Pirmą kartą su Estijos akademine sfera susidūriau 1993 m., dėstydamas Estijos humanitariniame institute (EHI). Mano giliu įsitikinimu, ši pirmoji Baltijos šalyse sukurta privati aukštoji mokykla buvo ir tebelieka vienas iš didžiausių regiono akademinio gyvenimo laimėjimų.
Šiandien Baltijos šalyse nieko nebestebina daugybė privačių aukštojo mokslo įstaigų, absoliučią daugumą kurių sudaro verslo ir vadybos mokyklos. Nė akimirkos neabejoju jų nauda ir verte – visų pirma šios mokyklos meta rimtą iššūkį valstybiniams universitetams, verčia juos temptis ir taip sukuria konkurenciją, be kurios netrunka pradėti merdėti bet kokia akademinė institucija. Vis dėlto ne teorinė humanistika ar plačiau suvokti socialiniai mokslai, o nūdienos pragmatika – ekonomika, vadyba ir teisė – yra tos specialybės, kurias šiuo metu masiškai studijuoja šių šalių jaunimas.
Lietuvoje privatus aukštasis mokslas yra neabejotinai menkiau integruotas į bendrąją šalies akademinę sistemą nei Latvijoje ir Estijoje. ISM-Vadybos ir ekonomikos universitetas daugmaž privertė mūsų sistemą skaitytis su savimi, bet savo atmosfera ir liberalių studijų koncepcija unikali Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštoji mokykla (LCC-Lithuania Christian College) Klaipėdoje iki šiol, deja, lieka Lietuvos akademinės sistemos paraštėje. Tai daug ką pasako apie kolegialumo ir garbingos akademinės konkurencijos būklę akademinėje Lietuvoje.
1988 m. įkurtas Estijos humanitarinis institutas buvo pirmasis laisvųjų menų ir liberaliųjų studijų universitetas Baltijos šalyse (verta prisiminti, kad 1989 m. Kaune buvo atkurtas VDU – taip pat iš esmės humanistikos ir liberaliųjų studijų universitetas, bet ne privatus, o valstybinis). Sykiu EHI buvo visoje Rytų Europoje pirmoji privati aukštoji humanistikos mokykla. Joje dėstyti pradėjo jauni ambicingi profesionalai, nemaža dalis kurių tuo metu baiginėjo daktaro disertacijas Suomijos ir kitų Šiaurės bei Vakarų Europos šalių universitetuose.
Pakanka paminėti pirmąjį EHI rektorių ir jo spiritus movens Reiną Raudą – tuo metu dar visai jauną rašytoją poliglotą, su grupe ambicingų bendraminčių nusprendusį sukurti iš tikrųjų laisvos minties ir visiškai kitokios intelektualinės atmosferos universitetą. Jo dėka EHI gimė ne tik aukščiausio lygio japonologijos ir orientalistikos, bet ir pasaulinės literatūros, literatūrologijos, filosofijos bei kultūros teorijos studijos. Iki šiol EHI lieka tarp neabejotinų šių studijų laukų lyderių Baltijos ir net Šiaurės šalyse.
Be R. Raudo EHI kūrė tokie žmonės kaip semiotikas Michailas Lotmanas (sūnus pasaulinio garso literatūros teoretiko ir semiotiko Jurijaus Lotmano, XX amžiaus septintajame dešimtmetyje antisemitinio vajaus metu išvaryto iš tuometinio Leningrado, bet išmintingai ir toliaregiškai priimto profesoriumi Tartu universitete) ir suomių sociologas Mikko Lagerspetzas, profesoriaujantis ne tik Talino, bet ir Turku universitete.
Trumpai tariant, jauni žmonės suvaidino savo vaidmenį ir kažką iš tikrųjų pakeitė savo šalies intelektualiniame gyvenime. Helsinkio universitete doktoratą apgynęs ir japonologijos profesoriumi jame tapęs R. Raudas ne tik nuolat dėstė EHI, bet ir savo tarptautine reputacija bei autoritetu gynė savo mokyklą nuo sistemos atakų. Panašų kelią pasirinko kiti jauni kolegos iš EHI, kuriuos puikiai pažįstu – apgynę doktoratus JAV ir Vakarų Europoje, jie grįžo į EHI, kuris stiprėjo akyse.
Kaip įvyko šis stebuklas? Kodėl Estija, tuo metu dar gerokai panašesnė į Lietuvą nei dabar, leido jauniems žmonėms mesti iššūkį sistemai ir sukurti tokią laisvės salą? Tiesą sakant, tai buvo ne koks nors protu nepaaiškinamas stebuklas, o tiesiog sveikas protas – estai pirmieji Baltijos šalyse panaikino habilituoto daktaro laipsnį ir pačią habilitacijos instituciją.
Jaunieji reformatoriai
Rezultatas buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis. Nors Tartu universitetas, Estijoje atliekantis panašų vaidmenį, koks Vilniaus universitetui tenka Lietuvoje (t.y. anapus bet kokios konkurencijos esantis ir valdžios atvirai palaikomas universitetas, gaminantis šalies establishment’ą), dominuoja aukštojo mokslo sistemoje ir styguoja ją pagal savo poreikius, alternatyva jam jau sukurta ir nepanašu, kad ji lengvai pralaimėtų senajam modeliui bei apskritai senosioms jėgoms.
Kol Lietuvoje senoji gvardija lėtai, bet užtikrintai atgavinėjo po 1990 m. laikinai prarastąsias pozicijas (ramiai nustumdama į paraštę ir neutralizuodama išeivijos akademikus bei Sąjūdžio metais iškilusią jauną inteligentiją), estai leido pasikeisti intelektualinio elito generacijai ir iš esmės sukūrė naują akademinį elitą, kuris Estiją gerokai labiau už Lietuvą priartino prie tarptautinio akademinio gyvenimo.
Skirtingai nuo Lietuvos, kurioje netrukus pradės senti ir po truputį iš akademinės avanscenos trauktis (taip nieko ir nepešusios bei nepakeitusios mūsų šalyje) pačios geriausios mano kartos ir dar jaunesnės akademinės pajėgos, Estijai pavyko ne tik atjauninti savo profesūrą, bet ir suformuoti jaunų reformatorių sluoksnį tiek politikoje, tiek ir akademinėje sferoje. Šis sluoksnis šiandien vis stipriau reiškiasi ir naujajame Talino universitete, kurio rektoriumi tapo profesorius Reinas Raudas.
EHI, kuris šiandien yra Talino universiteto dalis, man teko dėstyti tris kartus – 1993, 1995 ir 1998 m. Esu ne kartą skaitęs ir viešas paskaitas šiame institute, o 2003 m. tapau jo ekstraordinariniu vizituojančiu filosofijos ir kultūros teorijos profesoriumi (dabar šias pareigas einu naujajame Talino universitete).
Man apskritai teko didelė privilegija dalyvauti Estijos akademiniame ir intelektualiniame gyvenime – nors man Estijoje tenka dėstyti ir bendrauti anglų kalba, bet estų kalba yra publikuoti penkiolika teorinių mano tekstų – beveik visi jie pasirodė žurnaluose „Akadeemia“ ir „Vikerkaar“. Ką tik išgyvenau itin malonias akimirkas, kada jauni dėstytojai, su kuriais dirbau Talino universiteto vasaros mokykloje, man pradėjo priminti mūsų ankstesnį bendravimą ir mano paskaitas jiems prieš keturiolika metų.
EHI leido jaunuose žmonėse nenužudyti idealizmo. Puikiai pamenu, kaip davęs egzamino rašto darbą, paprašiau savo kolegą kartas nuo karto užeiti į auditoriją, o pats išėjau ramiai paskaityti – tiesą sakant, niekada nemokėjau ir turbūt jau nebeišmoksiu drausminti studentų ir žiūrėti, kad jie nenusirašinėtų. Mano kolega tada nusijuokė ir pasakė, kad galiu nesirūpinti tuo, nes EHI tai tiesiog neįmanoma – šio instituto studentų garbės kodeksas neleidžia daryti tokių dalykų.
Estijos ir Lietuvos skirtumai
Ar iš tikrųjų Estija stipriai skiriasi nuo Lietuvos akademinio gyvenimo požiūriu? Turiu pripažinti, kad taip. Žinoma, esama ir panašių dalykų – nelabai skaidriai veikianti ir pernelyg įtakinga aukštojo mokslo biurokratija, favoritizmas, neretai retrogradiškas požiūris į modernųjį akademinį gyvenimą ir humanistiką. Bet jauna profesūra Estijoje vis dėlto nepalyginamai įtakingesnė nei pas mus, o ir estų studentai, kiek pastebėjau, gerokai ramiau už mūsų studentus žvelgia į Vakarų universitetus ir neskuba nuvertinti savo universitetų.
Visų pirma, politinė, administracinė ir autoriteto galia ten daug labiau išsklaidyta, o todėl ir nesutelkta viename centre. Estija yra nepalyginamai mažiau hierarchiška už Lietuvą. Profesorius ten anaiptol nėra pusiau dievybė kaip Lietuvoje, o akademinių administratorių tarpe pilna jaunų, drąsių ir neformaliai besielgiančių žmonių. Man Estijoje neteko matyti kone mistinės viršininkų baimės ir jaunų žmonių skubėjimo prisiderinti prie sistemos – būtent to, kas taip stipriai deformavo Lietuvos akademinį gyvenimą. Apskritai man atrodo, kad Estijos visuomenė yra mažiau statusui jautri ir ne tokia stratifikuota kaip Lietuvoje.
Man teko savo akimis matyti teorinio seminaro metu ant grindų sėdinčius ne tik pasaulinio garso teoretikus iš Vakarų (pavyzdžiui, London School of Economics antropologijos profesorių Maurice’ą Blochą – bet tai taisyklė, nes išdidžiai it povai paprastai elgiasi antrojo ir trečiojo Vakarų akademinio ešelono atstovai arba postkomunistinių šalių akademiniai administratoriai, o tikri akademiniai grandai esti pabrėžtinai demokratiški ir kuklūs), bet ir estų profesorius – kartu su studentais. Panašų reginį aš turėjau laimės matyti naujai atkurtajame VDU 1991 m. – jis iki šiol nepalieka mano atminties ir leidžia tikėtis dar sulauksiant ko nors panašaus mano universitete.
Estijos universitetuose dirba daugiau užsieniečių profesorių nei pas mus – turiu omenyje ne vizituojančius, o nuolatinę poziciją turinčius profesorius, kuriems leista dėstyti anglų kalba. Talino universitetas jau skelbia profesorių konkursus anglų kalba ir leidžia juose dalyvauti (bei nugalėti) užsieniečiams. Tad šiuo požiūriu tarp Lietuvos ir Estijos pradeda vertis pati tikriausia bedugnė.
Neabejoju, kad man iškart bus giliamintiškai oponuojama, kad viską čia lemia pinigai – taip, bet gal tada galima paklausti, kodėl į mus savo vargais kažkada tokioje panašioje Estijoje aukštajam mokslui ir profesūrai buvo pradėtas skirti visai kito lygio finansavimas?
Be abejo, Estijos akademinę sferą esmingai veikia ir geografinis bei intelektualinis Suomijos artumas – 70 km atstumas Suomių įlanka skiria Taliną nuo Helsinkio, kuriame (lygiai kaip Turku ir kituose Suomijos miestuose) studijuoja ir daktaro disertacijas rengia daug estų. Talino ir Helsinkio universitetai jau pasirašė strateginės partnerystės sutartį, kuri leis studentams vienu metu studijuoti abiejose šiose mokyklose, o sykiu ir teikti jiems bendrą diplomą bei daktaro laipsnį.
Estijoje artėjama prie universiteto, kuriame būtų galima pasijusti kaip demokratijos ir laisvės laboratorijoje, kuriame intelektualinė ir moralinė lyderystė būtų gerokai svarbesnė už turto cenzą bei socialinę kilmę, galiausiai kuriame būtų galima numatyti ateities sąmonės ir gyvenimo kontūrus – tai, kuo netrukus gyvens žmonija.
Būčiau laimingas, jei prie tokio universiteto pagaliau pradėtume artėti ir mes.
