Mielas dienorašti,
Šiuos žodžius rašau, nuėjusi daugiau nei 30 kilometrų. Turime pirmą pūslę, bet turbūt aš ją įsitaisiau dar prieš žygį. Laimei, turime ir pleistrų. Einant per Pagėgius ir Mikytus žmonės geranoriškai siūlė pagalbą: kas vandens atnešė, kas iš vaistinės atėjo – pleistriukų davė, buvusi policijos pareigūnė pasiūlė nakvynę savo namuose, Mociškiuose. Labai geras jausmas, kai visi sveikinasi, linki sėkmės, sako, kad palaiko. Jaučiu stiprų palaikymą ir socialiniuose tinkluose, nepykite – nespėju visiems atsakyti.
Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad prie manęs prisijungs tiek daug žmonių, kurių amžius – nuo 11 iki 75 metų. Tokio amžiaus šaulys Algirdas yra viena įdomiausių šio žygio pažinčių. Esu nepaprastai dėkinga šauliams, jie – labai vieningi savanoriai, po 5-7 prisijungia. Beeidami pasišnekame, išgirstu daug įdomių dalykų. Vyresnysis šaulys pasakojo, kaip per pratybas išeina į mišką trims dienoms be maisto, vandens. Pamokė ir mane, kuriuos augalus pamiškėje galima valgyti, kas turi daug vitaminų, parodė, kaip namus rasti pagal samanas. Gražiai susidraugavome, sutarėme, kad iš Druskininkų, kur planuoju baigti kelionę, jam išsiųsiu ranka rašytą laišką...
Beje, apie rankas: fiziškai prieš šį žygį buvau nepaskaičiavus, kurią kūno dalį labiausiai jausiu. Daugelis klausia, kaip kojos. Žinokite, jos kolkas visai nepavargo, užtat tikrai pavargo rankos. Šauliai juokais priminė, kad lipant kopėčiomis taip pat pavargsta rankos, ne kojos. Ilsiuosi kemperyje. Naktį jame visai gerai išsimiegu. Mama aplankė – atvežė mums kepsnių, dėžę bananų. Klausiu, – tai iki kur tu mane šitaip lydėsi nuo Usėnų? Sakė, kol Jurbarką pasieksime – vis lankys. Taip pat drauge žygiavo kinologė Deimantė Dargytė – atvažiavo iš Šilutės kartu su 5 mėnesių retriveriu Dipsiu – jis apmokomas būti šunimi asistentu.
Mūsų „Svajonių žygis“ ir yra apie tai, kad galėtume parengti kuo daugiau tokių šunų. Jie daro stebuklus šeimose, kuriose yra neįgaliųjų. Šunys asistentai – ypatingi. Tokia yra ir mūsų vokiečių aviganė Mulan, kurios jau labai pasiilgau. Šiuo metu ji namuose su mano vyru Justu. Mudu nespėjame pasikalbėti, o ir nelieka jėgų vakaro pabaigoje, tai pasišnekame vos porą minučių, Justas parodo telefonu, ką veikia Mulan.
Kasdien su savanoriais išeiname į žygį sąlyginai anksti – apie pusę devynių ir žygiuojame iki sutemų. Kai ėjome iki Pagėgių, vietiniai drąsino ir motyvavo, kad ten labai skanūs kebabai. Ne iš vieno girdėjau: „Būtinai kebabų sustokite, geri kebabai“. Klausėme žmonių, kur galėtume pernakvoti. Sakė, kur kebabai – ten kiemelis, galėsite ir pernakvoti. Jau tikrai labai intrigavo ta kebabų legenda, skubinomės jų paragauti, bet nebespėjome. Kita vertus, valgyti net nesinori.
Norisi eiti. Ir širdis stipriau ima plakti, kai savanoris pasako: „Prisijungiau, nes matau, kad šis žygis turi prasmę“. Man labai svarbu, kad ir jūs matytumėte prasmę ir norėtumėte prisidėti prie pačios idėjos. Būsiu labai dėkinga, jei nusipirksite Svajonių žygio marškinėlius ir tokiu būdu paremsite šunų asistentų auginimą bei treniravimą. Man atsiuntė video, kad tokius marškinėlius jau nusipirko ir linkėjimų siuntė „69 danguje“. Ačiū, merginos!
Taip pat yra trumpieji numeriai 1415 (skambučiu aukojate 10 eurų) ir 1416 (jei norite paaukoti 5 eurus). Neturiu galimybės pamatyti, kiek suaukota iki šios akimirkos, bet dėkoju jums už kiekvieną eurą.
Žygiuojam toliau!
Ajana
