Vilniečiai ir miesto svečiai bus kviečiami į ilgą pasivaikščiojimą po Vilniaus centrą ir senamiestį. Septyniolikoje dailės galerijų ir parodų salių bus eksponuojama 57 lietuvių menininkų tapyba. Parodose bus atskleista, kaip Lietuvoje nuo 1960 m. iki šiandien vystosi šios abi tradicijos.
Šalia dominuojančių abstrakcijos ir ekspresionizmo linijų parodų cikle bus pristatomos ir realizmo, neoromantizmo, bei konceptualizmo apraiškos.
Šv. Jono gatvės galerija pristatoVinco Kisarausko ir Saulės Kisarauskienės kūrybą.
Saulutė Stanislava KISARAUSKIENĖ
Gimė 1937 m. Kaune. 1960 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje. Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos, Rusijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Saulės Kisarauskienės tapyba plėtojosi kartu su jos vyro – žinomo menininko Vinco Kisarausko – tapyba, bet ilgą laiką buvo jos šešėlyje. Menininkė sakė: „Kiekvienas žmogus – uždaras savitas pasaulis, savitas ir užbaigtas mikrokosmas. Kiek tau duota – tiek ir turi. Nei Vincas man, nei aš Vincui talento nepridėjau. Gyvenau ir likau gyventi talentingo vyro šlovės paunksnyje.“
Septintajame – aštuntajame dešimtmečiuose Kisarauskienė buvo labiau žinoma grafikos kūriniais, o jos tapyba ilgą laiką buvo rodoma tik tokiose neoficialiose parodų erdvėse kaip Panevėžio J. Miltinio dramos teatro fojė. Tik po 1998-aisiais Lietuvos aido, 2002-aisiais Arkos galerijose surengtų parodų atsiskleidė Kisarauskienės ankstyvosios tapybos gaivi jėga. Savo didelę retrospektyvinę parodą 2007 metais menininkė pavadino „Personažai užrištomis akimis“ taip metaforiškai apibūdindama savo kartos menininkų padėtį. Būdama intelektualė ji ilgus metus turėjo tenkintis informacijos trupiniais apie savo gyvenamojo meto pasaulinį meną ir surasti valios dirbti dešimtmečiais be viešumos ir dėmesio. Tai yra viena iš Kisarauskienės kūrybos interpretacijos prielaidų.
Iš pirmo žvilgsnio Kisarauskienės ankstyvojoje kūryboje galima atsekti nemažai panašumų su Vinco Kisarausko paveikslais. Ir pirmiausia panašiomis temomis – žmonės vaizduojami namų arba teatro scenos erdvėje, atsikartoja ir akto arba kaukėtų figūrų motyvas. Abu menininkai tik sąlygiškai pažymi foną, o dėmesį sutelkia į apibendrintas dideles figūras.
Atidžiau pažvelgus, išryškėja ir skirtumai. Kisarauskas personažus mitologizuoja, veiksmą ritualizuoja, o vietą ir laiką abstrahuoja. Kisarauskienės pasaulis – uždara namų erdvė, apgyvendinta ne archetipinėmis Kisarausko figūromis, bet gyvais žmonėmis. Deformaciją menininkė naudoja ne siekdama figūrą paversti ženklu, o priešingai – suteikti savo personažams, dažniausiai moterims, vitališkumo ir pagyvinti jų laikysenos ir judesių ekspresiją. Daugelį šių nepersonifikuotų moterų galima interpretuoti kaip pačios menininkės – moters – įvaizdį, kitos figūros įgauna beveik androgeniškų kaukėtų būtybių bruožus.
Nė viena herojė ar herojus šiuose paveiksluose nedirba jokių buities darbų, neatlieka jokių kasdieniškų veiksmų: nesiprausia, nesirengia, nevalgo. Jos tik stovi, sėdi ar guli, bet jų ramybės būsena kupina įtampos. Didžiulės figūros, rodos, vos įsispraudžia į būsto erdvę ar net ten netelpa ir todėl vaizduojamos fragmentiškai. Namų erdvė Kisarauskienės interpretacijoje intymi ir kartu grėsminga savo ankštumu ir uždarumu. Stiprias moteris ji suvaržo neleisdama joms išlieti savo susikaupusios jėgos.
Kisarauskienė traktuoja paveikslą ne tik kaip plokštumą, bet ir kaip plastiškai formuojamą kompoziciją. Ji tapo ekspresyviais veržliais potėpiais, tirštomis faktūromis, lyg lipdydama formas. Dar daugiau jėgos ji suteikia spalvų raiškai. Gili purpurinė raudona dinamiškai kontrastuoja su sodriomis žalia, mėlyna ar neramiai blykčiojančiomis pilka ir balta. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje šalia šių menininkė kuria ir labiau abstrahuotas kompozicijas. Keletoje etiudų žmogaus figūras ji stilizuoja į siurrealistinius antropomorfizuotus ženklų darinius, jų skulptūriškus pavidalus pakeisdama plokščiais banguojančių kontūrų siluetais.
Figūrų ir peizažo riba čia beveik nusitrina.Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ekspresyvią figūrinę tapybą pakeičia harmoningos, redukuotos abstrakčios kompozicijos. Tuščioje šviesioje ar tamsioje erdvėje menininkė komponuoja geometrines formas arba plačiais teptuko potėpiais derindama achromatines spalvas tarpusavyje, arba su vienos ryškios spalvos akordu. Su ankstesniais dramatiškais paveikslais juos sieja tik tas pats visiškas tylos pajautimas.
Gimė 1934 m. Augmėnuose, mirė 1988 m. Niujorke.1959 m. baigė Lietuvos dailės institutą Vilniuje, 1965–88 m. dėstė M. K. Čiurlionio meno mokykloje Vilniuje.
Kūrinių turi Lietuvos dailės muziejus, nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos, Prancūzijos, Rusijos, JAV muziejai, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.
Nauja, apie 1959–1960 metus atėjusi, menininkų karta siekė sugrąžinti lietuvių meną į pasaulinio meno srovę, iš kurios pokario metais jis dėl politinių ir kultūrinių priežasčių buvo išplėštas. Sunkiomis sąlygomis, kai parodiniame gyvenime dar daug buvo apribojimų, informacija pasiekdavo sunkiai ir nuotrupomis, o izoliacija nuo kitų šalių tik lėtai vėrėsi, Kisarauskas nedarė jokių kompromisų. Savo menine kūryba ir dailės kritika jis atkakliai ir nenuilstamai bandė keisti padėtį ir bent jau kaip menininkas įveikė suvaržymus. Nors ir negalėdamas tiesiogiai dalyvauti pasauliniame meniniame gyvenime, jis sukūrė universalų meninį palikimą, neatsiliekantį nuo savo gyvenamojo meto meno srovių.
Kitaip nei kiti jo kartos menininkai, Kisarauskas nesidomi sekant arsininkų tradicija puoselėjamomis improvizacijomis etnografinio meno motyvais, netapo savo miesto ar karšto peizažų. Menininko kūrinių temos – universalios. Jo paveikslų leitmotyvas atėjęs iš antikinių tragedijų, Šekspyro dramų.
Anot Jolitos Mulevičiūtės, „dailininkas gyvena lyg antrojoje gamtoje. Joje semiasi įkvėpimo, ieško atsakymų į kankinančius
egzistencinius klausimus, bendrauja su praeities herojais tarsi su realiais asmenimis, atsikratydamas tikrovėje persekiojančio vienišumo jausmo. Kultūros erdvė išlaisvina iš politinių suvaržymų ir geografinių apribojimų, asmeninius išgyvenimus paverčia visuotine patirtimi, o nutikimus – žmonijos istorijos įvykiais. Ji – prasmės viešpatija, kurioje nėra vietos praeinamybės beprasmiškumui.“
Greta literatūros Kisarauskas daug dėmesio skyrė biblinių siužetų šiuolaikiškai interpretacijai. Įvairiais periodais jis grįždavo prie sūnaus palaidūno, paskutinės vakarienės ar raudančių, verkiančių moterų temų.
Net ir kasdienio gyvenimo epizodams – pasisėdėjimams prie stalo, vakarojimui prie žvakių, pokalbiams – Kisarauskas suteikdavo asociacijų su Biblijos siužetais. Neatsitiktinai vieną savo eskizų knygą menininkas buvo pavadinęs „Šventoji kasdienybės knyga“, arba tiesiog „Šventoji kasdienybė“. Savo autoportretus dailininkas įdeda į tragedijų, Biblijos ir joms artimus siužetus, paversdamas save tai veikėju, tai stebėtoju.
Kisarauskas yra nutapęs ir paveikslų Lietuvos istorijos motyvais. Tai – riterių figūrų ciklas, Kęstučio mirties legendai,
Žalgirio mūšiui, 1863 metų sukilimui skirtos kompozicijos.
To meto žiūrovai Kisarausko kūrinių temas interpretavo ne tik kaip universalias, bet ir kaip susijusias su to meto tikrovės realijomis. Jie įžvelgė užuominas į aktualią situaciją. Kaukėtos statiškos kančios deformuotos figūros dramatiškose tragedijose asocijavosi su dabarties žmonių likimais, uždarumo ir nepasitikėjimo atmosfera, prievarta ir nelaisve. Pats dailininkas 1988 metais autobiografijoje rašė: „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks, vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta. Tad išeina paradoksas – gamtos nevaizduoju, o gamta remiuosi.“ Kisarausko kūryba yra svarbi ir dėl pačios plastinės kalbos šiuolaikiškumo ir eksperimentinio pobūdžio.
Visais periodais Kisarauskas naudoja taupias ir ekspresyvias išraiškos priemones – statiškų kompozicijų plokščiame
fone jis tapo deformuotas antropomorfines figūras. Netikėti žalių su violetinėmis ar geltonų bei raudonų su juoda ar pilka deriniai. Šį principą tapytojas išsaugo ir tada, kai ankstyvojo periodo tirštą drobių faktūrą pakeičia glotnus spalvinių plokštumų paviršius. Jau 1960 metais Kisarauskas pradeda kurti asambliažus iš radinių arba radinius derina su ištapytomis ar iš medžio drožtomis figūromis. Šie lietuvio kūriniai – savitas atsakas vakarietiškam poparto asambliažui.
