Visuomeninės komisijos, suburtos ištirti smurtą Garliavoje, kai buvo vykdomas teismo sprendimas, o mažametė perduodama motinai Laimutei Stankūnaitei, narė, advokatė Zita Šličytė atkreipia dėmesį į įvairius pažeidimus, kurie buvo padaryti 8 metų mergaitės atžvilgiu.
Anot daugiau kaip 40 metų advokate dirbusios Z. Šličytės, mažametė ne kartą yra pasakojusi, kaip su ja elgėsi „dėdės“, tačiau teismas, priimdamas sprendimą dėl gyvenamosios vietos nustatymo, tokių parodymų nevertino. Advokatė stebisi, kaip iki šiol nepareikšti įtarimai L. Stankūnaitei, kuriai mergaitę būtų buvę galima perduoti tik išteisinus nuo kaltinimų bendrininkavimu su pedofilais. Pateikiame Visuomeninės komisijos narės, Klaipėdos miesto politinės veikėjos ir buvusios advokatės Z. Šličytės išsakytą nuomonę.
Vaiko norai
„Vaikui būtinai suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio, su juo susijusio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai ar per atstovą, ar atitinkamą instituciją nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“, – taip rašoma Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje.
Advokatė Zita Šličytė pabrėžia, kad ši nuostata realizuota Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. „Kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgta, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Sprendžiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsižvelgiama išskirtinai“, – pasakojo Z. Šličytė.
Niekas neišklausė
Todėl, anot advokatės, Kėdainių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl mažametės gyvenamosios vietos nustatymo, tiesiogiai jos neišklausė.
„Buvo paskirta ambulatorinė teismo psichologinė ekspertizė, kurios išvadomis teisėjas Vitalijus Kondratjevas pagrindė 2011 m gruodžio 16 d. sprendimą. Akivaizdu, kad ekspertų išvados yra prieštaringos ir keliančios rimtas abejones. Ekspertai nustatė, kad tiriamosios protinio išsivystymo lygis ir pažintinės veiklos ypatumai atitinka jos amžiaus normas“, – pabrėžė Z. Šličytė.
Ekspertai pridūrė, kad mergaitės asmenybei būdingi individualūs psichologiniai ypatumai atitinka jos amžiaus tarpsnį, tiriamoji gali teisingai suprasti konkrečius faktinius įvykius ir duoti apie tai parodymus. O pagal savo amžių mažametė velionio Drąsiaus Kedžio dukra gali suformuluoti ir išsakyti savo nuomonę jai suprantamose situacijose.
„Tačiau yra matoma, kad subjektyviai ar objektyviai sudėtingesniais klausimais mergaitė vengia atvirai kalbėti, iškart keičiasi jos psichologinė būsena. Visa tai įvertinus nustatyta, jog mergaitė pagal savo amžių dar negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeiminės situacijos dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo. Nors mergaitė sako norinti gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje, tačiau savo noro pagrįsti, paaiškinti negali“, – ekspertų išvadas citavo Z. Šličytė.
Tiriamoji nesugebėjo paaiškinti ekspertizės metu savo žodžių, jog nenori gyventi su mama. Neabejotina, kad mergaitei šios temos yra sudėtingos, todėl ji pradeda kalbėti tyliau, vengia atsakinėti į klausimus apie tai, keičiasi jos nuotaika (nuliūsta, stebimas prislėgtumas), nutrūksta produktyvus kontaktas su ja.
Nesupranta esmės
Ekspertų išvada: „Mažametė D. Kedžio dukra, atsižvelgiant į jos amžių, išsivystymo lygį, individualias psichologines savybes bei psichikos būseną, dar negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeiminės situacijos, todėl ji dar nesugeba suformuluoti savarankiškos nuomonės (norų, pažiūrų) dėl savo gyvenamosios vietos nustatymo. Atsižvelgiant į visą tai, mergaitę apklausti teismo posėdyje nerekomenduojama.“
Pagal ekspertus mažametė savo norą gyventi globėjos N. Venckienės šeimoje turėjo pagrįsti aukštąjį teisininko išsilavinimą turinčio asmens lygio argumentais, nes jų teigimu „mergaitė negali visapusiškai suprasti byloje nagrinėjamos situacijos esmės, analizuoti ir vertinti susiklosčiusios šeiminės situacijos“.
Todėl advokatė Z. Šličytė klausia, ar ne per didelius reikalavimus ekspertai kelia 8-erių metų amžiaus vaikui?
Mergaitės išpažintis?
O kodėl mažametė vengia atsakinėti į klausimus, susijusius su jos nenoru gyventi pas biologinę motiną Laimutę Stankūnaitę? Ekspertų tai nedomino, nors mergaitė daug kartų psichiatrams ir psichologams, taip pat ikiteisminio tyrimo pareigūnams aiškino apie motinos bute patirtą seksualinį prievartavimą.
Antstolio Valdo Zubino 2012 m. sausio 9 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad filmavimo metu mažametė D. Kedžio dukra pasakė: „Aš nenoriu gyventi su Laima... Aš nenoriu gyventi su Laima todėl, kad jos draugai man kišo į burną pimpalą. Laima stovėdavo ir ne kartą žiūrėdavo. Ir net vieną kartą sakė, kad tylėčiau ir nepasakyčiau, kad man kiša į burną pimpalą, nes tada gali man įdurti... su peiliu sakė. Su Neringa aš noriu gyventi, kad man yra labai... ji man gero nori labai. Aš tik su ja noriu gyventi, su Laima labai nenoriu gyventi. Nenoriu su Laima gyventi, tik su Neringa. Dar kitai mergaitei (nužudytos V. Naruševičienės dukrai, mergaitės pusseserei) kišdavo jai į burną pimpalą... dar būdavo pririšę... Su Neringa aš noriu gyventi.“
Teisėjas V. Kondratjevas savo sprendimą pagrindžia nutarimais nutraukti ikiteisminį tyrimą, nors jie irgi nėra teismui privalomi. Mažametės parodymus apie patirtą seksualinį smurtą teisėjas V. Kondratjevas savarankiškai nevertino ir atsisakė tiesiogiai išklausyti mergaitę. Todėl mergaitės gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas šiurkščiai pažeidžiant Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją.
Sunku nusikaltimas
Z. Šličytė priduria, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 19 straipsnis nurodo, jog valstybės dalyvės, siekdamos apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo , priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors jį globojančio asmens, imasi visų reikiamų teisinių, administracinių socialinių ir švietimo priemonių.
Tarp tokių apsaugos priemonių reikiamais atvejais gali būti ir veiksmingos socialinės programos, leidžiančios suteikti paramą vaikui ir jį globojantiems asmenims ir išaiškinti, pranešti, perduoti nagrinėti, tirti, gydyti ir imtis priemonių minėtais žiauraus elgesio su vaikais atvejais, o prireikus iškelti baudžiamąją bylą.
Lietuvos Respublikos pareigūnai nereagavo į Drąsiaus Kedžio pranešimus apie jo mažametės dukrytės seksualinį prievartavimą. Bylai įgijus didžiulį visuomenės susidomėjimą, tiktai vienam asmeniui – Andriui Ūsui pareikšti įtarimai dėl mažamečio asmens tvirkinimo.
„Tačiau pagal mergaitės parodymus akivaizdūs ne tvirkinimo, o seksualinio prievartavimo požymiai. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalis numato atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle, kai tokie veiksmai atlikti mažamečiui asmeniui“, – pasakojo Z. Šličytė.
Seksualinis mažamečio asmens prievartavimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 straipsnį – labai sunkus tyčinis nusikaltimas, o mažamečio asmens tvirkinimas – tiktai apysunkis tyčinis nusikaltimas.
„Susipažinus su mažametės parodymais, nekyla abejonių, kad tiek Andriaus Ūso, tiek kitų jos nurodytų asmenų veikoje yra požymiai nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 4 dalyje. Kadangi mergaitė seksualiai prievartaujama buvo jos motinos Laimos Stankūnaitės nuomojamame bute, kurio nuomą apmokėdavo Andrius Ūsas, būtina išsamiai ištirti galimą jos bendrininkavimą su nusikaltimo vykdytojais“, – pabrėžė Z. Šličytė.
Tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai to neatliko. O mergaitės seksualinio prievartavimo byla, pažymėta ne tiktai jos tėvo žūtimi neaiškiomis aplinkybėmis, bet ir Andriaus Ūso, Violetos Naruševičienės , Jono Furmanavičiaus ir kitų smurtinėmis mirtimis.
Nusprendė neatsižvelgę
Anot Z. Šličytės, D. Kedžio dukros gyvenamosios vietos nustatymo klausimas išspręstas neatsižvelgiant į galimo jos seksualinio prievartavimo aplinkybes, nors daug kartų psichologai ir psichiatrai konstatavo, kad mergaitė nelinkusi fantazuoti ir prasimanyti nebūtus dalykus.
„Pirmojo bandymo prievarta įvykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą 2012-ųjų kovo 23 d. mažametė buvo sužalota: nustatytas kaklo dešinės pusės apatiniame trečdalyje nubrozdinimas, analogiško pobūdžio nubrozdinimai nustatyti krūtinės ląstos kairėje pusėje, o kairės pažasties duobėje rausva poodinė kraujosruva.
„Be to, Psichikos sveikatos centro gydytojai konstatavo „potrauminio streso sutrikimą“ ir nurodė griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Kategoriškai neleistinas fizinės ir emocinės prievartos naudojimas“, – pasakojo Z. Šličytė.
Tačiau nepraėjus net dviem mėnesiams po kovo 23 d. įvykių, 2012 gegužės 17 d. prieš mažametę buvo panaudota ir fizinė, ir emocinė prievarta.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnis įpareigoja valstybes užtikrinti, kad nė vienas vaikas nepatirtų kankinimų ar kitokio žiauraus, nežmoniško arba orumą žeminančio elgesio ar bausmių.
„D. Kedžio dukra patyrė žiaurų , nežmonišką ir jos orumą žeminantį elgesį valstybės vardu, nes Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 gruodžio 16 d. sprendimas neteisėtai buvo vykdomas skubiai ir nesilaikant įstatymų. Per tris mėnesius 2012 m. kovo 23 d. padarytas nusikaltimas prieš mažametę neištirtas, nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso antrasis straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigas per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką“, – piktinosi advokatė Z. Šličytė.
Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis nurodo, kad „imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai.“
„Valstybės vardu atliktas smurto aktas prieš mažametę prieštarauja tarptautinės ir nacionalinės teisės normoms, skelbiančioms, kad vaikai turi teisę būti ypač globojami ir remiami“, – pabaigai pridūrė patyrusi advokatė.
