Šv. Kūčias Adamkai laikė šeimos švente, tad jas praleisdavo dviese namuose, kad leistų savo darbuotojams šventes paminėti su savo artimaisiais:
„Jeigu jie kažkur nuvykdavo, dėl viešumo reikėdavo samdyti apsaugininkus, vairuotojus – šv. Kūčių vakarą jie nenorėdavo drumsti savo darbuotojų ramybės ir atimti jų laiko su šeima.“
Prie šventinio stalo artimi bičiuliai dalindavosi savo išgyvenimais
B. Vizgirdienė pasakoja, kad penkerius metus iki ponios Adamkienės ligos paūmėjimo, šv. Kalėdas švęsdavo su Valdu bei Alma Adamkais. Moteris dalijasi, kad šią ypatingą dieną švęsdavo septyniese: Adamkai, Birutė ir jos vyras Rimtautas, ponai Rūta ir Gintautas Kivišai bei kunigas Ričardas Doveika.
„Tai būdavo lyg šeimos šventė. O prie stalo pokalbių metu paliesdavome įvairias temas: politika, prisiminimai, Lietuvos didybė, išgyvenimai.
Kalėdiniai pasibuvimai buvo labai ramūs, lydimi dvasingų, malonių pokalbių. Ričardas Doveika pasakodavo savo atsiminimus, o ponia Adamkienė kalbėdavo apie grįžimą į Lietuvą bei gyvenimo sunkumus Amerikoje.
Kiekvienas turėjome savo prisiminimus, kuriais dalinomės. Vis dar pamenu, kai ponai Kivišai pasakodavo apie uždraustas kalėdines šventes – jas švęsdavo tik užtraukus užuolaidas ir pasislėpus. Tai keldavo nerimą, tačiau buvimas su šeima buvo itin brangus.
Mes ir ponai Adamkai pasakodavome apie laikotarpį, kai bėgome iš Lietuvos. Vis dar pamenu: širdį veriantys prisiminimai – pabėgėlių stovyklose ar lageryje vykę nutikimai.
Kunigas Ričardas pasakodavo dvasios stiprybę, kad per kiekvienas Kalėdas turėjome itin malonias, širdies gelmes užpildančias popietes. <...> Penkios valandos praeidavo itin greitai“, – pasakoja B. Vizgirdienė.
Artima Adamkų bičiulė neslepia, kad per šv. Kalėdų pirmąją ar antrąją dieną sustikę draugai išgerdavo taurę vyno ar šampano ir mėgaudavosi skaniais šventiniais patiekalais.
„Valgydavome antieną, kumpį arba žuvį. Švęsdavo taip, kaip ir visame pasaulyje – Kūčias atskirai, o kitomis dienomis valgydavome tradicinius patiekalus.
Vienais metais Rūta Kivišienė paruošė labai skanią žuvį. Kitais metais aš vaišindavau kumpio ar antienos patiekalais. Juokaudavome, kad šventinis stalas priklauso tik nuo šeimininkės“, – juokiasi B. Vizgirdienė.
Įsimintiniausios Adamkų šeimos šventės
Kalbėdama apie kuklias Adamkų Kalėdų šventes, B. Vizgirdienė prisimena ir įsimintinas vedybų sukaktuves bei Almos Adamkienės mamos 90-ąjį gimtadienį – šventės buvo pilnos nuoširdumo ir gražių emocijų.
„Vedybų sukaktuvių šventėje dalyvavome visi, kurie pažinome jį Amerikoje. <...> Pamenu, kad iš Čikagos tada atvažiavo labai daug draugų“, – pasakoja B. Vizgirdienė.
Moteris sakė, kad auksinės Adamkų vedybų sukaktuvės buvo ypatingos, nes tuo metu Lietuvoje tokie vieši pokyliai dar nebuvo įprasti:
„Sukaktuvės buvo rengiamos prabangiame restorane, žmonės buvo nepaprastai išsipuošę, sėdėjo prie gražiai padengto stalo. Taip pat pamenu, kad buvo rengiami šokiai, nes mes visi per gimtadienius buvome įpratę šokti.
Tai buvo vienas kartas, kai jie šventė viešai, prabangiai. Visgi, tai buvo V. Adamkaus kadencijos pradžia, tad nors žmonių buvo daug, jie buvo artimi Adamkų šeimai.“
Taip pat B. Vizgirdienė pamena, kai dar buvo gyva ponios Almos mama ir šventė jos 90-metį. Artima bičiulė Birutė sako, kad tuo metu į šventę buvo pakviesta lygiai 90-imt svečių.
„Tad kai bendravome ir šokome, jau norėjome eiti namo, o Adamkienės mamytė atsakė: „Aš neisiu, kol nepašoksiu su Valduku.“
Tai buvo labai žavinga akimirka – moteris buvo labai gyvybinga ir kupina energijos“, – prisimena Birutė.
Žemiškos Kalėdinės vertybės
Anot B. Vizgirdienės, anapilin iškeliavusi pirmoji ponia A. Adamkienė bičiuliams nuolat kartodavo, kad tol, kol V. Adamkus buvo prezidentu, tol jie niekada negalėjo gyventi privataus gyvenimo, tad viena iš moters vertinamų vertybių – laiko leidimas su pačiais artimiausiais bičiuliais.
Moteris sako, kad apie šventines vertybes su Adamkais nėra kalbėjusi, tačiau taip pat mano, kad didžiausia vyro ir žmonos vertybė – pagalba kitiems ir dalijimasis viskuo, ką turi.
„Nuo tos dienos, kai jie susituokė, turėjo tik vienas kitą. Tas per šv. Kūčias bei šv. Kalėdas jiems buvo svarbu – laiką leisti tik su pačiais artimiausiais žmonėmis.
Jie norėjo gėrybėmis pasidalinti su visais: draugais, vargšais, benamiais. Nors viešai neskelbdavo, jie darydavo gerus darbus: Valdas prisidėjo prie „Maisto banko“ veiklos, o Alma kaimo mokykloms dovanodavo knygas.
Tad jiems šv. Kalėdos – pasidalinimo tuo, ką turi bei pagalbos tiems, kurie turi mažiau, laikas“, – pasakoja Adamkų draugė B. Vizgirdienė.
