Ligonių kasos atšauna, esą tokiems pacientams kokybiškesnių, ne vieną tūkstantį eurų kainuojančių protezų valstybė kompensuoti tiesiog neįstengia. O pacientų atstovai atkerta – protezų problema Lietuvoje opi jau ne vienerius metus, tačiau valdininkai į ją moja ranka.
Vilnietis Valerijus neįgaliojo vežimėlyje sėdi jau ketverius metus: iš pradžių dėl susidariusio trombo buvo amputuota viena koja, o dar po dvejų metų neteko ir antros. Vienintelė išeitis išlipti iš neįgaliojo vežimėlio – kojų protezai. Tik štai dabar turimus pačiam užsidėti, kaip parodo vyras – neįmanoma.
Guodžiasi Valerijus ir dar dėl vienos blogybės – net jeigu kažkas ir ateina pagelbėti užsidėti protezus, žengti bent kelis žingsnius jam nepavyksta. Vien pastovėjus šlaunys pasidengia nuospaudomis. Ir jeigu net ir nuospaudų pavyktų išvengti, mieste galėtų tik eiti. O norint atsisėsti, reikėtų nusimauti kelnes.
„Jeigu nori sulenkti, turi patraukti šitą ir tada sulenkti“, – sako Valerijus.
Vyras sako pagalbos ieškojęs, tačiau protezus gaminančios įmonės atkerta – už valstybės skiriamus pinigus galima pagaminti tik tokius protezus, kokius jis dabar ir turi. O jam labiau tinkami kainuoja gerokai daugiau.
„Yra pigesni, geresnės kokybės, bet jie irgi… Vienas protezas virš 3000 kainuoja“, – kalba Valerijus.
Pats Valerijus apie tai net nedrįsta svajoti, nei apie tokius, nei apie išmaniuosius, mat mėnesio pajamos tesiekia vos daugiau nei du šimtus eurų. Ir kol kas juda tik neįgaliojo vežimėliu. Besiskundžiančiųjų nekokybiškais protezais, kaip sako Lietuvos neįgaliųjų draugijos vadovas, tikrai ne vienas. Dėl to draugija jau kreipėsi ir į Valstybinę ligonių kasą, ir į Seimą.
„Ligonių kasos reiškia… Pinigų užtenka kiek jie turi, bet tai yra blogiems protezams, dažnai žmonės tuos protezus laiko spintoje, ir sėda į vežimėlį, nors galėtų vaikščioti. Už kokybę atsakomybės nėra. Akredituoja, kad jie turi galimybę, įteikė tam žmogui protezą, reikia apmokėti. Reikia reabilituoti žmogų. Praeina gi ilgas laiko tarpas, ar pritiks tas protezas“, – teigia draugijos pirmininkas Ignas Mačiukas.
Vadovas sako pats ne kartą ir su protezus gaminančiomis įmonėmis kalbėjęs, esą jos tiesiai šviesiai pasakė – gamintų kokybiškesnius, bet trūksta pinigų. Valstybinė ligonių kasa į panašius skundus atkerta esą problemos nėra: per metus valstybė kompensuoja beveik pusantro tūkstančio protezų. Jų bazinė kaina siekia nuo dviejų iki devynių tūkstančių eurų už kojos protezą. Didėja ir reikalavimai protezams.
„Devynioliktais metais įvesti kokybiniai nauji reikalavimai – visiems protezams minkšti įdėklai privalomi, ir nustatytas minimalus įdėklų kiekis“, – sako valstybinės ligonių kasos atstovas Giedrius Baranauskas.
Tiesa, valstybinės ligonių kasos atstovas dabar aiškina, kad su nepatogiais protezais besikankinantys žmonės iš tiesų turi išeitį. Esą reikėjo krieptis į įmonę, kuri pagamino protezą, o nesulaukę pagalbos iš ten, gali kreiptis atgal ligonių kasą. Jeigu ir pagalbos nesulauks, gali rašyti valstybinei akreditavimo tarnybai. Ir įrodę, kad protezas jam tikrai netinkamas, gautų naują.
„Jeigu jis netinkamas, dėl to, kad nekokybiškai pagamintas, arba dėl kažkokių kitokių priežasčių, gydytojai nustatytų, kad jam trina, ir jis negali… Be abejo, jis galėtų pretenduoti ir į kitus protezus. Arba jeigu šitie pagaminti netinkamai ir įmonė negalės pataisyti ar pagaminti naujų savo sąskaita, tada ji mums turėtų grąžinti pinigus, ir pacientas galės rinktis kitą įmonę, kur jam pagamins tinkamus protezus“, – teigia G. Baranauskas.
Tik štai teisybės keliu nueina retas. Net pati ligonių kasa pripažįsta, kad per metus į juos kreipiasi vos vienas kitas žmogus. Ir pripažįsta – veikiausiai taip yra todėl, kad žmonės net nežino, kad gali ieškoti teisybės.
