Teismai, ypač apylinkių, užversti tiek baudžiamosiomis, tiek civilinėmis bylomis. Kiekvienas besikreipiantis čia ieško teisingumo, o kai kurie parodo nepagarbą šiai institucijai ir vykdantiems teisingumą žmonėms – teisėjams.
Susvetimėja net giminės
Civilines bylas nagrinėjantys teisėjai apgailestauja, kad daugelis bylininkų, parašę teismui ieškinį, įsivaizduoja, jog teisėjas, turėdamas vienintelį dokumentą – trumputį aprašymą, dėl ko žmogus kreipiasi į teismą – tuoj pat sudėlios visus taškus ant „i“ ir bylą išnagrinės jo naudai.
„Įdomiausia, jog žmogus dažnai įsitikinęs, kad teisėjo pareiga surinkti visus reikiamus ieškovui naudingus dokumentus, įrodymus, parodymus, – sako Kauno miesto apylinkės teismo teisėja Diana Labokaitė. – O juk šalys ir pačios turi būti suinteresuotos bylos baigtimi ir ieškoti savo teisumą patvirtinančių dokumentų.“
„Na, gyvūnų vardais manęs nė karto neapšaukė, tačiau kartais nuo bylos dalyvių dvelkia arogancija, – prisipažino vienas civilines bylas nagrinėjantis teisėjas. – Ypač jei bylininkas užima aukštesnes pareigas... Tačiau pasitaikė, kad pagrasino dėl nepalankaus sprendimo palaukti patamsyje ir nulaužti koją ar ranką. Bet dažniausiai nepatenkintieji praneša, jog apskųs sprendimą aukštesnei instancijai.“
Alytaus apylinkės teismo teisėjas Jonas Čirvinskas, gerą 20-metį dirbantis šiame teisme, sako, jog pastaruoju metu žmonės labai susvetimėję. „Net artimiausi žmonės gražiuoju nepasidalina žemės, palikto turto, – apgailestauja teisėjas. – Ateina pikti, svaidosi kaltinimais kitiems proceso dalyviams, akiplėšiškai elgiasi su teisėjais. O būna, kad kimba ir viens kitam į atlapus. Mes ne veltui juokaujame, kad esame ne tik teisėjai, bet ir psichologai – privalome situaciją suvaldyti.“
Lentos karstui
Kad dauguma žmonių, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių teismuose ieško teisingumo ar laukia teismo nuosprendžio, elgiasi agresyviai ir nepagarbiai, pritaria ir Tauragės rajono apylinkės teismo teisėja Raimonda Pauparienė. „Vos ne kiekvieną dieną tai vieno, tai kito teisėjo adresu išgirsti įvairiausių grasinimų, – sako teisėja. – Tai, žiūrėk, pažadama atsinešti automatą ir visus „išpilti“, tai „liepia“ karstui lentų pasiieškoti, nes kai grįš atlikęs bausmę, jų prireiks... Tai dar ką nors sugalvoja...“ Ši teisėja įsitikinusi – jei dauguma žmonių būtų sąžiningi ir padorūs, į teismus atkeliautų žymiai mažiau bylų.
Nejaukų akibrokštą yra patyrusi ir Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja Vitalija Vaivadienė. Pernai ji gavo rusiškai parašytą grasinamą laišką, kurio vertimas būtų toks: „Vitalija, būkite atsargi, tau gresia Kauno variantas“. Teisėja kreipėsi į policiją. Buvo pradėtas tyrimas dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą ar dėl žmogaus terorizavimo. Netrukus paaiškėjo, jog laišką parašė 69 metų neįgalus Vilniaus rajono gyventojas, nepatenkintas, kad... esą per vėlai gavęs teismo dokumentus.
Girtumui teismas ne kliūtis
Ne vienas teisėjas prisimena atvejį, kai teisiamieji ar liudininkai atvyko į teismo posėdį girti arba sukėlė sumaištį benagrinėjant bylą. „Pastaraisiais metais tai tapo gana dažnas reiškinys, – tvirtina ne vienas Temidės tarnas. – Tuo labiau kad ir dauguma baudžiamųjų nusikaltimų padaromi nuo alkoholio patižusiomis smegenimis.“
„Neseniai per vieną bylos nagrinėjimą, žiūriu, vienas proceso dalyvis, į teismą atėjęs blaivus, vis įtartiniau atrodo – girtėja, – prisiminė ilgametis Varėnos rajono apylinkės teismo teisėjas Kęstutis Lukošūnas. – Ir pradžių nesuvokiau, kaip taip gali būti... Pasirodo, į kokakolos buteliuką prisipylęs stipresnio gėrimo, žmogus po truputį jį gurkšnojo. Jis, girdi, nervinosi, jį troškino. Teko teismo posėdį nutraukti.“
Pasitaiko, jog teisėjams net netenka teismo posėdžio pradėti. „Į teismą teisiamasis, kuris paliktas laisvėje, kartais ateina toks girtas, kad su juo negali susikalbėti“, – sako K. Lukošūnas. – Liepiame eiti išsiblaivyti ir skiriame kitą posėdžio datą.“
Verkia po laiko
Biržų rajono apylinkės teismo teisėjas Česlovas Kulikauskas prisimena kitokį atvejį. „Nagrinėjau baudžiamąją bylą, kurioje nepilnametis buvo kaltinamas vagystėmis, – papasakojo teisėjas. – Į teismo posėdį susirinko visa giminė. Teisiamasis prisipažįsta, kad nusikalto, ir verkia. Vos ne garsiai verkia tėvai, verkia kiti artimieji. Raminu, o jie tik dar labiau susigraudina. Žodžiu, visa salė paskendusi ašarose. Ir tokioje „ašarų pakalnėje“ privalome išlikti ramūs ir priimti nuosprendį. Paauglys juk ne šiaip teisme atsidūrė – „netyčia“ apvogė bent 5 bobutes...“
Ne vienas teisėjas prisimena ir kuriozinių situacijų. Štai vienas išteisintasis, sumanęs padėkoti, puolė teisėjui ant kaklo, kitas – parašė laišką ir pripiešęs raudonų rožių prisipažino, kad myli.
„O man vienas bylą pralaimėjęs žmogus, pasibaigus bylos nagrinėjimui, atnešė dovanų didelį kaktusą, – prisipažino teisėja, paprašiusi neminėti jos pavardės. – „Nors, – sako jis, – priėmei nepalankų man sprendimą, tačiau manau, jog teisingą. Taigi ačiū tau – tu kaip tas kaktusas: spygliuota, bet graži ir teisinga.“
Aurelija ŽUTAUTIENĖ
