„Mūsų pagrindinis akcentas, kad neturėsime galimybės tiek iškasti ir padaryti šitų statinių. Tikslas yra investuoti į karinį saugumą, karinę infrastruktūrą tam, kad mums nereikėtų slėptis, tam, kad galėtume apsiginti“, – portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ sakė A. Bilotaitė.
Nėra būdų pateikti prieglobsčio prašymo, jei tai ne rusas ar baltarusis
Migracijos banga, kuri buvo praėjusiais metais, galima sakyti nuslopo. Galima sakyti, kad krizė yra suvaldyta dėl fizinio barjero, dėl apgręžimo politikos, šiuo metu gal ir dėl orų. Pati esate minėjusi, kad pietinėje Europos dalyje migracijos keliai kaip tik atsidaro, o pas mus sumažėjo. Tai dabar pats tas metas pasinagrinėti, kaip padaryti taip, kad teisė neitų į vieną pusę, o nacionalinis saugumas – į kitą. Ką turiu omeny?
Viena vertus, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra pasakęs, kad apgręžimo politika ne visiškai atitinka Europos Sąjungos teisę. Kita vertus, mes esame truputį rasistai, nes jeigu ateina žmogus iš Afganistano, jo prieglobsčio prašymas dažniausiai yra nenagrinėjamas, mat jis nelegaliai kerta sieną, tuo tarpu, pavyzdžiui, Rusijos, Baltarusijos piliečiams galioja išimtis dėl „žaliosios sienos“ ir jie turi teisę pateikti prieglobsčio prašymą. Nebūtinai visuomet gauna prieglobstį, bet turi teisę. Jūsų požiūriu, ar kažkaip galima, kad teisę neitų į vieną pusę, o nacionalinis saugumas – į kitą?
Pirmiausia, reikia pradėti nuo to, kad tai nėra įprasta migracija, tai yra migracijos instrumentalizavimas, kai Baltarusijos režimas naudoja migrantus spaudimo darymui mūsų šaliai. Ir ne tik mūsų šaliai, bet ir kaimynams, tiek lenkams, tiek latviams. Tai įpareigoja mus imtis atitinkamų priemonių. Mes matėme tokią situaciją, kai Baltarusijos režimas organizavo charterinius skrydžius, organizavo turistines vizas tam, kad tie žmonės atvyktų ir tada su Baltarusijos pareigūnų pagalba tie žmonės buvo ir yra iki šiol stumiami mums į mūsų šalį.
Tikslas buvo vienas – atverti naują migracijos kelią. Šiuo metu mes Europos Sąjungoje turime tokius penkis pagrindinius migracijos kelius – vienas iš jų yra Rytų kelias, tai yra mūsų tas kelias, kurį bandė atverti. Bet reikia pasakyti, kad mūsų nacionalinės priemonės, kurių ėmėsi Lietuva, vėliau pasekė ir kitos šalys (tai yra lenkai, tą patį padarė latviai, estai), leido mums suvaldyti ir atremti vadinamąją šitą hibridinę ataką ir mes iki šiol, atrodo, ją sėkmingai atrėmėme.
Kalbant apie europinę teisę, tai turiu pažymėti, kad visi šiandien suvokia. Kadangi dalyvauju įvairiuose Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrų formatuose, pasitarimuose, tarybos posėdžiuose, tai esame sutelkę nemažą paramą ir 16 valstybių yra kartu su mumis. Jos supranta, kad tai yra instrumentalizavimas ir kad ta mūsų dabartinė Europos Sąjungos teisę, kurią mes turime neatitinka tokių situacijų, nebuvo apgalvota, kad gali būti instrumentalizavimas. Todėl prasidėjus migracijos krizei Lietuva pateikė siūlymus Europos Sąjungos teisės pakeitimams. Pirmas dalykas – įtvirtinti Šengeno kodekse migracijos instrumentalziavimą, kaip sąvoką, įtvirtinti, kas yra sienos apsaugos standartas, įtvirtinti derogacijas, tai yra išimtis, kad šalys nares esant tokiai situacijai, kai vykdoma tokia ataka stumiant migrantus, tą sąmoningai organizuojant, galėtų tiesiog nacionaliniu mastu priimti atitinkamas priemones ir gintis.
Kokioje stadijoje tie pasiūlymai?
Pirmiausia, kas susiję su migracijos instrumentalizacija, tos sąvokos įtvirtinimu Šengeno kodekse, tai tas procesas juda. Žinoma, turiu pažymėti, kas susipažinęs su Europos Sąjungos visais procesais žino, kad tai juda labai iš lėto. Ir turiu pasakyti tiesiai šviesiai – man ir valstybei reikėjo šitų pokyčių vakar, nes tos problemos vyksta čia ir dabar. Mūsų nelabai tenkina tie procesai, kurie vyksta. Bet turiu pasakyti, kad Vidaus reikalų ministerija padarė viską. Pirmiausia pateikdama siūlymus, pristatinėdama savo pozicijas, telkdama sąjungininkus, bet procesas taip lėtai juda, kad dabar iš tikrųjų reikia tikėtis, kad įsitrauks mūsų diplomatija, yra Europos Vadovų Taryba ir jau per tą bandyti tuos procesus paspartinti. Procesas lėtas, bet juda. Dėl migracijos instrumentalizacijos šis procesas dabar turėtų keliauti į Europos Parlamentą, diskusijos ten nusikels. Kada pasibaigs, man šiandien sunku pasakyti.
Bet vis tiek mes turime surasti kažkokią modus operandi, kad jeigu ateina žmogus, kurį, pavyzdžiui, persekioja Talibanas, jam gresia nužudymas, kad jis kažkokiu būdu galėtų pateikti prieglobsčio prašymą. Aš nekalbu apie instrumentalizuotą migraciją, taip tai yra baisu, bet savo valstybėje persekiojamas asmuo turėtų galėti pateikti prašymą pas mus. Dabar tai neįmanoma, kadangi vizos tikriausiai jis negaus, kad galėtų atvykti teisėtu būdu, o Baltarusijos pareigūnai nepraleidžia žmonių į sienos perėjimo punktus. Ką tuomet daryti žmonėms, kurie yra persekiojami, bet jie nėra iš Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos? Kaip jiems pateikti tą prašymą?
Vertindami šią situaciją mes ėmėmės šitų sprendimų ir numatėme dvi vietas, kur būtų galima pateikti prieglobsčio prašymus. Jeigu asmenys bando eiti neteisėtais būdais per mūsų žaliąją sieną, mes tų asmenų neįleidžiame, nes turėjome užverti šitą migracijos kelią. Ir mums iš tikrųjų pavyko. Pastaruoju metu migracijos srautai, jeigu žiūrėti su kitais keliais, kurių yra penki, žymiai sumažėjo. Kai srautas Balkanų keliu yra išaugęs apie 170 proc. Tai labai drastiški skaičiai. Mūsų pareiga yra gintis ir mes tą darome. Kalbant apie Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, taip mes esame jį gavę, bet ten kalbama ne apie apgręžimą, ten kalbama apie sulaikymo galimybę, kuri buvo numatyta mūsų nacionalinėje teisėje, taip pat apie galimybę pateikti prieglobsčio prašymą, jeigu žmogus yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Vidaus reikalų ministerija yra paruošusi du įstatymo projektus. Vienas yra Sienos apsaugos įstatymas, kuriuo siekiama apgręžimą arba neįleidimą į Lietuvos Respubliką įteisinti įstatymu, nes dabar tai veikia per nepaprastosios padėties nutarimą, veikia, jei tai ekstremali situacija ekstremalių situacijų valdymo vadovo įsakymu. Siekiame, kad tai atsirastų įstatyme, ir būtų aiškiai nurodytos aplinkybės, pati procedūra, kad ne bet kada, bet būtų labai aiškus procesas, sąlygos, kad tai turi būti nepaprastoji padėtis, ekstremali situacija, kad visas procesas pereina per Nacionalinio saugumo komisiją, aprobuojamas...
Antras įstatymas yra... Mes išgirdome, ką mums pasakė Europos Žmogaus Teisių Teismas. Parengėme Užsieniečių teisinės padėties įstatymo pataisas. Jos jau paruoštos ir atiduotos derinti. Mes tikrai girdime. Aš tikrai puikiai suprantu mūsų atsakomybę. Prasidėjus migracijos krizei mums buvo labai svarbu rasti vidurio kelią – saugoti mūsų sieną, užtikrinti mūsų nacionalinį saugumą ir kartu rasti balansą su žmogaus teisėmis. Todėl ir tie patys įstatymai atsirado, ir nuolatinis komunikavimas, bendravimas, informacijos pateikimas Europos Komisijai. Tą nuolatos darėme ir iki šiol darome. Visos tarptautinės organizacijos pas mus visada turėjo galimybę gauti visą informaciją, dalyvauti, tuo mes išsiskiriame, tą ne kartą yra paminėjusi ir pabrėžusi pati komisarė vidaus reikalams Ylva Johansson.
Šri Lankos piliečiui amputavo kojas
Tuo tarpu Lietuvos Raudonasis Kryžius neseniai išleido tyrimą, kad neįmanoma pateikti prieglobsčio prašymo žmonėms, kurie yra ne iš Rusijos, Baltarusijos ar Ukrainos.
Bet aš dabar norėčiau pereiti prie istorijos, kuri nutiko spalio mėnesį, bet pastaruoju metu nevyriausybininkų „Sienos grupė“ buvo publikavusi abiejų kojų netekusio Šri Lankos piliečio liudijimą, kad žmogus buvo stumdomas tarp Lietuvos ir Baltarusijos pasienio, kad eidamas iš Baltarusijos per pelkes jis prarado batus, kad pasieniečiai Lietuvoje fiksavo, jog jis be batų, kad kojos ištinusios, nuvežė į ligoninę, jam suleido vaistų ir paskui vyras vėl sugrąžintas į pasienį, išstumtas į Baltarusiją be batų. Šiuo atveju siekiant ne kaltinti, bet ar jūs paprašėte ištirti šią situaciją? Mes duodame sausainių, mes duodame žmonėms vandens, bet kadangi nenorime būti kaip Lukašenkos režimas, gal galime duoti ir batus, jei kažkas jų neturi?
Pirmas dalykas, prasidėjus žiemos sezonui jau ir penai metais mes organizavome humanitarinius paketus. Ir kalbama ne tik apie maistą. Ne taip seniai man teko pristatyti ir viešai tą patį humanitarinį paketą, kuriame yra ir batai, yra miegmaišiai, yra kiti šilti rūbai, kurie yra reikalingi, jeigu yra klimatinės sąlygos, kad reikia šiltesnių rūbų ir priemonių. Tokie paketai yra sukomplektuoti ir dalinami pagal poreikį įvertinant situaciją. Tame tarpe, sakau, yra ir batai, ir kiti šilti rūbai – ne tik kad maistas, vanduo ir medikamentai.
O tas konkretus atvejis?
Aš tikrai negaliu dabar pakomentuoti.
Negi jūs nepaprašėte ištirti?
Kiekvieną kartą mes aiškinamės, mums pristato Valstybės sienos apsaugos tarnyba situaciją. Šiuo atveju, matyt, detales jums galėtų patikslinti VSAT, kaip viskas buvo, bet aš tikrai nesu tikra. Tą gali padaryti tikrai VSAT. Galiu tik patikinti, kad humanitariniai paketai yra, jie dalinami, medicininė pagalba esant reikalui tikrai suteikiama. Noriu pabrėžti vieną situacijos aspektą. Tokios situacijos atsiranda ne dėl mūsų kaltės, ką bando režimas užakcentuoti, situacijos tokios atsitinka dėl to, kad Baltarusijos pareigūnai tuos žmones, nelabai tinkamai aprengtus, varinėja ir laiko taip, kad jie sušąla. Dėl to esant šiai situacijai, išgirdus apie tokius kelis atvejus mes kreipėmės į tarptautines organizacijas. Nes pernai metais, kai buvo žiemos sezonas, buvo labai daug dėmesio iš tarptautinių nevyriausybinių organizacijų, kurios domėjosi situacija Baltarusijoje. Tikrai buvo labai daug dėmesio ir iš pačios Europos Komisijos. Situacija buvo tokia, kad dėmesys įpareigojo Baltarusijos pusėje pareigūnus skirti dėmesį. Nes tokių situacijų neturėjome. Šiemet mes matome, kad tie žmonės yra sąmoningai šaldomi, varinėjami ir aš dėl to labai prašau atkreipti dėmesį...Tas viešumas mums yra labai svarbus atkreipiant dėmesį į problemas Baltarusijos pusėje. Mes savo pusėje, kiek žinau, humanitarinių paketų buvo išdalinta ik paskutinių laikotarpių virš 3000.
Viskas gerai, mes tikriausiai dėl to neturime 3000 nukentėjusių. Bet turime vieną nukentėjusį ir negi jūs nemanote, kad neverta ištirti ir išsiaiškinti, kaip čia buvo, ypač, kai atsiranda tokie liudijimai. Žmogus sako, kad jis buvo be batų išsiųstas iš Lietuvos.
Žinoma, mes suprantame tas sudėtingas ir jautrias situacijas. Bet aš noriu atkreipti dėmesį, kad iš Baltarusijos pusės būna labai daug dezinformacijos ir kaip tik, siekio....
Čia ne Baltarusijos pusė taip teigia.
Na, ta prasme, niekas negali šiandien pasakyti, kaip iš tiesų buvo. Ar tie žmonės sušalo Lietuvos teritorijoje, ar tie žmonės sušalo Baltarusijos teritorijoje. Aš turiu įrodymų, turiu filmuotos medžiagos, kurioje matau situaciją, kad Baltarusijos pareigūnai sąmoningai tuos žmones laiko prie sienos, neleidžia jiems judėti, sąmoningai nukreipinėja. Aš matau jų proaktyvius veiksmus. Mes turime įrodymų, va čia yra problema. Mūsų pareigūnai saugo sieną ir dar plius suteikinėja visą humanitarinę pagalbą, kuri parenkama pagal individualią situaciją.
Trokštamiems specialistams nori mokėti daug
Na, ministre, bet mane truputį stebina. Aš specifiškai jūsų patarėjams nusiunčiau, kad tikrai klausiu šio klausimo apie Šri Lankos pilietį, todėl esu nustebusi, kad konkrečios situacijos negalime aptarti.
Bet pereikime prie valstybės tarnybos ir viešojo sektoriaus reformos. Šiuo metu ji yra Seime, sunkiai, bet skinasi kelią komitetuose. Tai, aišku, labai plati reforma ir negalime jai skirti visos laidos, bet įdomu, kodėl kai problema yra tiek vadovų, tiek valstybės tarnautojų lygmenyje, kai sunku pritraukti naujus žmones, sunku sudominti, bet viskas sprendžiama vadovų lygmeniu. Jiems ir pritraukimo mechanizmas, ir kvalifikacijos kėlimas, bet eiliniams darbuotojams ne ką ten ir pamatysi. Tai kaip tikimasi pritraukti į valstybės tarnybą darbuotojų. Juk net ir įstatymus rašė eiliniai valstybės tarnautojai, ne vadovai.
Pirmas dalykas, man atrodo, kad šiandien visi Lietuvoje sutinka, kad pokytis valstybės tarnyboje yra būtinas. Ir tie patys žmonės, kurie šiandien dirba valstybės tarnyboje, sutinka su tuo, ir politikai, ir tie žmonės, kurie šiandien gauna paslaugas. Mes šiandien matome situaciją, kad apie pusę konkursų neįvyksta, čia kalbama ir apie vadovų pozicijas. Atrodo, kad tos vadovų pozicijos turėtų būti labai trokštamos, bet, deja, mes matome, kad žmonės neateina į vadovaujančias pozicijas, nes, matyt, tai nėra patrauklu. Ir patys geriausi, patys stipriausi mūsų protai šiandieną neateina į valstybės tarnybą. Labai daug priklauso nuo gero vadovavimo. Žinoma, ne viskas, bet mes manome, kad yra svarbu investuoti į stiprius vadovus.
Bet tai bus stiprūs vadovai su nestipriais darbuotojais?
Svarbu yra pritraukti stiprius vadovus į valstybės tarnybą, kad jie formuotų atitinkamą teisingą aplinką bei teisingais, gerais, moderniais metodais vadovautųsi. Tas yra svarbu. Labai dažnai girdime tokį pasakymą apie žuvį ir galvą. Tai rodo, kad yra svarbu turėti gerą vadovą, nes tada ir žuvis bus sveika šiuo atveju. Man atrodo, tai nėra kvestionuotina. Bet kalbant apie pačią valstybės tarnybą yra ir kiti svarbūs dalykai, į ką mes orientuojamės ir apie ką kalbame. Kad valstybės tarnyboje turime būti sukoncentravę dėmesį ne tik į patį procesą, kas šiandieną yra labai dažnai, kad valstybės tarnyboje labai daug dėmesio yra procesui, ne į rezultatą yra orientuojamasi.
Kaip jūs paskatinsite darbuotojus orientuotis į rezultatą?
Pirmas dalykas, kalbant ir apie atlygio politiką, kas yra labai svarbu. Nes tuos principus, kurie šiandien yra valstybės tarnyboje, reikia iš esmės pertvarkyti.
Tačiau tam nenumatyta pinigų. Pinigai numatyti tik vadovams, Seimo nariams, teisėjams, valstybės pareigūnams.
Viskas yra etapais. Tai didžiulis pokytis, didžiulis paketas ir aš suprantu, kad šiandien mes to rezultato nepamatysime. Ar kitais metais. Tam reikės gerokai daugiau laiko. Reikės ne vieno žingsnio pasiekiant pokytį valstybės tarnyboje. Tai pirmas etapas, vėliau seks kiti etapai, kurie leis prieiti prie šito rezultato. Bet aš noriu grįžti prie to, kad nieko nedaryti mes negalime. Mes turėjome ne vieną krizę mūsų valstybėje. Ir aš esu tikrai dėkinga valstybės tarnyboje dirbantiems žmonėms, nes nuo jų darbo, nuo jų įsitraukimo priklauso, nuo kompetencijų, atsidavimo priklauso, kokie sprendimai šiandieną išeina. Ar mes sugebame greitai sureaguoti, ar nesugebame sureaguoti. Negalime šiandien tenkintis sistema, kai procesas šiandien viską valdo. Mums šiandien reikia rezultato.
Viskas būtų gera, tik ne vadovų lygmens valstybės tarnautojų darbo užmokestis numatytas panašus kaip šiuo metu, išskyrus, kad priemokos negalėtų būti mažesnės nei 10 proc., o jų bendra suma negali būti didesnė nei 80 proc. pareiginės algos. Išeina taip, kad darbo užmokesčio lygmuo lieka toks pat, tik vadovas įgyja daugiau įrankių, jeigu reikia darbuotojui daugiau atsimokėti. Atsiranda lankstumas, bet atsiranda ir nepotizmo galimybė, myliu-nemyliu principas. Darbuotojai to labai bijo.
Mes ir dabar matome tokias myliu-nemyliu situacijas, dabartiniai įrankiai ir teisinis reglamentavimas ir dabar leidžia, nors mes sakome, kad to nėra. Deja. Girdime daug atvejų ir daug istorijų, kad tai yra taikoma. Bet kalbant apie lankstumą, tas yra labai svarbu – suteikti įrankius ir suteikti lankstumą. Nes šiandien mus labai daug kas apriboja. Mes negalime didesnio atlygio mokėti. Dažnai mėgstame palyginti situaciją su IT specialistais. Tikrai šiandien valstybės tarnyboje labai reikia IT specialistų, išmanančių technologijas. Kaip mes juos galime pritraukti? Aš šiandien galiu turėti penkis specialistus, mokėti jiems tokį atlygį, kad tikrai nepritrauksiu pačių geriausių. Bet aš kalbu apie Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą, kitas tarnybas, kuriose reikia man konkuruoti su privačiu sektoriumi ir aš negaliu to padaryti, nes man neleidžia. Aš galiu mokėti maksimum tiek ir viskas. Šiuo atveju aš kalbu apie lankstumą, kuris leistų situacijas keisti ir pasistiprinti. Taip, kaip aš sakau, šita mašina važiuoja. Ar jinai gali geriau važiuoti? Aš manau, kad tikrai gali. Ji gali būti moderni, bet reikia suteikti atitinkamus įrankius.
Gali būti, kad vadovui teks rinktis, pasisamdyti brangų IT specialistą ir atsisakyti kai kurių kitų darbuotojų. Nežinau, kokio kitos išeitys gali būti.
Manau, labai svarbu įsivertinti, kokį rezultatą mes norime pasiekti. Kiekviena įstaiga turi savo tikslus, turi savo rezultatą. Ir labai svarbu turėti tą rezultatą. Nes jeigu mes dirbame tik dėl to, kad dirbame, ir tu, kaip vadovas, negali turėti specialistų, su kuriais pasiektum rezultatą, tai tai yra tiesiog važiavimas. Man atrodo, tai labai didelė prabanga. Kaip ir minėjau tas krizines situacijas, kurios šiandien yra tapusios mūsų kasdienybe. Tai pavyzdys, kad mums šiandien reikia greitai reaguojančios, prisitaikančios prie nūdienos realijų valstybės tarnybos. Nes tai labai didelė prabanga, dideli nuostoliai.
Konfliktas su Pociumi ir seksistinės pastabos
Šie metai jums dar pasižymėjo tuo, kad itin konfliktiškai atleidote Viešojo saugumo tarnybos buvusį vadovą Ričardą Pocių. Tame visame kontekste labai išryškėjo lytiškumo klausimai. Jūs pati užsiminėte, kad buvęs vadas turėjo su jumis problemų kaip su moterimi vadove. Kita vertus, nepasakėte, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis tai pasireiškė net kai specifiškai mes, žurnalistai, to klausėme. Atvirkščiai, jūs pati, tiesą pasakius, porą kartų pasišvaistėte tokiomis frazėmis, kurios galėtų būti traktuojamos seksistinės. Pavyzdžiui, kad neliepėte generolui nei lūpų dažytis, nei aukštakulnių dėvėti. Jūsų požiūriu, ar vertėjo nueiti iki tokio lygmens, švaistytis tokiomis frazėmis?
Kartais galima pajuokauti. Tai nebuvo tiesioginis sakinys, kurį reikėjo suprasti. Tiesiog tokia perkeltine prasme buvo pakomentuota situacija ir tiek. Bet kalbant apie tą visą situaciją, tai aš norėčiau pažymėti ir priminti, kad tai buvo šalių susitarimu ir žmogus pats tokį sprendimą padarė, gavo išeitinę kompensaciją, bet vėliau dėl kažkokių motyvų nusprendė komunikuoti visai kitaip. Tai čia, matyt, tik tas pats žmogus pasakyti, kodėl jis ėmėsi būtent taip kalbėti, taip elgtis, nes man sunku labai įvertinti. Aš tiesiog kalbu apie profesionalumą, apie dalykiškumą, nes grįžtant prie to, kokie iššūkiai tenka, teko ir teks Vidaus reikalų ministerijai, labai būtinas tas glaudus bendradarbiavimas, dalykiškumas. Tai, matyt, yra svarbiausias momentas. Šiuo atveju visų įstaigų, tarnybų vadovų įsitraukimas, gebėjimas dirbti konstruktyviai, dalykiškai... Jeigu yra pavedimai, jie turi būti įvykdomi, jeigu yra Nepaprastosios padėties komisijos posėdžiai, juose turi būti dalyvaujama, nes tai nėra šiaip eilinė situacija, tai yra tarnyba, kuri yra 24 valandas per parą parengtyje.
Kalbant apie lytiškumus aš kažkaip labai tikiuosi, kad mūsų visuomenė keičiasi. Kalbant apie vieną ar kitą sritį labai tikiuosi, kad tai nebus kažkoks įtaką darantis aspektas. Nes neturi lemti lytis, amžius ar kiti dalykai tavo galimybės eiti pareigas. Taip neturi būti. Man atrodo, kad svarbesni kiti momentai. Patys svarbiausi yra kompetencija, patirtis, gebėjimas eiti savo pareigas. Tokius reikalavimus aš ir keliu savo darbuotojams, kurie dirba su mumis, kurie dirba su manimi. Tai tikrai daugiau kažkokių perkeltinių papildomų reikalavimų nėra.
Bet jūs pati iškėlėte tą lytiškumo klausimą šiame konflikte. Kad buvęs vadovas neva turėjo su jumis problemų kaip su vadove moterimi, tie komentarai, kur sakėt, kad neigiate šmeižikiškus teiginius. Jūs pati į politinę sceną įnešėte moteriškumo klausimą. Kodėl?
Matyt, kad pats asmuo, kuris ėjo pareigas, buvo tas asmuo, kuris turėjo galbūt problemų. Nenorėčiau komentuoti, manau, kad jis pats turėtų atsakyti. Šiaip norėčiau užbaigti šitą klausimą ir šitą temą, nes tikrai tai neprideda konstruktyvumo. Turime iššūkių ne vieną ir einame į priekį. Taip, tai buvo kažkokia emocija, vieno žmogaus sukelta, bet tikrai valstybė juda į priekį, institucijos dirba, tarnybos dirba ir dirbs toliau, tik dar labiau sustiprėjusios.
Daugelis VST funkcijų dubliuojasi
Kokia numatoma VST ateitis? Prieš tai esate kalbėjusi, kad reikia padaryti auditą, tada bus sprendžiama. Oponentai kalbėjo, kad tai slaptas planas prijungti VST prie Policijos departamento. Kaip dabar atrodo situacija?
Šiuo metu yra paskirtas laikinasis vadovas, kuriam pavesta įvertinti situaciją tarnyboje, objektyviai įvertinti situaciją ir pateikti vertinimus, kaip šita tarnyba galėtų būti sustiprinta. Taip pat atliekamas auditas, kuris leis pamatyti geriau visą paveikslą, situaciją. Reikia pasakyti, kad ilgą laiką Viešojo saugumo tarnyba ėjo į saviizoliaciją. Aš tikrai nieko blogo nenoriu pasakyti apie pareigūnus, kurie dirba puikiai, krizinės situacijos tai parodė, bet taip yra kalbant apie patį valdymo būdą ir problemas iš to išeinančias. Mes pasidarėme šios institucijos funkcijų peržiūrą, pasižiūrėjome, kokias funkcijas atlieka Viešojo saugumo tarnyba, bei pamatėme, kad daugelis funkcijų tikrai dubliuojasi. Pasižiūrėjome tarptautinę patirtį. Tarptautinė patirtis rodo, kad penkios Europos Sąjungos šalys turi tokias tarnybas, atliekančias žandarmerijos funkcijas, bet dažniausiai tai šalys, kurios turi senas tradicijas ir, sakyčiau, protestų kultūrą tose šalyse. Bet reikia pasakyti, kad ką mes matome, jog nuo 2000 metų perėjo visai kitą kelią, tai yra pradėjo eiti link atsisakymo šitos tokio pobūdžio institucijos, matyt, matydamos, kad tai neefektyvu.
Bet kalbant apie perspektyvas noriu pasakyti, kad mes sprendimus darysime pirmiausia įvertinę situaciją objektyviai. Labai tikiuosi, kad laikinai paskirtas vadovas pateiks informaciją ir savo matymą, įvertinęs situaciją. Matydami audito atliktą vertinimą, tarsimės su ekspertais, kaip mes galime geriausiai užtikrinti šitas funkcijas ir turėti geriausią situaciją mūsų valstybei. Jokių čia emocijų negali būti, turi būti tik argumentai, turi būti faktai ir tikslas yra užtikrinti viešąjį interesą.
O kam apskritai kažką keisti? Jeigu buvo blogas vadovas, jo neliko, yra laikinas vadovas, kada nors gal bus nuolatinis. Kam kažką keisti, kur problema?
Mes ir nesakome, kad kažką keisti. Šiuo metu atliekamas vertinimas, ar galime užtikrinti dar geresnį savo institucijų funkcionavimą, ar galima pasiekti dar geresnį viešojo saugumo užtikrinimą. Klausimas yra toks ir tai yra viešas interesas. Kad mūsų institucijos dirbtų kaip laikrodis, kad funkcijos būtų atliekamos maksimaliai gerai, kad institucijos tarpusavyje gerai bendradarbiautų, kad modelis būtų toks, jog būtų galima valdyti efektyviai, racionaliai. Tai pagrindiniai mūsų tikslai. Niekas nieko nedarys, kol nebus aiškių argumentų.Tik turint aiškius argumentus bus kažkokie pokyčiai.
Kas laukia 2023-iaisiais?
Kalbant apie kitų metų iššūkius, ką planuojate svarbiausio savo srityje? Galbūt paruošėte reformų, galbūt pokyčiai nusimato civilinės saugos srityje? Kai žiūrime į karą Ukrainoje, labai gerai matome, kokie esame nepasiruošę. Jeigu ateitų diena X, būtų sunku gyventojams susivokti, kur ir ką daryti, kur slėptis.
Pirmas dalykas aš noriu pasidžiaugti, kad metai buvo efektyvūs, mes daug nuveikėme. Kalbant apie sienos sustiprinimą, šiandien Lietuva diktuoja sienos apsaugos standartą visai Europos Sąjungai. Išorės sienos apsaugos standartą. Turime fizinį barjerą, sienos stebėjimo sistemos baigiamos diegti, aprūpinimas yra maksimalus, technologinis ir kitoks.
Taip pat priimtas krizių valdymo modelis, kurį parengė Vidaus reikalų ministerija. Ir civilinė sauga. Taip, karas Ukrainoje buvo, matyt, paskata civilinės saugos atgimimui. Tikrai Vidaus reikalų ministerija labai daug dėmesio skyrė. Pirmas dalykas, ką mes paruošėme, tai civilinės saugos koncepciją 2030. Kartu su savivalda identifikavome visus objektus, kurie gali būti įvardinti kaip priedangos. Dabar vyksta baigiamieji darbai ir galutinai sužymėsime visas Lietuvoje turimas priedangas. Kitais metais startuojame su informacine viešinimo kampanija apie tai, kaip visuomenė, kaip žmonės turi būti pasiruošę galimoms grėsmėms, krizinėms situacijoms. Taip pat esame paruošę karinio aprūpinimo standartą mūsų pareigūnams, tolesni žingsniai yra šito karinio aprūpinimo standarto įgyvendinimo. Tai išmoka iš Ukrainos pamokų. Tai du akcentai pagrindiniai – ir civilinė sauga, kur ir liks pagrindinis dėmesys. Dar labai svarbu pažymėti, kad naujuose viešosios paskirties objektuose atsiranda pareiga įrenginėti tas naujas priedangas. Ir, kaip sakiau, informacinė kampanija, viešinimas, pasirengimas žmonių, žinojimas, efektyvus įspėjimo sistemų veikimas – tai tie dalykai, kurie leis mūsų visuomenei jaustis geriau pasiruošus.
Kalbant apie tuos visuomeninės paskirties statinius, kurie bus greitu metu sužymėti: kokia iš jų nauda, ar atėjus dienai X, tai nebus žmonių susibūrimo vietos, kur kaip tik bus taikomasi kaip į taikinį ir registruojamos žūtys?
Yra du skirtumai, reikia paaiškinti du dalykus. Yra kolektyvinės apsaugos statiniai, kurių turime apie 1800 Lietuvoje. Ir kaip matėme Ukrainos atveju tai yra tie statiniai, į kuriuos žmonės gali ateiti esant situacijai X, ir savivaldybė turi pasirūpinti žmonių aprūpinimu bei išgyvenimu atitinkamą laiko tarpą.
Bet tai tikrai nėra priedangos, kurios gali apsaugoti nuo bombardavimų arba kitų karinių dalykų. Tą reikia labai aiškiai pažymėti. Matydami situaciją, kad Ukrainoje tokios vietos tapo kaip taikiniai, mes ėmėmės identifikuoti visas galimas priedangas, objektus, kurie turi atitinkamas savybes, kur žmonės pabūtų trumpą laiką ir būtų saugūs nuo galimo bombardavimo arba karinės atakos.
Taigi šiandien turime dvi kategorijas – priedangos turi atskirą pažymėjimą (informaciją apie jų vietas galima rasti tinklalapyje lt72.lt, kviečius visus žmones pasižiūrėti ir susižinoti, kur netoli jų namų yra toks objektas). Va, šitų objektų žymėjimas šiuo metu beveik baigiasi. Šiandien turime apie 1700-1800 kolektyvinių apsaugos statinių, kurie sužymimi, procesas eina į pabaigą. Mūsų tikslas, numatytas civilinės saugos koncepcijoje, kad jei šiuo metu mes turime galimybę tuose objektuose leisti pasislėpti saugiai apie 20 proc. Lietuvos visuomenės. Mūsų tikslas, kad 50 proc. mūsų gyventojų turėtų galimybę pasislėpti tokiuose statiniuose.
Kodėl tik 50 proc.?
Todėl, kad esame taip susidėlioję ir mūsų pagrindinis akcentas, kad neturėsime galimybės tiek iškasti ir padaryti šitų statinių. Tikslas yra investuoti į karinį saugumą, karinę infrastruktūrą tam, kad mums nereikėtų slėptis, tam, kad galėtume apsiginti ir čia jau yra Krašto apsaugos ministerijos darbai. Kaip suprantu, jie tikrai perka ginkluotę ir daro viską, kad mūsų valstybė, būdama NATO nare, galėtų jaustis saugiai.
