltui panslavistas Nikolajus Danilevskis savo imperinės Rusijos galios atgimimo manifeste „Rusija ir Europa“ 1869 metais rašė, kad britai kuria politines bendruomenes ten, kur reikia asimiliacijos tam, kad imperija iš tikrųjų gyvuotų pratęsdama save per pajungtus kitataučius.
O JAV anglų kalba apskritai neturi griežtai suliteratūrinto standarto. Itin klasinėje Anglijoje, kurioje daugybė dialektų ir sociolektų leidžia nustatyti žmogaus kilmę, mokslo (ir net turto) cenzą, kilimo vietą ir politines pažiūras, svetimas kalbėjimas ir skambesio būdas yra vertinamas jau vien todėl, kad leidžia identifikuoti kalbantįjį ir susivokti, su kuo turi reikalą.
Niekada toris nekalbės cockney akcentu, kuriuo tradiciškai kalbėjo Londono darbininkija – beje, George’as Orwellas, erzindamas britų snobus ir konservatorius, tyčia pereidavo į cockney. Toris kalbės Oksfordo arba BBC anglų kalba (pastaroji yra dirbtinė, nors ir labai graži anglų kalbos atmaina).
Kaip minėta, JAV nėra jokio standarto – egzistuoja daugybė skirtingų akcentų, tik vieni yra įsišakniję istorijoje ir geografijoje (ypač pietinių valstijų akcentai), o kiti labiau siejasi su europiečių ar kitų kontinentų žmonių kalbėsena.
Iš čia ir akcentų toleravimas ar net pamėgimas – jei britai savo įstabaus mandagumo dėka nė akimirkos neleis tau suabejoti, kad tavo kalba skamba kuo puikiausiai (nors slapta gali pašiepti ją), amerikiečiai neretai su akcentais sieja net žmonių išsilavinimą ir inteligenciją. Pakanka paminėti prancūzišką arba bendrinį kontinentinį europietišką akcentus, kuriuos itin mėgsta JAV universitetų studentai ir dėstytojai, laikydami juos inteligentiško kalbėjimo būdais.
Kita problema, nusipelnanti atskiro komentaro, būtų amerikietiško anglų kalbos skambesio mėgdžiojimas daugelyje pasaulio šalių – bet tai anaiptol ne tik Holivudo, bet ir didesnio JAV kalbos politikos demokratizmo pasekmė. Anglo tu taip lengvai nepamėgdžiosi nerizikuodamas apsijuokti ir tapti komišku personažu – jau geriau ten būk iki galo kas esi, jei nori būti gerbiamas. O amerikiečių anglų kalbos variantas neturi jokių cenzorių ir nėra lydimas pajuokos.
Žinoma, laimingiausi tie, kurie tiek gimtąją, tiek svetimą kalbą sutaiko su savo asmenybe ir stiliumi. Juk kalba yra savęs išskleidimo ir savirealizacijos instrumentas, o ne burtų lazdelė, kuriai palytėjus virsti kažkuo kitu. Jei vis dėlto perėjęs į kitą kalbą virsti kažkuo kitu, vadinasi, iš tikrųjų gerai nesijauti arba savo, arba kitoje kalboje bei šalyje.
