Rūškanos žiemos diena staiga nušvinta saulėtu baltumu. Lėktuvas pakyla virš lietaus debesų, ir tampa sunku patikėti, kad skrendi ne į Egiptą ar Maljorką, o į tokią pat lietingą šalį – Airiją, ir kad virš šitos niūrumos visuomet šviečia saulė. Tereikia atsiplėšti nuo žemės ir pažvelgti į ją iš aukščiau.
Vaivorykštė žiemą
Žiema Lietuvoje šiemet ilgai nepasirodė, buvo visai tokia pat kaip ir Airijoje. Ten ir dabar žaliuoja šviežia , smaragdinė žolė, ganosi ožkos ir avys, šalikelėmis žydi kažkokie geltoni krūmokšniai. Lynoja. Apniukę. Bet, išsiruošus apžiūrėti Gosfordo pilies, esančios Šiaurinėje Airijoje, o tai reiškia - tebepriklausančios Didžiajai Anglijos karalystei, staiga švysteli saulė, ir dangų lanku perjuosia vaivorykštė! Vaivorykštė žiemą! Mažytis stebuklas, vargiai galimas Lietuvoje. Bent jau man neteko matyti...
Už Armaho, per 100 mylių nutolusio nuo Dublino, prasideda Šiaurinė Airija, paprastai vadinama tiesiog Šiaurine. Čia kiti pinigai, nes Anglijos karalystėje kursuoja svarai, ir vėliavos kitos, ir kitas tikėjimas, nors kalba ta pati ir ta pati tauta. Prašalaičiui gal ir sunku suprasti, kodėl tokie dažni išpuoliai Belfaste : juk ir vieni, ir kiti – krikščionys? Gal nesantaikos priežastys gilesnės, nei tikėjimo klausimas?
Parkas – traukos centras
Atvykstame į Markethilo apylinkę. Ji labai mėgstama poilsiautojų dėl įspūdingo parko, po kurį galima ne tik pasivaikščioti, dviračiais pasivažinėti, bet ir stebėti saugomus laukinius gyvūnus: didžiuliame plote ganosi elniai, briedžiai, kitame aptvare-kalnų ožiai, dar kitame-naminių paukščių karalija.
Ir parke, ir aplinkiniuose miškuose-kelių šimtų metų ąžuolai, tvirti, šakoti; mažesniųjų kamienus apsivijusios gebenės, žaliuojančios žiemą vasarą, o pas mus, Lietuvoje, auginamos tik vazonėliuose. Parke teko matyti ir vadinamąjį Kalėdų medį: tarp tamsiai žalių, lyg vaškinių lapų-raudonų uogų kekės. Iš jų pinami kalėdiniai vainikai.
Parduodama didikų pilis
Parko pakrašty stovi didinga, Airijos kraštui nebūdingos architektūros pilis. Ir iš tiesų, tai iš granito 1850 metais pastatyta neonormandiško stiliaus pilis. Tokio pat stiliaus pilis Airijoje tėra Glenstalio abatijoje, pietinėje Airijos dalyje. Šios Gosfordo pilies statyba truko apie 40 metų. Iki 1921-ųjų joje gyveno Arčibaldo Atčisono šeima. Pilies stilių išrinko Arčibaldo žmona, ji buvo artima Bairono žmonos draugė, tad pilyje ne kartą svečiavosi ir pats didysis poetas, lordas Baironas, kuris pilį pavadino egzotiška: „Tarp nuodėmės ir romantikos“. Pilyje yra 150 kambarių. Prieš patį pastatą-kryžiaus formos sodas ir gėlynas.
Vėliau pilis buvo parduota grafo Belfasto šeimai. O karo metais joje buvo apsistoję amerikiečių kariai. Vėliau čia laikomi vokiečių belaisviai pastatė bokštelį, primenantį malūną. Šiuo metu pilis restauruojama ir pardavinėjama privatiems asmenims dalimis.
Pagarba garsiam Airijos satyrikui
Vis dėlto įdomesnė yra šios pilies pradžių pradžia. Apie 1600 metus į Markethilo apylinkes atvyko grafas Atčisonas su šeima(vardas nežinomas). Kartu jis atsivežė dar 13 jam priklausiusių šeimų. Pirmasis Atčisonų dvaras sudegė, iš jo yra likusi tik raudonų plytų siena ir šulinys, pavadintas Džonatano Svifto šuliniu.
Džonatanas Sviftas (1667-1745) buvo geras Atčisonų giminės draugas. Jis mėgo lankytis šiame dvare. Manoma, kad būtent viešnagės Gosforde metu jam kilo mintis parašyti garsųjį kūrinį-„Guliverio keliones“. Šiaip ar taip, šio kūrinio rankraštis yra saugomas netoli esančiame Armaho mieste.
Airiai didžiuojasi, kad šis satyrikas, pamfletistas yra gimęs Dubline. Nors jo tautybė anglas, Džonatanas Sviftas ilgą laiką gyveno Airijoje, pažino airių tautos vargus, labai juos užjautė, nes tuo metu Airija buvo labai nuskurdęs kraštas, visai priklausomas nuo Anglijos.
Savo pamfletais „Gelumbinio laiškai“ ir „Kuklus pasiūlymas“ Sviftas smerkė Anglijos vyriausybės vykdomą politiką Airijoje. „Gelumbinio laiškai“ pakėlė airių pasipriešinimo dvasią ir įkvėpė juos kovai už savo šalies nepriklausomybę.
Kai 1726-ais Sviftas grįžo iš Anglijos, jo garbei skambėjo visų bažnyčių varpai. Taip Dublino gyventojai pasitiko savo mylimą rašytoją. Džonatanas Sviftas buvo paskelbtas airių nacionaliniu didvyriu.
Tautos laisvės gynėjas
Mums šis rašytojas žinomas kaip „Guliverio kelionių“ autorius, o pats kūrinys priskiriamas vaikų literatūrai. Tačiau jis turi kur kas gilesnę prasmę. Alegorine forma parašytos „Guliverio kelionės“ šaiposi iš ano meto Anglijos valdančiųjų, politinių kovų bei visuomenės ydų. Džonatanas Sviftas nuolat dalyvavo politinėje veikloje.Tapęs Šv. Patriko katedros dekanu Dubline ir toliau su įkarščiu gynė airių tautą. Airiai atsidėkojo jam su tokia pat meile ir pagarba. Liaudis tikėjo, kad šulinys prie Gotfordo pilies esąs stebuklingas , pavadino jį Svifto vardu, tikėjo vandens gydomosiomis savybėmis.
Džonatanas Sviftas kūrė ne tik satyras ir pamfletus, bet ir lyrinius eilėraščius. Daugelis jų buvo sukurta būtent šio parko alėjose ir paskirta bičiuliui Atčisonui bei mylimajai Esterai Džonson, „Dienoraštyje Stelai“ vadinamai Stela.
Pagal testamentą Sviftas buvo palaidotas Dublino katedroje. Prie jo amžinos poilsio vietos yra prikalta lentelė su daug pasakančiu užrašu, kurį suredagavo pats Sviftas: „Čia ilsisi Džonatano Svifto , šios katedros dekano, kūnas, ir sielvartas nebedrasko jo širdies. Praeivi, jei gali, sek kovotoju, iš visų jėgų drąsiai gynusiu laisvę“.
Jaukumo apsuptyje
Grįždami užsukame į Glaslouh miestelį, kuris žinomas dėl kito airių nacionalinio didvyrio Povelo Leslio pilies , statytos 17amžiuje, kurioje dabar įrengtas prabangus penkių žvaigždučių viešbutis su restoranu. Pilies teritorijoje yra Išganytojo koplyčia, kurioje tuokėsi airių legenda – Makartnis.
Buvusių dvaro žirgų prižiūrėtojų name taip pat įrengtas jaukus viešbutis tiems, kurie čia atvyksta pajodinėti, ir restoranas tiems , kurie tiesiog nori ramiai papietauti ar išgerti gineso alaus su juodųjų serbentų sirupu.
Šito malonumo negaliu atsisakyti. Kiekvieno apsilankymo Airijoje metu pasimėgaudama siurbčioju tamsų, rausva puta pagardintą karstelėjusį alų, paslapčiomis nužvelginėdama solidžias damas žilomis garbanomis ir jų galantiškus vyrus, šviesiu žvilgsniu palydinčius savo jaunas dienas, arba jaunas šeimas, susėdančias prie stalo su pulkeliu atžalų. Nei vieni, nei kiti nesibodi kaimynyste. Jauku. Ramu. Be triukšmingos muzikos. Be įkyrių žvilgsnių. Spragsi židinys. Kaskart įsitaisau prie lango į kiemą, iš visų pusių apsuptą pilko airiško akmens. Į jį kimbasi amžinai žaliuojanti gebenė, tapusi vos ne Airijos ištvermės simboliu (tikrasis Airijos simbolis yra trilapis dobilas).Keista, bet nesijaučiu čia nei svetima, nei vieniša.
Du nugludintus akmenėlius nuo Airijos jūros lagaminan man įkiša vaikaitė, kad vėl čia apsilankyčiau. Medeiną tėvai į Airiją atsivežė vos vienerių metukų. Čia jos tėviškė, čia jos namai. Ilgainiui ji perims ir airiškas tradicijas, gyvenimo būdą, pasaulėjautą. Protu suvokiu, o širdis...verkia. Ar pamils ji Airiją kaip savo Tėvynę? Kaip Džonatanas Sviftas? Ar bus šio krašto patriotė? Jei taip- tebūnie...
Regina Jasukaitienė
