Nors tautiečiai dažnai pamini, kad viena didžiausių problemų Lietuvoje – korupcija, A. Abromavičius žvelgdamas į Ukrainos situaciją tikina, situacija tikrai nėra tokia bloga, kokia galėtų būti.
„Didelio masto korupcijos nėra. Mes kaip lietuviai visada norime krepšinyje užimti tik pirmą vietą, kad korupcijos iš vis nebūtų, o atlyginimai didėtų tik dvigubai. Didžiausia Lietuvos problema tikrai ne korupcija. Tai švietimas, investicijų trūkumas, krašto apsauga ir emigracija. Lietuva tik pradeda po truputį gerai save pardavinėti ir reklamuoti. Bet kaip visada, norisi daugiau“, – pasakoja jis.
Svarbu sudaryti palankias sąlygas gyvenimui
Minėdamas pagrindines Ukrainos problemas – korupcija, besikeičiančios verslo taisyklės, neapsaugoti asmens duomenys, A. Abromavičius teigė, kad Lietuva su šiais iššūkiais sėkmingai susitvarkė ir tai suteikė spartų ekonominį augimą. Didelę reikšmę turi ir atvirumas naujovėms.
„Ukraina su pagarba žiūri į Lietuvos pasiekimus. Akivaizdu, kad ateityje iš mūsų mažos šalies semsis pavyzdžių ne tik Ukraina. Būdamas pilietis ir investuotojas visiškai neįvertinau to, ką pasiekė Lietuva. Labiausiai į akis krenta verslo ir valdžios atsiskyrimas. Tegu ir lieka taip, kad stambūs verslininkai nesiveržia į valdžią. Valdžios sektoriaus skaidrumas ir valdžios efektyvumas didėja, piliečiai pradeda pasitikėti teismais, yra didelis atvirumas naujoms technologijoms. Šaliai svarbu, kad būtų didžiulis atvirumas naujovėms“, – mano A. Abromavičius.
Jo nuomone svarbu, kad valdžia būtų maža ir nemaišytų verslui bei jaunimui. Tačiau yra ir neatidedamų iššūkių.
„Visi norime kariuomenės su modernia įranga. Turime sukurti stiprią ekonomiką, kad galėtume leisti tokią kariuomenę turėti. Taip pat reikia tobulinti švietimo sistemą, siekti, kad bent keli universitetai atsidurtų tarp geriausių Europoje. Kažką daryti reikia ir dėl emigracijos. Vis dėlto nenormalu, kad toks didžiulis kiekis palieka šalį. Nors aišku esu vienas iš tų, tačiau reikia sudaryti sąlygas, kad žmonės grįžtų. Tai susiję ir su atlyginimų dydžiu, pensijomis, bet sparčiai šie dalykai negali kilti, tad yra kitų dalykų, kurie motyvuotų: geras gyvenimas, geros mokyklos, saugūs miestai, kad valdžioje būtų vyrai ir moterys, kuriais galėtume didžiuotis, o ne apkalbėti“, – įsitikinęs A. Abromavičius.
Pasak jo, dėmesį reikia skirti ir imigrantams. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra daugybė IT specialistų, kuriems sudarius geras sąlygas, išmokius kalbos, lietuviškų tradicijų, noriai čia gyventų, mokėtų mokesčius ir sukurtų darbo jėgą.
Lietuva turėtų siekti, kad mokesčiai, darbo vizų įsigijimas, geresnės mokyklos, platesnis anglų ir kitų kalbų naudojimas, verslumas skatintų ne tik tautiečius sugrįžti, imigrantus atvykti, bet ir pritrauktų investicijas, atskleistų jaunų žmonių kūrybiškumą.
Atlyginimus reikia kelti aukštas pareigas užimantiems asmenims
Prisimindamas Ukrainos patirtį, kuomet buvo sumažintas biurokratų skaičius, o naujiems jauniems valstybinių įmonių vadovams stipriai padidino atlyginimus, A. Abromavičius pasakojo, kad toks pavyzdys galėtų būti pritaikytas ir Lietuvoje. Svarbu į valstybines įmones ir valdžią pritraukti jaunų, ambicingų ir teisingai mąstančių žmonių, sako jis.
„Pamačiau, kad tie žmonės, kurie politikoje yra daug metų praktiškai nesugeba pasikeisti, o pasaulis keičiasi, sąlygos keičiasi, žmonių reikalavimai keičiasi. Tie, kurie ateina su nauju mąstymu, nebijo, neturi senamadiškų įvairių nusistovėjusių dogmų. Dėl to norėčiau paskatinti jaunuolius su teigiama patirtimi prisijungti prie Lietuvos politinio gyvenimo. O pats vasaros pabaigoje apsispręsiu. Yra pasiūlymų iš Ukrainos politinio gyvenimo, turiu pasiūlymų ir Lietuvoje“, – atskleidė pašnekovas.
Kalbėdamas apie verslininkus valdžioje jis pabrėžia, kad visada reikia žiūrėti ar būdamas dar verslininku žmogus nėra susitepęs reputacijos. Visgi pirmiausia reikia sumažinti biurokratų skaičių.
„Biurokratų niekada nebūna per mažai, jų visada būna per daug. Mano, kaip žmogaus pajutusio politiką, pozicija išlieka nepakitusi. Reikia radikaliau ir drastiškiau mažinti biurokratų skaičių. O visiems kitiems didinti atlyginimus, kad normalūs apsišvietę žmonės turėtų viltį kažką pasiekti valstybiniame sektoriuje ir pakeisti. Dabartinės algos nepakankamos, kad daugelį šviesių žmonių, valdančių pasaulines įmones, suviliotume dirbti valstybei. Norėčiau, kad populizmas nueitų į šalį ir nebijotume sakyti, kad ministrui mokėsime dešimt tūkstančių eurų. Tada gausime gerą ministrą“, – sako A. Abromavičius.
Pasak jo, kai vadovai pradeda gauti gerus atlyginimus, tada jie būna suinteresuoti, kad ir kitiems atlyginimai didėtų. Atlyginimų augimas turi prasidėti ne nuo apačios, įsitikinęs jis.
Ukrainai padėjo radikalios reformos
Įkūręs sėkmingą investicijų valdymo įmonę, A. Abromavičius gyveno tiek Maskvoje, tiek Stokholme. Vėliau vedė merginą iš Ukrainos ir kaip pats juokauja suprato, kad mišrioje tautų santuokoje geriausia gyventi toje šalyje, iš kurios yra tavo žmona.
„Taip prasidėjo mano meilė šiai šaliai, o Maidano revoliucijos metu ši šalis galutiniai pavergė mano sielą. Sunku buvo likti nuošaly ir nesižavėti žmonėmis, kurie norėjo teisingumo. Man, kuris su šeima vasaras leisdavo Kryme, vedė merginą gimusią Donecke ir reklamavo Rusiją, kaip gerą vietą patrauklioms investicijoms, rusų įsiveržimas į Krymą buvo smūgis žemiau juostos. Tada dar nebuvau Ukrainos pilietis, nekariavau ir galvojau kaip geriausiai savo žinias panaudoti šiai varganai šaliai“, – pasakojo politikas ir investuotojas.
Jam buvo pasiūlyta padėti sutvarkyti valstybines įmones, vėliau tapti Ūkio viceministru, o dar vėliau ir Ekonomikos ministru. Totali reformų sausra per 24 metus paliko sorą randą Ukrainos ekonominiame veide, teigė jis. Tad po Maidano, kai pergalę iškovojo proeuropietiškos jėgos, visi sutarė, kad reformos bus dabar arba niekada.
„Tai buvo didžiulė atsakomybė ir garbė būti to proceso dalimi, pakeisti visas reformas. Tiek prekybos, tiek kariniu atžvilgiu viskas buvo ištraukta. Pramoninė gamyba krito 40 mėnesių iš eilės. Iždas buvo visiškai tuščias. Infliacija mėnesinė buvo 14 proc., nacionalinės valiutos kursas krito po 10 proc. per dieną. Tikslas buvo makroekonominė stabilizacija. Tame tarpe labai nenorimų, bet reikiamų reformų dėka, per 6 mėnesius atstatėme pagrindinius rodiklius. Ir dabar jau Ukrainos ekonomika stabilizuojasi“, – dalijosi patirtimi A. Abromavičius.
Vienas pirmųjų darbų buvo pritraukti naujus žmones mąstančius europietiškai. Pakeisti didžiulių valstybinių įmonių vadovus, kurie buvo suinteresuoti tik pasipelnyti ar susiję su Rusija.
„Per nepilnus metus atleidau 50 proc. žmonių ir pritraukiau jaunų žmonių su vakarietiškomis pažiūromis. Uždarėme trečdalį bankų, dėl to, kad pirmtakai to nedarė 20 metų ir buvo sudarę sąlygas bankų savininkams vogti indėlius. Pakėlėme tarifus, o mažiau pasiturintiems pasiūlėme skaidrią subsidijų sistemą, atsisakėme „Gazprom“ ir pradėjome dujas importuoti iš Europos“, – pasakojo A. Abromavičius.
Pasak jo, pagrindiniai prioritetai buvo viešųjų pirkimų skaidrumas, ekonomikos dereguliacija ir valstybinių įmonių pertvarkymas. Panaikinta daugiau nei 10 tūkst. sovietinių standartų, įstatymai sinchronizuoti su analogais Europos Sąjungoje (ES). Per metus tikimasi sutaupyti 2 mlrd. eurų.
„Tačiau ne visiems patiko toks mūsų stilius. Atsirado tokių, kurie nepastebėjo žuvusių, pabėgusių, norėjo dirbti senais metodais. Trukdė šaliai sukti pažangos keliu. Mano didelei nuostabai, daugelis buvo tų, kurie mane ir pasamdė keisti šalį. Galų gale spaudimas paskirti tam tikrus asmenis į labai svarbias pozicijas: tiek į ministerijas, tiek į valstybines įmones, buvo per didelis ir aš pasitraukiau. Jei būčiau pasilikęs, būčiau nusižengęs savo etikos standartams, diskreditavęs visus reformatorius ir būčiau atėmęs viltį iš Ukrainos žmonių, kurie tikisi, kad nauji žmonės valdžioje gali paskatinti pokyčius šalyje“, – savo atsistatydinimo priežastį iš Ekonomikos ministro pareigų įvardijo A. Abromavičius.
Pasak jo, jau dabar ukrainiečiai padarė tvirtą pasirinkimą ir stiebiasi Europos link. O Lietuvai linki jaunų ir kūrybingų žmonių, kurie taip pat nebijotų eiti į valdžią, valstybines įmones ir stengtųsi pakeisti situaciją į gera.
