Sunkiai pasiligojusio aštuoniasdešimt dvejų J.Nuobaro žmona Birutė sakė, jog gyvenimas nuo Sąjūdžio jų šeimai virto tarsi pragaru: “Delegacijos po delegacijų: Genocido centras, istorikai, rašytojai, žurnalistai, o dabar ir prokurorai. Juk Jonas dėl ligų mažai ką beatsimena ir suvokia, tuoj pat pamiršta, ką pasakė. Viskas dabar gula ant mano galvos. Kaip į apklausas Klaipėdos prokuratūroje nuvykti su tokiu ligoniu? Taip ir pasakiau prokurorams, kad patys atvyktų”, - pasakojo ponia Birutė. Niekuo dėta dėl vyro biografijos faktų moteris sakė sunkiai ištverianti pastarojo laikotarpio įvykius.
Su Jonu susipažino 1955-aisiais Juodupėje. Ji dirbo “Nemuno” fabrike, jis taip pat. “Gražus buvo. Eidamas pro šalį tai saldainį mesteldavo, tai žodelį”, - prisiminė pažinties pradžią Jono žmona. Sutuoktiniai užaugino dukrą ir sūnų, kuris, jau suaugęs, dėl ligos mirė.
Sulaukę gražaus amžiaus, Nuobarai ramybės neturi. Kankina ne tik biografijos sunki dėmė, bet ir nežinia, kaip baigsis prokurorų pradėtas tyrimas, ar infarkto, insulto ir kitų negalių kamuojamas Jonas sulauks tyrimo baigties.
Įvykių prisiminti nenorėdavo
Pasiligojusio vyro globėja tapusi ponia Birutė pasakojo apie tai, ką dar geros atminties būdamas jai apie partizanavimo, užverbavimo agentu ir smogiku laikotarpį yra sakęs vyras. Tiesa, Jonas nelabai mėgdavęs atvirauti šia tema. Dėl to, kad išėjo partizanauti, Jono visa šešių asmenų šeima buvo ištremta į Sibirą. Jaunas jo brolis ten ir mirė, kiti, kai buvo leista, grįžo į Lietuvą. “Jonas yra pasakojęs, jog kartą su partizanais gėrė ir po to karto atsibudo priešingos stovyklos pusėje. Kalbėta, jog tada tarp partizanų buvo jau anksčiau saugumo užverbuotas šnipas, kuris į Jono stiklinę su degtine kažko įpylė, kad jis prarastų sąmonę”, - pasakojo ponia Birutė. Ji sakė, kad ne kiekvienas, patekęs pas saugumiečius, ištverdavo ypač žiaurius fizinius kankinimus ir psichologinį apdorojimą.
Aldona MINKEVIČIENĖ
