Prancūzija pareiškė, kad netgi neigiamas Airijos balsavimo referendume dėl Lisabonos sutarties rezultatas neturi sustabdyti pažangos Europos Sąjungoje (ES). „Neteisingai manoma, kad 500 milijonų europiečių likimas yra kelis milijonus gyventojų turinčios Airijos rankose“, patikino ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras Pieras Lellouche.
„Mes gyvename pasaulyje, kuriame neužilgo gali būti apie 9 milijardai gyventojų. Europos Sąjunga veikia tokiose globaliose srityse, kaip energetika, migracija, socioekonomika, tarptautinė politika ir t.t. Todėl mes neketiname sustoti“ – pareiškė Prancūzijos užsienio reikalų vadovas.
Prancūzijos pasisakymai dar karta parodo, kad Europos valstybės jaučia vis didesnę įtampą prieš referendumą dėl Lisabonos sutarties, kai kelis milijonus gyventojų turinti Airija gali įtakoti Europos procesus. Prancūzams pritaria ir Italijos premjeras S. Berlusconi, kuris paskelbė, kad jei Lisabonos sutartis airių bus atmesta, ES tikslinga inicijuoti nuostatas dėl sprendimų priėmimo centralizavimo.
Tačiau ir airius galima suprasti – socioekonominės krizės kamuojama šalis dėl vidinių problemų kaltina ir ES. Be to, šioje valstybėje didelis nepasitenkinimas vyriausybės nesugebėjimu susidoroti su kilusia krize ir milžinišku bedarbystės įsivyravimu.
Be to, airiai labai vertina savo šalies nepriklausomybę, todėl dalis šios šalies politinių jėgų, visų pirma Sinn Fein, atsargiai vertina Lisabonos sutartį. Stiprios patriotinės ir netgi nacionalistinės nuotaikos taip pat įtakoja dalies gyventojų apsisprendimą nepalaikyti Lisabonos nuostatų.
Taigi, ne veltui airių euroskeptikai dažnai savo agitacijoje remiasi ir šalies istorine praeitimi. ESnaujienos.lt primena, kad 1169 m. Airiją užkariavo normanai ir nuo to laiko prasidėjo Anglijos dominavimas saloje. Anglų užkariautojai konfiskavo airių žemes, o airius ištrėmė į nederlingus salos vakarus. Dėl anglų stambiųjų žemvaldžių politikos 1845-1849 m. kilusio bado metu mirė 1,5 mln. airių ir daugelis buvo priversti emigruoti. Nuo 1801 m. sausio 1 d. iki 1922 m. gruodžio 6 d. visa Airijos sala buvo Jungtinės Karalystės dalis.
Net ir po Airijos nepriklausomybės paskelbimo trečiajame XX a. dešimtmetyje šalies šiaurinė dalis liko D. Britanijos priklausomybėje. Tik 1998 m. visos suinteresuotos šalys, išvargintos šioje provincijoje nesibaigiančių konfliktų ir IRA išpuolių, intensyviai tarpininkaujant JAV, sutiko eiti i kompromisą.
Airijos vyriausybė tuomet įsipareigojo patikslinti savo konstitucines nuostatas ir pripažinti, kad gerbs provincijos gyventojų pasirinkimą. Mainais už tai airių mažuma gavo teisę dalyvauti valdant provinciją (Ulsterį, arba Š. Airiją). Taigi, šiai šaliai nepriklausomybė yra išties svarbi. Tačiau kaip jie traktuos Lisabonos sutartį – pamatysime referendume.
