Lietuvos verslo konfederacijos iniciatyva Vilniuje buvo surengta konferencija „Rinkodara ir įstatymas: ne viskas, kas efektyvu, yra teisėta!“ Šauktukas padėtas ne šiaip sau: šios srities problemos turi rūpėti ne tik prekybininkams ir teisininkams. Rinkodaros efektyvumą kiekvienas iš mūsų pajunta per savo kišenę, o ar dėl to nukenčia mūsų žmogiškas orumas ar vartotojo teisės, nustatyti kartais keblu.
Nelaiko verslo sąžiningu
Pirkėjas Lietuvoje nūnai gundomas tarsi šventas Antanas dykumoje: iš visų pusių jį atakuoja gundanti reklama, nuolaidos, akcijos, lojalumo programos, staigmenos, dovanos... Gundymai klientus pasiekia ir mobiliuoju telefonu, vadybininko gyvo balso ir žinučių pavidalu bet kuriuo dienos metu, tad, siekdamas apsisaugoti nuo pagundų, turi ne tik nekišti nosies į parduotuvę, nenaršyti internete, bet ir išjungti mobilųjį telefoną.
Paslaugų pardavėjų klientų viliojimo metodai kartais primena šantažą arba mafijos „pasiūlymą, kurio negali atsisakyti“. Kad bėdų su rinkodara ir reklama Lietuvoje yra, rodo ir apklausos. Agentūros užsakymu „Nova media“ atlikto viešosios nuomonės tyrimo metu paaiškėjo, kad net 74 proc. Lietuvos gyventojų mano, jog verslas šalyje nesąžiningas. Tiesa, manančiųjų priešingai šiek tiek (4 proc.) padaugėjo. Advokatų kontoros LAWIN teisininkas Edvinas Meškys mano, kad nepasitikėti verslu Lietuvos žmones verčia nepakankamai išsamus jų informavimas, vartotojo teisių nežinojimas: „Jei žmogus yra prastai informuotas, o pats nesidomi savo teisėmis, jam lengviausia įtarti sukčiavimą ar klastą. Iš nežinojimo ir kyla nepasitikėjimas verslu.“
Tačiau teisininkai pritaria, kad problemų šioje srityje daugėja: tai rodo sudėtingėjančios bylos, iškeltos dėl klaidinančios reklamos, augantis bylų dėl lyginamosios reklamos skaičius, o pirmosios baudos už nepageidaujamus elektroninius laiškus ir skambučius rodo, jog padėtis rinkodaroje stebima, pažeidėjai gali būti nubausti. Tačiau šie savo ruožtu skundžiasi nenuspėjamai griežtu reklamos draudimų taikymu, ypač alkoholiui, maistui, tabakui ir lošimams.
Remiantis spaudoje pateiktais 2012 m. Eurobarometro duomenis, Lietuvos vartotojų, susidūrusių su klaidinančia reklama, skaičius 2008–2011 m. išaugo nuo 24 proc. iki 35 proc. Vartotojų, susidūrusių su nesąžininga komercine veikla, skaičius taip pat padidėjo – nuo 20 proc. iki 30 proc. Piliečių bei ūkio subjektų skundus tiria net 7 įstaigos. Anot vienos iš jų atstovo Mareko Močiulskio, Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Ekonominių interesų departamento direktoriaus, daugiausia skundų gavo ir tyrimų atliko Konkurencijos taryba.
Daugiausia skundų gauta dėl nesąžiningos komercinės veiklos –
62 proc., dėl nepageidaujamos reklamos taip pat palyginti nemažai – 18 proc. Skundai, beje, nėra tušti. Pasak M.Močiulskio, šių metų pirmą pusmetį ištyrus 320 su reklama susijusių skundų, nustatyti 62 pažeidimai, taigi beveik 20 proc. tirtų atvejų kertasi su teise. Skundų analizė parodė, kad daugėja pažeidimų dėl nepageidaujamos reklamos, auga įstatymo, reglamentuojančio reklamos etiškumą, pažeidimų skaičius, daugėja reklamos atpažįstamumo pažeidimų. Konkurencijos taryba konstatavo, kad reklamos davėjas dažnai pažeidžia ir reklamos išsamumo kriterijų: neatskleidžia papildomų mokesčių, nenurodo visų akcijos sąlygų.
Paskutinio išpardavimo pinklės
Nurodydamas aktualias kainas, reklamos davėjas privalo užtikrinti, kad reklamos skleidimo metu būtų pateiktas objektyvus jo ir konkurentų analogiškų prekių kainų palyginimas. Tačiau prekyboje yra painiau. „Paskutinis išpardavimas avalynės parduotuvėse! Papildoma 20 proc. nuolaida“, – regite gundantį užrašą. Pulsite pirkti, nes pigiau nerasite? Tačiau tikroji situacija, kaip buvo nustatyta konkrečiu ištirtu atveju, buvo tokia: avalynės parduotuvė išpardavė prekes, išpardavimui pasibaigus kainos buvo pakeltos, o po dviejų dienų pritaikyta nuolaida jau nuo padidintų prekių kainų. Teismas tokią kainodarą traktavo kaip nesąžiningą komercinę veiklą, o tam konstatuoti pakako aplinkybės, kad nuolaida buvo taikoma nuo kainos, kuri buvo jau pakelta.
O štai kitas nesąžiningo gundymo atvejis. Tarkime, pritrūkote pinigų tiems neva pigiems batams įsigyti ir nusprendėte pasinaudoti greitąja vartojimo paskola. „Bigbank – greičiausias kelias iki pinigų“, – skaitote užrašą. Greitis – svarbu, juk „išpardavimas su nuolaida“ gali pasibaigti, tad „Bigbank“ atrodo tinkamiausias pasirinkimas. Tačiau Konkurencijos taryba, atlikusi tyrimą, šiuo atveju įžvelgė klaidinimą. Palyginus šio įmonės paslaugų suteikimo trukmę ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus nustatyta, jog vartojimo paskolų ši įmonė nesuteikia greičiau nei konkurentės. Pamokėlė paslaugų teikėjams ir prekybininkams: lygindami savo ir konkurentų prekes ar paslaugas, privalote nurodyti objektyvius palyginimo kriterijus ir nemenkinti konkurentų.
Nuomonės ir orumo kainos
Ar prisimenate neseną plačiai nuskambėjusį įžūlaus sukčiavimo atvejį, kai gyventojai, pareiškę nuomonę apie būsto renovaciją, privalėjo už ją dar ir susimokėti? Priminsiu: vieną gražią dieną kai kurie vilniečiai pašto dėžutėse rado raštą, vizualiai primenantį oficialų valstybinės institucijos dokumentą, kuriame buvo raginama „nedelsiant“ SMS žinute pasisakyti dėl dalyvavimo būsto atnaujinimo programoje. Dauguma ir puolė tai daryti nesužinoję žinutės kainos, kuri buvo nurodyta mikroskopiniu šriftu rašto apačioje: 5 Lt 88 ct be PVM!
Šis „verslo planas“ akylų piliečių dėka neliko nepastebėtas, gudrią „informacinę apklausą“ organizavusiai bendrovei buvo skirta 15 500 Lt bauda. Tačiau LAWIN teisininkas E.Meškys pastebi, kad net nustačius pažeidimą bei pritaikius sankciją, t. y.
paskyrus pažeidėjui piniginę baudą, efektas nebūtinai pasiekiamas. „Agresyvi rinkodara neabejotinai duoda naudos jos skleidėjui, ir jeigu ši yra didesnė už gautą baudą, jis neatsisako agresyvių metodų paskaičiavęs, kad tai jam apsimoka.
Taigi piliečio nuomonės kainą bei baudos už jos neteisėtą ėmimą dydį žinome, o kiek kainuotų žmogaus orumas ir kokia būtų bauda už jo pažeminimą?
„Tik beždžionė (višta) atsisakytų tokio pasiūlymo“, – tokiais tekstais, papildytais lesinėjančios vištos ir besivaipančios beždžionės vaizdais, Lietuvos gyventojai buvo gundomi įsivesti „Mezono“ internetą. Galbūt reklamos kūrėjai mano, kad tai labai šmaikštu, tačiau eilinis pilietis pasijuto nekaip. Logiška manyti, kad jei netapai „Mezono“ klientu, vadinasi, esi višta arba beždžionė.
O gal įsižeidėme be reikalo? Anot teisininko Edvino Meškio, Lietuvoje draudžiama bet kokia reklama, jei ji žemina žmogaus garbę ir orumą. „Tačiau turi būti ištirta, ar „višta“, „beždžionė“ ar kitas panašus epitetas mūsų visuomenėje laikomas įžeidžiančiu, antra, ar asmuo gali jį pritaikyti sau. Kiekvienu konkrečiu atveju, ar pažeisti žmogaus garbė ir orumas, sprendžia teismas, – aiškino pašnekovas. – Nesvarbu, kieno tas skundas – vartotojo ar konkurento: abiem atvejais į tai žvelgiama ne kaip į piktybinį skundimą ar mėginimą sudoroti konkurentą, o kaip į siekį, kad visi ūkio subjektai veiktų vienodomis teisėmis konkurencinėje rinkoje.“
Griežta priežiūra ir savireguliacija
Gal griežtai reguliuojamuose rinkodaros sektoriuose viskas aiškiau nei ten, kur argumentuojama tokiu neapibrėžtu dalyku kaip žmogaus orumas? Griežta reguliacija taikoma maisto, alkoholio ir tabako produktų, farmacijos, lošimo sektoriams. Justas Margenis patvirtino, kad reklamos priežiūros institucijos ir čia randa pažeidimų. Dažniausi yra šie: maisto reklama, kurioje maisto produktams priskiriamos gydomosios savybės, vaistinių preparatų reklama, neobjektyviai apibūdinanti vaistinio preparato savybes ar skatinanti neracionalų jo vartojimą, tabako gaminių reklama prekybos vietose pateikiant draudžiamą vaizdinę ar grafinę informaciją, alkoholio reklama, susiejanti alkoholio vartojimą su fizinės ir psichinės būklės pagerėjimu... Liaudiškai šnekant, mus bando prakišti maistą už vaistą arba įtikinti, kad alkoholis yra mūsų brolis, o vaistai visada turi būti šalia. Tačiau net perkant elementarų maistą kyla problemų.
Į „Valstiečių laikraštį“ paskambinusi kaunietė pirkėja piktinosi, kad pakuotų maisto prekių – pieno, kefyro, grietinės, varškės sūrelių, kruopų – svoris nepastebimai kinta. „Neseniai pirkau 1 l pieno ar 35 g sūrelį, o dabar net nustėrau apsižiūrėjusi: už tą pačią kainą gavau tik 0,8 l pieno ir 20 g sūrelį! Iš akies ar „iš rankos“ svorio nustatyti neįmanoma, o jo užrašo reikia paieškoti“, – piktinosi moteris.
Ar tai nėra nesąžininga komercinė veikla? Anot Edvino Meškio, vienareikšmiškai atsakyti sunku. „Formaliai žvelgiant, maisto gamintojas turi teisę mažinti maisto kiekį ar svorį pakuotėje, tačiau privalo aiškiai, įskaitomai nurodyti visa tai ant pakuotės. Reglamentuojami net tokie dalykai kaip šrifto dydis, jo ir fono spalvų kontrastas, garantija, kad užrašas neištrinamas. Kita vertus, tai galima laikyti maisto gamintojo gudravimu, kuris vargu ar būtų teisiškai įvertintas kaip klaidinantis pirkėją“, – aiškino teisininkas.
Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Ekonominių interesų departamento direktorius M.Močiulskis konferencijoje svarstė reklamos savireguliacijos klausimą: ar verta ja kliautis ir kiek?
Reklamos savireguliacija – tai reklamos verslo dalyvių pastangos patiems save prižiūrėti. Į šią priežiūrą įtraukiamos visos suinteresuotos šalys: reklamdaviai, žiniasklaida, reklamos agentūros ir visuomenė. Visi dalyviai susitaria dėl bendrų veiklos standartų, priemonių ir būdų, kuriais užtikrinamas tų standartų laikymasis. Kad ir sunkiai pasiekiama, savireguliacija, anot pranešėjo, turi daug privalumų: mažina valstybės administracinę naštą bei taupo lėšas, laiką kuriant ir taikant taisykles, jų besilaikančios šalys sykiu demonstruoja savo požiūrį, nuostatas bei vertybes, o svarbiausia – užtikrinamas šalių pasitikėjimas viena kita, skatinama sąžininga konkurencija.
Taigi tenka pripažinti, kad įstatymai pateikia tik abstrakčias taisykles, kurias teismas ir institucijos neretai interpretuoja skirtingai. Anot
prof. Valentino Mikelėno, kurio žodžiai buvo pacituoti konferencijoje, kiekvienos situacijos neįmanoma sureguliuoti teisės normomis, taigi dera nustatyti bendruosius principus, visa kita sureguliuos gyvenimas.
Rūta Klišytė
