Smurtas dažniausiai kyla dėl to, kad smurtautojas nori dominuoti ir patirti galią. Iš tikrųjų dažnai tokie smurtautojai jaučiasi menkaverčiai ir tam, kad tą jausmą kompensuotų, griebiasi smurto prieš artimiausius žmones - paprastai prieš moteris ir vaikus- nes tai lengviausia. Smurtas prieš moterį jiems pateisinamas dalykas, nes dažniausiai jie įsivaizduoja, kad moteris pati kalta, pati to nusipelnė.
Žmogus, kuris linkęs psichiškai ar fiziškai skriausti kitus, turi labai žemą savivertę ir savigarbą. Nesvarbu, kas jis - statybininkas ar profesorius - išsilavinimas ir intelektas neturi reikšmės.
Smurtautojas, žemindamas, skriausdamas kitus, bando taip padidinti savo žemą savivertę, tikisi, kad jį labiau pripažins, gerbs už jo vienokią ar kitokią jėgą ir diktatą. Tačiau susiklosto viskas atvirkščiai: artimieji, bendradarbiai, pavaldiniai tokio žmogaus pradeda vengti, bijoti, tačiau nepradeda gerbti. Nes tikras lyderis užsitarnauja pripažinimą, pagarbą, nežemindamas kitų žmonių.
Ar įmanoma tokiam žmogui padėti? Psichologai įsitikinę, kad tiek smurtautojo, tiek aukos atveju, padėti yra įmanoma. Lietuvoje yra krizių centrų vyrams, yra programos, kuriomis siekiama išmokyti nesmurtinio elgesio. Jeigu smurtautojas suvokia ir pripažįsta savo problemas, tuomet pokyčiai galimi. Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad agresoriai nesijaučia kalti ar neteisūs, ar turintys problemų: „Auka to nusipelnė, pati išprovokavo, ji kalta.“
Psichologiniai aukos ir agresoriaus santykių procesai yra gana sudėtingi ir juos nėra lengva trumpai paaiškinti. Auka kaltina save, dažnai jaučia, kad yra verta visų pažeminimų, kad tai ji bloga, o ne skriaudikas, todėl ir būna linkusi jį pateisinti, gailisi jo, o ne savęs. Kartais aukos pasitikėjimas savimi būna visiškai sugriautas ir ji mano, jog be skriaudėjo tiesiog nesugebės išgyventi.
Pasak psichologų, nei auka, nei agresoriumi negimstama. Kuo žmogus turi psichologiškai geresnes sąlygas augti ir skleistis kaip asmenybė, kuo didesnis jo pasitikėjimas savimi, kuo geriau jis išmoksta pažinti savo jausmus ir konstruktyviai juos išreikšti, tuo didesnė tikimybė, kad jis sugebės gerbti tiek kitų žmonių psichologinę erdvę ir laisvę, tiek nustatyti ir saugoti savo paties ribas.
Ar santykiai su psichologiškai terorizuojančiu asmeniu, jei jis mylimas žmogus, turi ateitį? Pasak psichologų, žodžiai „meilė“ ir „terorizavimas“ nedera tarpusavyje. Esant smurto santykiams turi pasikeisti abu žmonės, kad jų bendras gyvenimas turėtų perspektyvą. Reikia žiūrėti, ar žmogus po atviro pokalbio keičiasi, ar daro išvadas, ar neapsimetinėja ir iš tikrųjų bando keistis, stengiasi kontroliuoti savo elgesį.
Anot psichologų, visada reikia galvoti, kokio gyvenimo esame verti, reikia ugdyti meilę sau ir mylėti save.
Tarptautinė akcija „16 dienų be smurto“ vykdoma lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis.
