Kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos (ES) Tarybai trečią ar ketvirtą kartą, lietuviai to fakto nebesureikšmins.
Taip interviu „Balsas.lt savaitei“ teigė Airijos lietuvių bendruomenės Monachano skyriaus vadovė Eglė Pastarnokienė.
Ne pirmas kartas
– Lietuva kaip tik dabar perima iš Airijos pirmininkavimo ES Tarybai vairą. Ar eilinis airis arba lietuvis emigrantas labai pajuto, kad Airija pirmininkavo šiai organizacijai?
– Airijos žiniasklaida apie tai daug kalbėjo, pasakojo apie vykstančius renginius, susitikimus, bet nežinau, ar tai buvo pagrindinė aktualija. Negalima sakyti, kad dėmesio nebuvo, tačiau nepasakyčiau, jog tai visiškai užgožė vietinius reikalus arba buvo labai sureikšminta. Manau, kad Lietuvoje ši tema yra labiau išpūsta.
– Manote, kad Lietuvoje tam skiriama per daug dėmesio?
– Sunku pasakyti. Esminis skirtumas tas, kad Airija ES Tarybai pirmininkavo nebe pirmą kartą. Kai Lietuva tai darys nebe pirmą kartą, lietuviai to irgi nebesureikšmins.
Jaučiama tik Dubline
– Vis dėlto ar būta noro dažyti fasadus, lopyti gatves, kuriomis važinės delegacijų limuzinų vilkstinės? Ar buvo transporto nepatogumų dėl saugumo reikalavimų?
– Dubline visa tai buvo – juk tai yra sostinė: ir fasadų, ir gatvių remontų. Važiavo delegacijos, ir tie patys lietuvių ministrai buvo atvykę, bendruomenės žmonės važiavo. O saugumo reikalavimai yra saugumo reikalavimai. Jie visada tokiais atvejais būna, ir nieko čia nepakeisi.
– Jūs pati patyrėte kokių nors gyvenimo nepatogumų?
– Kadangi gyvenu Monachano mieste, kuris yra už 120 km nuo Dublino ir kurį galima lyginti su kokia nors Utena, nelabai ką pajutau. Nepatyrė nei atokiau nuo sostinės gyvenantys lietuviai, nei airiai.
Aš į sostinę dažniausiai važiuoju norėdama pasiekti Lietuvos ambasadą. Važinėjau ir pirmininkavimo metu. Nepasakyčiau, kad visos tos procedūros man kiek nors sutrukdė. Stipriai įtariu, kad ir Lietuvos miestuose, esančiuose atokiau nuo Vilniaus, mažai kas nors ką nors dėl to pirmininkavimo pajus. Tik per žinias paklausys.
Galbūt koks nors Dubline gyvenantis lietuvis irgi kalbėtų kiek kitaip.
Domina kitkas
– Kalbant apie minėtus fasadų ir gatvių remontus: ar buvo kokių aštresnių korupcinių skandalų, lėšų grobstymo atvejų besiruošiant pirmininkauti, kitų rezonansinių žinių?
– Jei tai nėra mano asmeninė žinių spraga, nepastebėjau nieko ypatingo. Būna ir čia tų korupcijų, viskas čia panašiai – jokių stebuklų, nieko nereikia idealizuoti. Tačiau ko nors specifinio, susijusio būtent su pirmininkavimu, neatsimenu.
– Ar tarp airių dėl pirmininkavimo padaugėjo euroentuziastų arba euroskeptikų? Gal keitėsi požiūris į imigrantus?
– Visur yra tų skeptikų, piktų žmonių, manančių, kad užimame jų darbo vietas ir esame socialiniai parazitai. Yra ir labai draugiškų žmonių. Pirmininkavimas ES airių nuotaikas keitė kur kas mažiau, negu ekonominė krizė, kuri visus finansiškai išvargino.
– Ar verslas tikėjosi uždirbti iš delegacijų aptarnavimo? Tarkime, viešbučiai, restoranai.
– Tikėjosi, buvo svarstymų apie tai, bet, pasikartosiu, pirmininkavimas čia nesureikšmintas. Šie metai Airijoje paskelbti Susitikimų metais, kai susitikti turi visi išvykėliai. Ir iš to buvo tikimasi kur kas daugiau. Tai reikšmingesnis dalykas vietos erdvėje nei ES pirmininkavimas.
– Lietuvių imigrantų nuotaikų tai irgi nepakeitė? Jiems nelabai įdomu, kad Lietuva pirmininkauja? Tai nelaikoma ypatingu įvykiu, laimėjimu?
– Mane, kaip kilusią iš Vilniaus, labiau domina, ką Vilniaus meras Artūras Zuokas šiuo metu išdarinėja su visuomeniniu transportu, nes ten likę giminaičiai susidurs su tomis problemomis labiau nei su pirmininkavimo padariniais.
O daugelio lietuvių šeimų nedomina ne tik ES ar vietos politikos aktualijos, bet ir mūsų bendruomenės renginiai. Jie sėdi užsidarę savo kiautuose ir jiems visiškai viskas vienodai atrodo. Gaila, bet yra būtent taip.
