Praėjusį šeštadienį, spalio 4-ąją, prasidėjo Europos Sąjungos šalių narių ir būsimųjų šalių narių diskusijos apie Sutartį dėl Europos Sąjungos Konstitucijos. Ponai R. Paksas, A. Brazauskas ir V. Andriukaitis jau yra pasakę, kad Lietuva “iš esmės” pritaria projekto tekstui.
Rolandas Paksas, prieš vykdamas į Vatikaną, smarkiai pabrėžė, kad jis dės visas pastangas, kad Europos Konstitucijoje būtų paminėti Europos krikščioniškieji pagrindai - tai sveikintina, tačiau tai tikrai nėra pagrindinė projekto problema, veikiau tai yra patogus “kabliukas”, ant kurio galima mauti viešųjų santykių slieką...
Tokios nuomonės laikosi oficialūs Lietuvos valstybės asmenys. Tačiau apie pačią Konstituciją Lietuvoje diskutuojama mažai (tikriausiai iš viso nediskutuojama). Tad kokius pavojus slepia Europos Sąjungos Konstitucija Lietuvai?
Europos Sąjungos Konstitucinės sutarties projektas (Konstitucija) toli gražu nėra tobulas dokumentas. Jis yra smarkiai taisytinas, ypač siekiant išsaugoti mažesniųjų Europos Sąjungos šalių narių teises ir įtaką. Yra ir dalykų, kurie yra tiesiog juokingi ir nesuprantami. Pavyzdžiui, jau įvade turime problemą - akivaizdu, kad projektas parašytas europietiško politinio korektiškumo laikais, t.y. krikščionybė, kaip Europos raidos ir vertybių pagrindas, nėra paminėta. Net nekalbant apie tai, kad didžioji dalis Europos gyventojų išpažįsta krikščionybę, reikia paminėti krikščionybę vien dėl istorinio teisingumo. Dabartinė Europa neįsivaizduojama be krikščionybės įtakos jos formavime. Stebina ir tai, kad tame pačiame įvade konstitucinio Konvento nariai įrašė sau padėką. Juokinga, kad jie jautė, jog Europos Sąjungos piliečių vardu reikia sau padėkoti.
Konstitucijos 7 straipsnyje numatyta, kad Europos Sąjunga sieks prisijungti prie Europos Žmogaus Teisių Konvencijos. Čia būtų galima pažymėti, kad visos esamos ir 10 būsimų šalių narių jau yra prisijungusios prie šios Konvencijos. Apskritai konstitucijos nėra rašomos taip, kad atspindėtų norus - verčiau yra įvardijamos teisės, pareigos ir nuostatos. Logiškiau skambėtų, jeigu Konstitucija numatytų, kad ES laikysis Žmogaus Teisių Konvencijos, ir ją traktuotų kaip savo teisės sudėtinę dalį.
Skyriaus “Pamatiniai principai” 9 straipsnyje yra, ko gero, pats geriausias ir Lietuvai naudingiausias principas iš visos Konstitucijos: “Bet kokia kompetencija, Konstitucijoje nepriskirta Sąjungai, priklauso valstybėms narėms”. Kadangi pats projektas atspindi pakankamai stiprią tendenciją centralizuoti Europos Sąjungą, ši nuostata yra tarsi saugiklis, kuris išlieka suvereniteto šalių narių rankose. Tačiau vėliau matysime, kad vis dėlto yra stengiamasi apeiti šią nuostatą ir palikti kuo mažiau galių narių ir piliečių rankose.
12 straipsnis išvardija išimtines kompetencijas, t.y. sritis, kurias reguliuoti turi teisę vienintelė Europos Sąjunga. Viena sričių yra ir prekybos politika. Kiekviena gyvenimo sritis vienaip ar kitaip yra susieta su prekyba, net ir švietimas - kadangi net menkiausias mokinio naudojamas pieštukas yra prekybos objektas. Akivaizdu, kad taip Briuselis ruošiasi pagrįsti savo kišimąsi į kiekvieną gyvenimo sritį. Vėliau labai paprasta bus sakyti, kad viskas vienaip ar kitaip yra susieta su prekyba. Tai puikiai iliustruoja JAV pavyzdys - JAV federalinė valdžia grindžia savo kišimąsi į pavienių valstijų reikalus prisidengdama JAV Konstitucijos “prekybos straipsniu”, kuriuo centrinei valdžiai leidžiama reguliuoti viską, kas susieta su prekyba tarp valstijų. Šis straipsnis Europos valdžiai kaip tik ir bus puikus pagrindas didesnei centralizacijai.
Antra to paties straipsnio dalis nurodo, kad tik Europos Sąjunga gali prisijungti prie tarptautinių sutarčių, kai tai numato Europos Sąjungos teisės aktas arba tai reikalinga tam, kad Sąjunga galėtų atlikti savo funkcijas. Ši dalis yra labai bendra, tačiau pagrindinė problema ta, kad nėra numatyta, jog Europos Sąjunga negalėtų prisiimti įsipareigojimų pagal tarptautinę sutartį, jeigu tie įsipareigojimai apribotų šalių narių kompetencijas, t.y. kompetencijas nepriskirtas Sąjungai. Tokia nuostata būtina, kad nebūtų įrankio, kuriuo Sąjunga galėtų apeiti Konstituciją ir apriboti šalių narių teises.
Konstitucijos 16 straipsnis nurodo sritis, kur Sąjunga gali vykdyti paramos, koordinavimo arba papildymo veiksmus, tarp jų yra ir švietimo bei kultūros. Šiame straipsnyje slypi didelis pavojus tautinei savimonei, kadangi teoriškai Sąjunga galėtų imtis veiksmų, reguliuojančių, kas privalo būti integruojama į švietimo turinį ar, pavyzdžiui, kaip yra vykdoma kultūros politika. Sakykime, kad dėl švietimo koordinavimo Sąjunga galėtų nutarti, kad visos šalys narės, taip pat ir Lietuva, privalo mokinti vokiečių kalbą kaip antrą pagrindinę kalbą. Sąjunga netgi galėtų nuspręsti, kad kultūriniai reiškiniai, pvz., Joninių šventimas, skatina girtuokliavimą, ir uždraustų viešai švęsti Jonines, grindžiant tokį sprendimą kaip pagalbinį sprendimą apsaugant žmonių sveikatą (taip pat nurodyta šiame straipsnyje). Jeigu kultūros politika būtų paliekama vien tik šalių narių kompetencijai, tautiniai reiškiniai negalėtų būti reguliuojami iš Briuselio.
Konventas nepasinaudojo proga ištaisyti ilgai egzistuojančios problemos Europos valdyme. Iki šiol ir pagal Konstituciją vienintelė Sąjungos institucija, kuri turi įstatyminę iniciatyvą, yra Europos Komisija. Štai priežastys, dėl kurių Europos Komisijos išimtinė teisė inicijuoti įstatymus yra ydinga: 1) Europos Parlamentas, kaip vienintelė demokratiškai išrinkta Europos institucija negali inicijuoti įstatyminių aktų, nors kaip tik ji atstovauja piliečiams; 2) Europos Sąjungos Taryba (kuri susideda iš šalių narių vyriausybių atstovų), atstovaujanti šalies narės nacionaliniam interesui, taip pat negali inicijuoti įstatymų; 3) tik Komisija, kuri neatsako šalims narėms ir tik nominaliai atsako Europos Parlamentui, gali inicijuoti įstatymus. Akivaizdu, kad visa įstatymų leidybos iniciatyva yra biurokratų rankose, t.y. Komisijos, vykdomosios valdžios, rankose. Analogiška situacija Lietuvoje būtų, jeigu Vyriausybės kanceliarija būtų vienintelė institucija, kuri galėtų spręsti, ką Seimas svarstys ar ne.
Tame pačiame 25 straipsnyje numatyta, kad Europos Komisija sudaroma ne iš 1 komisaro iš kiekvienos šalies narės, o iš Komisijos prezidento, Sąjungos užsienio reikalų ministro ir 13 šalių komisarų. 13 komisarų skiriami rotaciniu principu, nors pats straipsnis pats sau prieštarauja nurodydamas, kad rotaciniai komisarai skiriami vienodai, tačiau toliau pridedama, kad atsižvelgiama į demografinį ir geografinį atstovavimą. Vadinasi, vis dėlto komisarai vienodai skiriami nebus, o labiausiai nukentės mažos Šiaurės Europos šalys, taip pat ir Lietuva. Blogiausia, kad neturėdama balsuojančio komisaro šalis negali daryti įtakos inicijuojamų įstatymų procedūrai, taigi ji iš esmės nedalyvauja Sąjungos valdyme.
Problemiškas 25 straipsnis kartu su 26 straipsniu numato, kad Europos Komisija yra tvirtinama kolektyviai ir turi kolektyvinę atsakomybę. Kai Komisijos sudėtis yra pristatoma Europos Parlamentui tvirtinti, Europos Parlamentas negali atmesti pavienių kandidatų, o privalo priimti ar atmesti Komisijos pirmininko siūloma visą sąrašą. Taip pat, jeigu per 5 metų kadenciją kiltų abejonių dėl pavienio komisaro tinkamumo eiti savo pareigas, Europos Parlamentas negali atleisti jo vieno, o privalo pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija. Konstitucijoje yra numatyta, kad Komisijos prezidento prašymu bet koks komisaras privalo atsistatydinti. Tačiau nėra nurodyta, kaip jis būtų pakeičiamas.
Dabar yra numatoma, kad Europos Sąjunga turės galingesnį užsienio reikalų ministrą (27 straipsnis), kuris taip pat bus ir Komisijos vicepirmininkas. Europos Taryba (vyriausybių atstovai) balsų dauguma paskiria šį pareigūną. Europos Parlamentas, vėlgi vienintelė Europos Sąjungos institucija su piliečių mandatu, yra išstumiama iš skyrimo procedūros. Taip pat numatoma, kad jis yra atskaitingas Europos Tarybai. Taigi iš esmės demokratiškai išrinktas Europos Parlamentas negali kontroliuoti Sąjungos užsienio politikos, o jos vykdymas yra patikėtas biurokratams. Vienintelė kontrolė yra Europos Tarybos daugumos valia. Trumpai tariant, jeigu užsienio reikalų ministro sprendimai tenkina didžiąsias nares, nors gal ir prieštarauja mažesniųjų interesams, mažesnės narės negali apsisaugoti.
Konventas vis dėlto numetė saldainį pilietinei iniciatyvai 46 straipsnyje, kuriame numatyta, kad 1 milijonas piliečių iš reikšmingos dalies šalių narių gali raginti Europos Komisija inicijuoti įstatymą ar jo pataisą. Problema ta, kad Komisija tą iniciatyvą gali ignoruoti. Vadinasi, tikros pilietinės iniciatyvos teisės nėra, o ši nuostata yra “demokratijos” butaforija.
Sąjungos pamatinių teisių chartija (antra Konstitucijos dalis) 2 straipsnio 22 dalyje numato, kad tarp kitų kriterijų negalima Sąjungos piliečių diskriminuoti lytinės orientacijos pagrindu. Tai prieštarauja principui, kad šeimos ir kultūros politika yra iš esmės paliekama šalių narių kompetencijai. Pavyzdžiui, jeigu šalis narė nusprendžia nelegalizuoti homoseksualių santuokų ar tuo labiau toliau neleisti homoseksualistams įvaikinti, tai prieštarautų šiam straipsniui.
Tai yra trumpas pagrindinių siūlomos Konstitucijos trūkumų aprašymas. Apskritai siūloma Konstitucija ne tik kad neišsprendžia opiausios iki šiol Europos Sąjungą kamavusios problemos - neatskaitingos centralizacijos (biurokratizacijos), bet ją gilina koncentruodama iniciatyvą, valdymą ir priežiūrą nerinktų biurokratų rankose. Tai yra formulė, kuri garantuoja Sąjungos atitrūkimą nuo eilinio piliečio, nuo šalių narių nacionalinių ir tautinių interesų. Tam, kad Europos Sąjunga liktų efektyvus įrankis siekiant visos Europos piliečių gerovės, ji turi būti kuo labiau decentralizuojama - paliekant Briuselio biurokratams tik priežiūrą, kad vidinė Europos ūkio rinka būtų laisva ir atvira visiems europiečiams. Tokie dalykai kaip šeimos, kultūros, švietimo ir nacionalinio identiteto politika turi likti šalių narių rankose.
Gaila, kad dabartiniai valstybės vadovai ir jų talkininkai leidžia abejoti, ar jie išvis yra skaitę Konstitucijos projektą. Jeigu jie “iš esmės” pritaria šiam projektui, jie pritaria stipriai centralizuojamai Europos Sąjungai, kur Lietuvos įtaka gali sumažėti iki minimumo, o kartais net ir būti nulinė. Kol nevėlu, Lietuvos europinės politikos prioritetas turėtų būti šios diskusijos sąjungininkų paieškos. Mažesnės Europos valstybės yra natūralios mūsų sąjungininkės šiais klausimais, o mūsų mažųjų galia gali būti ir didelė.
Aidas Feliksas Palubinskas yra aktyvus Europos integracijos šalininkas, du kartus išrinktas daugiau kaip milijoną narių turinčios centro dešinės jaunimo organizacijos prie Europos Parlamento viceprezidentu.
