Jei pasaulio bendruomenės požiūris nesikeis, Afrika dar ilgai kęs nepriteklių, kalba ekspertai. Pasak jų, afrikiečiai turi patys spręsti savo likimą ir nelaukti turtingųjų išmaldos. Bet verslas yra verslas, todėl pasaulio turtingiesiems ryžto spręsti problemas neretai pritrūksta.
Sumaištį sukėlė vakariečiai
Šią savaitę Nigeris, Kamerūnas ir Nigerija atsidūrė ties choleros epidemijos slenksčiu. Pirmadienį Luvungio mieste, Kongo Demokratinėje Respublikoje (KDR), iš Ruandos atklydę sukilėliai visai šalia Jungtinių Tautų taikdarių bazės išprievartavo 200 moterų. Antradienį Somalyje maištininkai nužudė keliolika šalies parlamentarų.
Akivaizdu, kad Juodajame žemyne padėtis negerėja net XXI amžiuje. Ekspertai teigia, kad dėl to kalti tikrai ne Afrikos gyventojai.
„Kad ir kokios buvo valstybingumo formos Afrikoje iki XIX a., jos vienaip ar kitaip funkcionavo. Žiūrint to laikotarpio europiečio akimis, jos buvo labai regresyvios, archajiškos. Tačiau jos buvo nusistovėjusios, o santykiai buvo natūraliai susiklostę“, – pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Azijos ir Afrikos centro vadovas docentas Egdūnas Račius.
Politologas pridūrė, kad tada ramybės Afrikoje ar tarp arabų šalių nebuvo, tačiau nusistovėjusi status quo tenkino abi puses. Sumaištis prasidėjo europiečiams įsiveržus į Afriką.
„Kolonializmas įnešė sumaištį. Jis sutraukiojo tuos nusistovėjusius socialinius ryšius, juos pasmerkė, devalvavo, o jų vietoje pasiūlė europietiško tipo santvarką. Tačiau kolonializmas užtruko per trumpai. Jis užtruko tiek, kad buvusias socialines formas išardė, jų vietoj lyg ir pasiūlė ką kitą, tačiau paliko savotišką košę, – pasakojo E.Račius. – Kai XX a. vid. prasidėjo dekolonizacija, tų valstybių vyriausybės ir piliečiai nesuvokė savęs kaip sociopolitinio ir ekonominio vieneto, kuris turėtų pasirinkti tam tikrą vystymosi kryptį“.
Pasak politologo, jos visą laiką buvo konvulsiškos, o vėliau pateko į šaltojo karo sūkurį. Tarybų Sąjunga ir JAV žaidė savo žaidimus, o Afrikos valstybės, kurios apsisprendė būti ar nebūti kurios nors iš supervalstybių satelitėmis, tai darė dėl globalių varžybų, o ne savo nacijų tvirtinimo labui.
„Atrodo, 50 metų jos yra nepriklausomos, galėjo sukurti neįsivaizduojamai daug. Juk Lietuva po Pirmojo pasaulinio karo, atrodo, pakilo ir kiek jau buvo sukūrusi iki 1940 m., kai prarado valstybingumą... Tačiau Afrikos šalys negalėjo, nes jos neturėjo visuomeninio sutarimo – jų nacijos nebuvo savęs apsibrėžusios“, – tvirtino politologas.
Slapti interesai
Iki šiol Afrika gyvena taip, kaip kolonijiniais laikais. Juodasis žemynas liko žaliavų tiekėjas, ir nesvarbu, kad brangios iškasenos neretai suteptos krauju. Kaip anksčiau apie „kruvinuosius deimantus“, pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie KDR veikiančias kolumbito–tantalito rūdos kasyklas.
Mineralas naudojamas gaminant daugelį elektronikos prietaisų – nuo mobiliųjų telefonų, DVD grotuvų ir kompiuterių iki klausos aparatų. KDR šio mineralo atsargos didžiausios pasaulyje – net 80 proc.
Nors gerai žinoma, kad kasyklose dirba ne tik vyrai, moterys, bet ir vaikai, prižiūrimi žiaurių vietos maištininkų, mineralo kasyba nuo 2000 iki 2008 metų išaugo nuo 1 iki 10 proc. Šią statistiką lydi ir juodoji statistika. Nuo 1998 m. per įvairius susirėmimus KDR žuvo apie 7 mln. žmonių. Antai „Sony“ firmos kompiuterinio žaidimo „PlayStation 2“ kompiuterio gamyba išpūtė vertingo mineralo kainas nuo 49 dolerių už pusę kilogramo 2000 m. iki 275 dolerių už tą patį kiekį 2010 m.
E.Račius tvirtina, kad užkulisinių interesų Afrikoje buvo ir bus. Čia svarbiausia pelnas. „Šiems veikėjams svarbiausia sąskaitos didėjimas, jiems nesvarbu, kokia padėtis teritorijoje, kuri joms rūpi. Jei jiems reikia, kad ten būtų ramu, jie to sieks, jei reikia, kad ten būtų chaosas – jie sieks to“, – sakė E.Račius.
Ar įmanomas sprendimas?
Žurnalistas Algimantas Čekuolis teigė, kad Afrikai nepadės kaišiojama vakariečių išmalda. Verčiau pirkti žemės ūkio produktus, už juos mokėti sąžiningai ir diegti pramonę – tai sukurtų gerovę.
„Niekam skurdas Afrikoje nenaudingas. Niekas nepraturtėjo prekiaudamas su skurdžiumi. Priešingai, naudingiau prekiauti su pasiturinčiu partneriu. Taigi reikia suteikti galimybę Afrikos šalims vystytis ir nesipešti tarpusavyje. Juk dabar peštynėms nueina visa energija ir lėšos“, – kalbėjo A.Čekuolis.
Tačiau, E.Račiaus teigimu, Afrikos valstybėse nebuvo sukurtos pakankamos kompetencijos visose srityse, o svarbiausia – viešojo administravimo ir ekonominiame sektoriuje. „Juk jos buvo žaliavų tiekėjos, o galutinis produktas ir intelektas buvo metropolijose. Kitaip tariant, kaip rūkyti cigarą ir kaip valgyti fondiu buvo apspręsta kitur. Bet tiek tabakas, tiek šokolado pupelės buvo auginamos ten, kolonijose“, – pabrėžė E.Račius.
Jis pridūrė: „Afrika taip ir liko priklausoma nuo žaliavų tiekimo, o metropolijos ir toliau siurbia. Iš kur dabar belgiškas šokoladas? Iš Belgijos Kongo – Zairo – Kongo Demokratinės Respublikos. Iš ten. Legaliais, nelegaliais būdais – nesvarbu. Principas tas, kad Kongas taip ir netapo nacija“, – pabrėžė politologas.
A.Čekuolio nuomone, parama Afrikai – nestruktūrizuota. Su tuo linkęs sutikti ir E.Račius. Jo teigimu, negalima visko aprėpti iš karto.
„Gal geriau dosniai paremti Ugandą, kurioje tam tikru momentu po keliasdešimties metų viskas bus labai gražu, o ne skirti truputėlį ir Burundžiui. Bet tarptautinei bendruomenei skaudu. Juk tuo metu Burundžio žmonės badaus, o vaikai mirs. Būtent tas truputėlis ir yra didžiausia problema“, – kalbėjo E.Račius. Pasak jo, norint sulaukti rezultatų, derėtų pagalvoti apie kompetencijų diegimą ir paramą toms šalims, kur nėra įsivelta į kokį nors konfliktą.
Vis dėlto E.Račius džiaugiasi, kad vis didesnę įtaką turi informacinių technologijų amžius, kai žmonės gali bendrauti ir matyti, kad kitur gyvenama geriau.
„Žengiame į gerąjį laikotarpį – turiu omenyje informacinių technologijų galią. Kalbant apie socialinius tinklus, jei žmonės galėtų bendrauti, beje, vis labiau ir gali, jie matytų, kaip gyvena kiti. Jei neturi prieigos, tu matai kitoje troboje tokius pat nuskurdėlius kaip ir tu. Bet jei matai, kad kiti gyvena geriau ir tie kiti tau gali uždegti norą gyventi geriau, – galbūt tą tikslą realizuosi plėšdamas, o gal – kurdamas. Tačiau tai taip pat ilgalaikė perspektyva“, – teigė E.Račius.
Viktoras Diawara – dainininkas:
Parama Afrikai dažniausiai atsiduria pas politikus ar kitus asmenis, o paprastų žmonių ji nepasiekia. Yra organizacijų, kurios nuoširdžiai stengiasi padėti, bando kontroliuoti, kad lėšos nebūtų švaistomos, bet didžioji dalis pinigų vis vien atitenka elitui.
Vienas žymus Afrikos visuomenės veikėjas yra pasakęs: „Jei norite mums padėti, nebesiųskite pinigų“. Iš tiesų – ar tai būtų Pasaulio bankas, ar Tarptautinis valiutos fondas, esu priešiškai nusiteikęs. Žmogui reikia duoti ne žuvį, o išmokyti jį žvejoti. Žmonės Europoje, dalijantys pinigus, žino, kad juos Afrikoje gaus korumpuoti asmenys, tačiau vis vien skiria lėšas, nes vėliau pinigai grįžta su procentais. Tai grynas verslas skurdžių žmonių sąskaita.
Europa turi moralinę atsakomybę remti Afriką. Europiečiai iš Afrikos aukso, deimantų ir pan. užsidirbo labai daug pinigų. Padėtis Afrikoje tikrai nėra tokia tik dėl Afrikos žmonių kaltės. Prie to prisidėjo ir Europa.
Pasiūlyčiau žmonėms pasižiūrėti į Afrikos žemėlapį. Mano šalis – Malis. Jos siena – lyg su liniuote nubraukta. Yra daug šalių, kur taip yra. Europiečiai ėmė ir nutarė, kad čia bus Malis. Tokios šalies ar net tokio žodžio kaip Malis prieš kolonizaciją nebuvo. Dabar čia kalbama 21 kalba, gyventojai laikosi visiškai skirtingų tikėjimų, tradicijų. Jei Malyje paklausi žmogaus, kas jis toks, jis pirmiausia pasakys savo genties pavadinimą, bet niekada nepasakys, kad yra Malio pilietis. Čia ir problema. Afrika buvo padalyta bet kaip, su ja pasielgta bet kaip, kaip reikėjo Europai. Todėl problemos ir egzistuoja.
Vis dėlto didžiausia problema – neišsilavinimas. Jei žmonės būtų išsilavinę, turėtų internetą, matytų, kas vyksta pasaulyje, jiems atsivertų akys. Nereikėtų jokių milijardų pagalbos.
Valentinas BERŽIŪNAS
