Ar tiesa, jog už pomėgį automobiliams reikėtų dėkoti berniukams, supusiems Tave vaikystėje?
Aistė – Taip, tai tiesa. Už automaniškumo įskiepijimą turėčiau labai stipriai padėkoti savo kiemo draugams. Kadangi didžioji dauguma buvo berniukai, mes labai daug laiko praleisdavome smėlio dėžėje, kurioje statydavome daugiaaukščius garažus bei trasas. Taip pat nereikėtų užmiršti ir tėvų, kurie man per prievartą į rankas nekišdavo lėlių.
Ar vaikystėje supę automobiliai turėjo stiprų poveikį tam, jog dabar labai dažnai praleidi lenktynių trasoje?
Aistė – Manau, kad taip. Iki dabar vairuojamos „Honda S2000“ ir žiedinių lenktynių reikėjo stipriai paplušėti ir užaugti. Savo kuklią automanės karjerą pradėjau nuo „Honda CRX“, 6-os kartos ir 7-os kartos „Honda Civic“, „Honda Accord“ automobilių ir tik tada mano gyvenime atsirado išsvajotoji gulbė.
(nuotr. Papartis)
Kaip susipažinai su savo vyru – Mantu? Ar tavo automobilis kieme buvo „krūtesnis“ negu Manto?
Aistė - Su Mantu visą gyvenimą buvome kaimynai. Gyvenome netgi toje pačioje laiptinėje ir vienas kitą puikiai žinojome, būtent dėl meilės automobiliams.
Kieme ir gatvėse abiejų bolidai buvo tikrai išskirtiniai, nežinau kurio „krūtesnis“, bet, kad mano garsesnis ir žemesnis, tai tikrai.
Koks tai buvo automobilis?
Aistė – Mantui tuomet priklausė „Mitsubishi Galant“, o aš kiekvieną dieną „brūžinau“ japoniškos „Honda CRX“ vairą. Vėliau turėjau net ne vieną „CRX“ modelį. Tam tikru metu buvau pamišusi dėl šio modelio.
Kuo jis išsiskyrė iš tuometinių kiemo automobilių ir ,,perspjovė” Manto ratuotį?
Aistė – Jis buvo itin žemas, aprūpintas išskirtine kėbulo apdaila, stilingais „O.Z Racing“ ratlankiais. Kaip ir priklauso tokio tipo automobiliui – jis labai garsiai ir sportiškai murkdavo. Be to, daugeliui pamačius, jog prie vairo sėdi mergina, iškart sukelia tam tikrą errorą. Juk prie tokio automobilio vairo įprasta matyti ne merginą, o vaikiną.
Būdama 14-kos susidomėjai automobilių sportu, įstojusi į Honda CRX klubą, negi tai ir išugdė Tavo meilę Hondai?
Aistė - Tuo metu šis klubas buvo bene vienas aktyviausių Lietuvoje, organizuodavo daug renginių, patys visur maksimaliai dalyvaudavo ir palaikydavo kitus. Klube buvo stipri bendrystė ir lengvas nuprotėjimas šiuo klausimu, todėl, taip, manau, būtent nuolatinis dalyvavimas „Honda CRX“ klubo veikloje galutinai įtraukė į šią sritį.
Kodėl pasirinkai būtent japonišką automobilį?
Aistė - Japoniški automobiliai, man asmeniškai, turi savitą, ryškų charakterį ir dvasią. Yra nenuobodūs ir turi nemažai nestandartinių sprendimų tiek techniškai, tiek vizualiai.
Negaliu paneigti ir to, kad prie meilės šiai markei prisideda ir didelė tokių auto mylėtojų bendruomenė, renginiai, bendri projektai. O galbūt, turi racijos ir tai, jog kokį pirmą automobilį vairuoji, tokia markė ir įstringa į širdį.
Kuri automobilių sporto šaka tau patinka labiausiai? Ir kodėl?
Aistė – Jeigu kalbame apie vairavimą, tuomet be konkurencijos – žiedas. Jeigu atsirastų kita sporto šaka, kuri man teiktų didesnį malonumą, net neabejoju, jog ten ir važiuočiau.
Esu išbandžiusi beveik visas autosporto šakas, tačiau žiedas visuomet kelia didesnę emociją. Žiede nuolat vyksta artima kova dėl pozicijų, kiekviena sekundė svarbi, turi maksimaliai įjungti visus protinius ir fizinius gebėjimus. Vienu metu turi numatyti kas gali nutikti priešais tave ir kitame posūkyje, žiūrėti ne tik ką tu lenki, bet ir kas tave lenkia, jausti automobilį, stengtis maksimaliai gerai ,,išimti” trajektorijas ir tuo metu apskritai būni tarsi kitame pasaulyje, kažkokioje savotiškoje efekto būsenoje. Labai gerai išsikrauni ir kartu įsikrauni energijos, adrenalino, išmoksti dirbti su savimi, su komanda.
Jeigu kalbėtume apie tai, kas patinka kaip pramoga – tai vienareikšmiškai ralis ir sėdėjimas šalia vairuotojo, nes būni pagrindinio veiksmo apsuptyje. Tuo tarpu ralio stebėjimas – šiek tiek nuobodokas. Per visas varžybas pamatai kelis skirtingus posūkius ir viskas. Tuo tarpu stebint žiedinėse varžybose visuomet gali stebėti kelių skirtingų pilotų dvikovas.
(nuotr. Egidijus Babelis)
Mergina ir autosportas – nėra didžiulė naujiena šiame pasaulyje, tačiau ar tenka sulaukti „kreivų“ žvilgsnių iš tų, kuriuos aplenki lenktynių trasoje?
Aistė - Prisipažinsiu, kad pirmieji žingsniai autosporte buvo tikrai sudėtingi tiek psichologiškai tvarkantis su savimi, tiek girdint kitų žmonių kritiką bei ne visada draugiškus komentarus.
Autosporte esu jau penkti metai, yra keletas rimtesnių laimėjimų 1006km lenktynėse savo klasėje ir šiai dienai puikiai sutariu su visais bendraminčiais bei kitais lenktynininkais, kova vyksta tik trasoje, už jos ribų esame draugai ir bendraminčiai.
Kada pirmą kartą išbėgai į trasą?
Aistė - Pirmą kartą išbėgau į trasą būdama 14-kos metų itin mėgėjiškose greituminio, lėtuminio slalomo, traukos varžybose. Rimčiau – prieš ketverius metus, kai pirmą kartą teko važiuoti 1000km lenktynėse Palangoje.
(nuotr. Egidijus Babelis)
Ar buvo sunku apsišlifuoti „kampus“ ir perprasti automobilio valdymo subtilybes važiuojant ties riba?
Aistė – Kuomet ruošiausi debiutinėms lenktynėms 1000 kilometrų varžybos „Nemuno žiede“, vienos treniruotės metu apsiverčiau ant stogo. Tuomet mane iš automobilio reikėjo ištraukti per galinę automobilio dalį, nes priekis buvo visiškai suplotas.
Keletą kartų esu išlėkusi iš trasos ant pievutės, apsisukusi viduryje trasos, posūkyje tekę pavažiuoti ant dviejų ratų ir per vienas varžybas atsitrenkiau į atitvarus. Galiu drąsiai pasakyti, kad iki šiol nesu perpratusi lenktyninio automobilio valdymo ir manau, kad šioje vietoje yra amžinas mokymasis bei įgūdžių lavinimas ir juodas darbas.
Ar „išsikrovimas“ trasoje pakeitė tavo vairavimo stilių bendro naudojimo keliuose?
Aistė - Kardinaliai. Nors jaučiu, kad įgūdžių turiu žymiai daugiau, bet važinėju atsargiau ir atsakingiau. Esu už tai, kad lenktyniauti reikia trasoje su atitinkama technika ir papildomomis saugumo priemonėmis, o ne gatvėse.
Tiek tu, tiek tavo antroji pusė yra pamišusi dėl automobilių ir autosporto. Ar pasitaiko vakarų, kada ginčijatės dėl tam tikro modelio, markės ir kitų automaniškų dalykų?
Aistė - Ginčijamės labai retai, bet kalbamės ir diskutuojame tikrai dažnai. Nustebtumėte pamatę mūsų susirašinėjimus ir siunčiamus failus bei nuotraukas, šia tema esame geri draugai ir autosportas mus jungia, o ne skiria.
Ar tiesa, jog baltą gulbę ,,Honda S2000” gavai dovanų nuo mylimų žmonių, ir, aišku, didžiausią iniciatyvą parodė vyras Mantas?
Aistė - Dažniausiai laimė yra mums po nosimi, bet mes kažkodėl jos labai toli ieškome. Svarbiausia yra apsidairyti aplinkui ir pamatyti žmogų, kuris yra panašus į jus. Nors sakoma, kad minusas traukia pliusą, bet aš manau, kad tai trumpalaikis dalykas. Iš tiesų ilgai ir laimingai gali būti su tuo, su kuriuo turi bendrų temų, hobių, vertybių.
(nuotr. Egidijus Babelis)
„Hondą S2000“ gavau savo jubiliejaus proga nuo visos mano šeimos, draugų, bendradarbių ir Manto. Bagažinėje yra išgraviruoti visų mano artimųjų vardai, tam tikra prasme vežiojuosi juos su savimi.
Papasakok apie savo baltosios gulbės modifikacijas bei ateities viziją?
Aistė - Pirmi pirkiniai buvo ,,Eibach” spyruoklės ir ratai. Šiuo metu uždėti originalūs Work‘ai. Toliau sekė spoileris, slenksčiai ir ,,Race stripes”. Per šią žiemą jau persiklijavau vadinamus ,,prajomus”, atnaujinau tam tikras salono detales, dar laukia nemažai smulkmenų. Ateities vizija ir norai- difuzorius, išmetimas bei įdomesni ratai.
(nuotr. Papartis)
Kam Tau to reikia ir ką Tau tai reiškia? Kodėl būtent balta spalva?
Aistė - Kiekvienas turi leisti sau būti savaip trenktam, kitaip gyvenimas tampa niūrus ir nuobodus užsikuitus monotonijoje. Manau, kad turėti hobį iš esmės labai svarbu kiekvienam žmogui. Mylima veikla yra tai, kas palieka šypseną mūsų veide, prasmė, dėl ko mes norime stengtis, ir vieta, kur mes galime būti savimi, dalintis idėjomis su kitais ir kažką kurti. Balta spalva man tiesiog gražu, švaru, šviesu ir seksualu akiai.
(nuotr. ZD Automotive)
Kaip reaguoji į aplinkinių dėmesį? Vyras nepavydi?
Aistė - Reaguoju puikiai. Labai smagu, kai žmonės gatvėse tau mojuoja, šypsosi, pakalbina, domisi, fotografuoja. Gyvename tarp žmonių, ir jei kažkam tavo automobilis sukelia pozityvių jausmų, paskatina pačiam siekti savo svajonių, matau tik pliusus. Dėl pavydo – Mantas gauna tikrai ne ką mažiau dėmesio negu aš ir, manau, mes patys renkamės iki kokio lygio tą dėmesį mes norime priimti – vienas kitu pasitikime!
Neketini šio automobilio naudoti lenktyniaudama žiede?
Aistė - Tikrai ne. Lenktynėms ir treniruotėms turime „BMW“ markės automobilius, kurių pakanka ir su kuriais yra pigiau važiuoti negu su „S2000“. Gulbės tiesiog malonumui, grožiui ir džiaugsmui.
Aiste, koks Tavo moters automanės idealas Lietuvoje(ir ne tik) ir kodėl?
Aistė - Neturiu tokios. Gerbiu ir žaviuosi visomis merginomis bei moterimis, kurios randa laiko, jėgų, drąsos, užsispyrimo, kantrybės ir finansų tokiam hobiui.
Judu su Mantu esate aktyvūs įvairių automobilių renginių, labdaros organizacijų nariai. Ar nepavargstate? Užtenka laiko poilsiui?
Aistė - Mano nuomone, didžiausias nuovargis yra gyventi rutinoje. Visas šias veiklas turėti mes pasirinkome patys. Darbas, namai, darbas, namai tiesiog ne mums! Projektai teikia didžiulį džiaugsmą, žingeidumą, suteikia galimybę tobulėti ir pažinti save, nuolat susipažįstame su labai įdomiais žmonėmis - plečiasi akiratis. Kartais tikrai trūksta fizinio poilsio, neneigsiu, tada kokiai dienai dingstame dviese, užsidarome namuose, prisiperkame maisto, kalbamės ir žiūrime visokius filmus bei serialus, o vėliau grįžtame prie visų darbų ir veiklų.
GALERIJA
