Kas buvo tas žmogus su žvilgančia plike, smailiomis ausimis, veriančiu žvilgsniu ir pašaipia šypsena, kuris 1984-aisiais iš Marakaibo atskrido į Madridą? Tuomet „El País“ redakcija saugumo sumetimais rekomendavo jam apsistoti viename iš viešbučių, įsikūrusių netoli Barachaso oro uosto. Išoriškai jis buvo panašus į tuos simpatiškus seneliukus, kurie mėgsta rodyti fokusus savo anūkams arba, paslapčia dėdami saldainį į kišenę, pasakoti įdomias istorijas. Tačiau, kai įdėmiau pasižiūri į jo skvarbų žvilgsnį, stiprius pečius, judesius, kažkas sako, kad tai ne šiaip į pensiją išėjęs dėdulė. Ypač stebino jo gebėjimas įtikinti ir pasakojamų istorijų tikslumas.
Priešais stovėjo vienas iš didingiausių žmonijos fantazuotojų – Barselonoje gimęs Joanas Pujolis García, dažytojo ir vienos gana religingos personos sūnus. Jis kariavo respublikonų pusėje ir kvietė Francisco Franco pučistus pereiti pas juos. Tačiau vieną sykį J. Pujolis atsidūrė priešo teritorijoje, pateko į nelaisvę ir buvo išsiųstas į konclagerį. Iš ten jį išlaisvino vienas vienuolis, pažinojęs Joano motiną. J. Pujolis pradėjo dirbti F. Franco stovykloje, įsikūrusioje Burgose, vairuotoju. Vėliau, atsidūręs Madride, įsidarbino durininku „Majestic“ viešbutyje ir galų gale nuėjęs į Didžiosios Britanijos diplomatinę atstovybę pasiūlė savo „slaptojo agento“ paslaugas. Tačiau buvo išvytas už durų.
Kaip Aralis su savo 27 fiktyviais informatoriais vokietį mulkino
Per antrąjį pasaulinį karą apie šį žmogų žinojo tik siauras Europos šalių slaptųjų tarnybų vadovų ratas. Vokiečiams jis buvo Aralis, britams – Garbo. Kai amerikiečiai rekomendavo jį britams, vyras pradėjo dirbti su šios šalies specialiosiomis tarnybomis. O po kelerių metų tapo agentu, kuris per šešias valandas nuo sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje (apie ką jis iš anksto perspėjo A. Hitlerį) sugebėjo taip aplink pirštą apsukti aukščiausias pareigas einančius A. Hitlerio vadus, kad netgi įkalbėjo juos neperkelti savo šarvuotųjų divizijų iš Kalė, nes operacija Normandijoje „buvo tik plataus masto nukreipiamoji operacija siekiant įtikinti priešininką išvesti savo pajėgas iš to rajono, kur vyks tikrasis sąjungininkų išsilaipinimas“. Ir A. Hilteris užkibo ant šio kabliuko. Vokiečių kariuomenė įnirtingai kovėsi Normandijoje, tačiau sąjungininkų pajėgos buvo daug galingesnės, o fašistų kariai taip ir nesulaukė tokio reikalingo tankų pastiprinimo. Vokiečių karinė vadovybė veltui laukė desantininkų išsilaipinimo Kalė.
Tą 1984-ųjų rytą, beveik po 30 metų nuo sąjungininkų išsilaipinimo Prancūzijoje, Madride J. Pujolio buvo paklausta, kaip jam pasisekė įgyti A. Hitlerio pasitikėjimą ir suklaidinti jį tokiu svarbiu klausimu kaip desantininkų išsilaipinimas Normandijoje. J. Pujolis nusišypsojęs su tvirta ramybe atsakė: „Nuo pat karo pradžios su britų žvalgybos pagalba aš kūriau agentų tinklą, kuris tariamai dirbo Trečiajam reichui perduodamas informaciją iš Londono į Berlyną.“ Netrukus jo pasakojimas jau gniaužė kvapą. „Pirmiausiai aš susisiekiau su vokiečių žvalgyba Madride, vėliau stojau tarnauti vokiečių karinėje žvalgyboje, ir ten jie mane išmokė visų savo duomenų rinkimo technologijų. Užsitarnavęs amerikiečių pasitikėjimą Portugalijoje, jų rekomenduojamas aš išvykau į Didžiąją Britaniją. Tuomet iš Londono pradėjau teikti vokiečiams tikrą, tačiau jokios strateginės reikšmės neturinčią informaciją, kurią man suteikdavo britai. Pavyzdžiui, pateikdavo informaciją apie laivyno išsidėstymą britų pakrantės įlankose. Laivai iš tiesų ten būdavo, tačiau tai buvo nurašyti laivai, kurių iš oro identifikuoti tiksliai buvo neįmanoma“, – pasakojo Garbo su šypsena veide. Londono „šnipų“ tinklą sudarė jų pačių sugalvoti personažai: kažkoks Venesuelos studentas, merginęs britų vidaus reikalų ministro sekretorę; lordo, turėjusio ryšių tarp Užsienio reikalų ministerijos klerkų, ekonomė; airių respublikonas, kuris nekenčia anglų... Vienu žodžiu, nemažas 27 išgalvotų asmenų sąrašas, ir šie asmenys nuolat teikdavo puikią informaciją, nuodugniai parengtą britų kontržvalgybos.
Šį didelio kiekio dezinformacijos permetimo metodą britai vadino dvigubu kryžiumi. Tai buvo toks sudėtingas loginis galvosūkis, kad manyta, jog neįmanoma suvokti tikrųjų kėslų to, kuris visą žaidimą sugalvojo. J. Pujolis buvo tiek išvystęs savo „fantomų“ tinklą, kad vokiečių žvalgyba buvo nustojusi siųsti į Didžiąją Britaniją savo šnipus.
Vienintelis, gavęs apdovanojimus abiejose pusėse
Kai sąjungininkų pergalė tapo daugiau nei aiški, vokiečiai pasmerkė J. Pujolį mirti, nes pasijuto apgauti. „Aš neapgavau jūsų, – atsakė jis vokiečiams. – Aš juk perspėjau apie išsilaipinimą, o jūs nesugebėjot perkelti desantininkų Normadijoje, tuomet jie sukūrė ten savo placdarmą ir atsisakė nuo išsilaipinimo Kalė.“ Jis netgi sugebėjo iš vokiečių gauti pinigų už savo „darbą“ ir iškart dingo. Vėliau vyras išplatino pranešimą apie savo mirtį Angoloje nuo maliarijos ir jo pėdsakai ataušo. Pačioje 1984-ųjų pradžioje Venesueloje gyvenęs J. Pujolis atvyko į Ispaniją. Joje davė interviu „El País“ likus kelioms savaitėms iki savo kelionės į Didžiąją Britaniją, kur princas Philipas, Edinburgo hercogas, įteikė jam Britų imperijos ordiną už pagalbą sąjungininkams. Taip J. Pujolis tapo bene vieninteliu žmogumi pasaulyje, apdovanotu abiejose pusėse, – gavo ir vokiečių Geležinį kryžių, ir Britų imperijos ordiną.
J. Pujolio indėlis į pergalę prieš fašizmą buvo išties milžiniškas. Kai jo paklausė, kodėl jis nusprendė apgauti A. Hitlerį, dvigubo agento akyse sužvilgo ašaros ir jis užsikirsdamas pareiškė: „Tėvas mane mokė vertinti laisvę ir aš negalėjau leisti, kad monstras Hitleris pavergtų sau visą pasaulį.“
