Ar egzistuoja toks dalykas kaip nepažangi ir atsilikusi inteligentija? Juk jau pati inteligento sąvoka reiškia (ar bent jau turėtų reikšti) kritišką protą ir atitinkamas dalykines kvalifikacijas. O Lietuvoje iš inteligento tikimasi dar daugiau – ne tik apsišvietimo, bet ir intelektualinės drąsos, vientisumo, minties nepriklausomybės, pagaliau ir pilietinės laikysenos.
Jei esi tiesiog profesionalas, nebūtina savęs laikyti inteligentu (arba intelektualu – tai jau skirtingų kalbų diktuojamo jautrumo ir semantinių laukų klausimas), kuris visada aprėpia daugiau dalykų nei tai, kas yra susiję su jo tiesioginės kompetencijos lauku ir darbu. Bent jau Vakaruose toks yra nusistovėjęs požiūris į intelektualus – jie yra kažkas nepalyginamai daugiau nei faktų mechanikai ir specialistai.
O pas mus nuo sovietmečio įprasta vertinti inteligentiją socialinės struktūros ir formalių kvalifikacijų požiūriais. Logika tada buvo paprasta – jei turėjai aukštojo mokslo baigimo diplomą ir dar dirbai kažkokį protinį darbą, vadinasi, buvai inteligentas. O jei turėjai mokslo laipsnį ir pedagoginį vardą, tada buvai inteligentas pagal apibrėžimą ir dar iš didžiosios raidės.
Toks požiūris į išsilavinimą (ypač į jo formaliąją pusę) daugiau ar mažiau tiko ir buvo suprantamas, nes visuomenėje išsilavinusių žmonių buvo palyginti nedaug. Juo labiau buvo suprantamas didžiavimasis sava, lietuviška mokslo šviesuomene.
Bet buvo nepastebėta (o gal ir pastebėta, tik bijota įvardyti), kad sutapatinus aukštojo mokslo baigimo diplomą ir ypač aukštus akademinius kredencialus su inteligentiškumu, sistema ilgainiui pradėjo gaminti iš esmės tamsius, bet savo vardais besididžiuojančius ir kitų žemesnį statusą nuolat pabrėžiančius žmones.
Ar gali šviesuomenė būti tamsi?
Bronys Savukynas yra pasakojęs apie italų kalbininko, Lietuvoje puikiai žinomo baltisto Pietro Dini sąmojingą oksimoroną „tamsi šviesuomenė“, gimusį jiems bendraujant. Manau, kad čia esama daug karčios tiesos.
Jei šviesuomenė yra suprantama kaip žmonės, pelnę pripažinimą savo idėjomis, darbais, kūryba ir pilietine bei moraline laikysena (ypač – savo pagarba žmonėms, nepaisant jų rangų ir cenzo), tada tenka atmesti tamsios šviesuomenės idėją ir pačią kalbos figūrą kaip pokštą. Bet jei ji sutapatinama su mokslo laipsnius ir pedagoginius vardus turinčiais bei jų skirstymą akademinėje sferoje griežtai kontroliuojančiais žmonėmis, tada nekyla abejonių – taip suprasta šviesuomenė tikrai gali būti tamsi. Jie gali būti paprasčiausi akademinių kolūkių pirmininkai.
Gal geriau tada vartokime kitą terminą, kad nežeistume tikrosios akademinės šviesuomenės – o toks terminas būtų „akademinė tamsuomenė“. Pastaroji Lietuvoje ne tik nėra nublokšta į užribį, bet neretai netgi kontroliuoja ar net atvirai šokdina šviesuomenę. Biurokratiška Lietuvos akademinė sfera bei centralizuotas mokslo valdymas ir finansavimas šitokią situaciją ne tik leidžia, bet netgi įtvirtina.
Akademinė tamsuomenė ir politinė galia
Kas nustato mokslingumo kriterijus ir kvalifikacinius reikalavimus (kurie pas mus nuolat kinta ir galų gale pasidaro tiek sujaukti, kad kiekvieną kartą šaukiasi nelengvos interpretacijos), tas viską valdo – laipsnių ir vardų teikimą, o sykiu ir pinigų srautus bei simbolinio kapitalo sklaidą.
Pavyzdžiui, juk pakanka suteikti doktorantūros formavimo, pinigų skirstymo ir ekspertizės galią tik habilituotiems daktarams (sykiu prilyginant JAV ir Vakarų Europos universitetų Ph.D. laipsnius lietuviškam doktoratui) – ir sistema niekada ir niekaip nepasikeis. Ji pasirūpins savo galios ir įtakos saugikliais, todėl nepakeitus šitų esminių dalykų, naivu tikėtis kažkokių efektyvių sistemos reformų. Tai bus tik naujo vualio nuleidimas ant to paties seno ir gerai pažįstamo veido.
Paprastai šnekant, akademinė tamsuomenė – tai žmonės, turintys aukščiausius kredencialus ir dažnai valdantys aukštąsias mokyklas bei tyrimų institutus, bet iškilę dar senojoje sovietinėje sistemoje, kurią slapta mėgina konservuoti ir išsaugoti šiandien. Šitą jie daro uoliai vartodami naująją politikos ir vadybos terminiją, o ypač – visus ES biurokratinius burtažodžius.
Juk norint būtų galima net pavardėm suminėti tuos sistemos „aristokratus“, kurie išmaišė Europą ir kitus kontinentus nemokėdami nė vienos užsienio kalbos. Mano paties profesiniame gyvenime Lietuvoje pasitaikė keletas tokių stebuklų. Leiskite neįvardijant paminėti du iš jų.
Pirmasis buvo vieno universiteto fakulteto dekanas, kuris neskaitė ir nekalbėjo jokia užsienio kalba, bet geriau už bet ką žinojo, kokio lygio ir vertės yra užsienio žurnalai bei juose publikuoti jo kolegų darbai.
Antrasis stebuklas buvo kito universiteto rektorius, kuris, nemokėdamas nė vienos užsienio kalbos, geriau už bet ką išmanė ir visiems aiškino Bolonijos procesą bei Lisabonos strategiją, sykiu dalyvaudamas aukščiausio lygio tarptautiniuose akademiniuose forumuose ir reikšdamas svarią nuomonę apie skirtingas edukacines sistemas bei praktikas. Sutikime – tai fenomenalu. Tokio siužeto nesugalvojo net ir nemarieji Ilja Ilfas su Jevgenijumi Petrovu.
Akademinės tamsuomenės nariai patys seniai nieko nebekuria, bet užtat sugalvoja tokias taisykles, kurios įgalina visų kitų net iš tolo neprileisti prie valdančiosios kastos. Jie patikrina kitų kūrybą ir nustato kontroliuojamųjų kvalifikacijas. Jiems patiems negalioja jokie mokslinės kūrybos ir profesionalumo kriterijai – aukščiausia kvalifikacija sutapatinama su pozicija ir turimos galios kiekiu. Protingesnis yra tas, kurio pozicija aukštesnė.
Kodėl akademinė tamsuomenė taip lengvai valdo visą sistemą ir šokdina tikrus profesionalus ir net tarptautines figūras? Todėl, kad akademinė tamsuomenė žino paprastą tiesą – kieno valdžia, to ir religija.
Ji žino trumpiausius kelius į šalies politinio elito priimamuosius. Kas laimi bet kokią idėjų ar principų kovą Lietuvoje? Vieša paslaptis, kad laimi tas, kuris pirmas patenka į vyriausybės narių kabinetus arba (dar svarbiau) turi didesnę įtaką ministrui pirmininkui. Ypač tai buvo akivaizdu Algirdo Brazausko epochoje.
Kodėl vyksta Lietuvos smegenų nutekėjimas?
Kodėl tiek daug jaunų mokslininkų nenori grįžti į Lietuvą? Tiesą sakant, tai retorinis klausimas. Koks jaunas žmogus, apgynęs doktoratą gerame Vakarų universitete, grįš žemintis prieš vietinius habilituotus daktarus, kurie jį laikys ant trumpo pavadėlio ir neleis jam daryti akademinės karjeros?
Štai ir visas atsakymas į krokodilo ašaromis lydimas kalbas apie jaunų mokslininkų nenorą dirbti Lietuvoje – jie yra rafinuotai išvaryti iš šitos šalies, reikalaujant jų taikytis prie realijų, kurios moraliniu ir profesiniu požiūriais niekada nebus priimtinos tiems, kurie kvėptelėjo iš tikrųjų gero JAV ar Anglijos universiteto oro.
Todėl liaukimės klausęsi akademinės tamsuomenės skleidžiamos demagogijos apie tai, kad negrįžta tik tie, kurie vaikosi ilgo dolerio arba esą neturi talento ir kantrybės padaryti karjeros čia. Tikram akademikui ir inteligentui nieko nėra brangesnio už pripažinimą savo šalyje ir galimybę daryti įtaką savo aplinkai ir kultūra. Jauni mokslininkai tikrai grįžtų, jei jiems būtų pasiūlyta bent pusė to, ką jie turi Vakarų šalyse, kitą pusę kompensuojant geranoriškumu, akademine laisve ir kūrybinga atmosfera.
Kol mūsų politikai leisis įtikinami akademinės tamsuomenės, kad mes vis dar geriau už bet ką visame pasaulyje žinome kaip tvarkyti universitetus ir aukštąjį mokslą, tol neverta tikėtis, kad kažkas iš esmės keisis. Arba Lietuvos akademinės sferos reforma bus tarptautinė savo scenarijumi ir vykdytojais, arba jos išvis nebus ir mes vėl tenkinsimės fikcija.
Lygiai kaip niekas nesikeis, jei bus leista vieną akademinę nomenklatūrą pakeisti kita – jaunesne, dar ciniškesne ir plėšresne už senąją, o sykiu žinančia, kad tiesa slypi anaiptol ne moksle ir universitetuose, o politikų ir biurokratų kabinetuose.
