Meistriškai panaudojamos viešųjų ryšių technologijos šiuolaikiniam žmogui sudaro įspūdį, kad jis tėra pasyvus stebėtojas.
Neseniai Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) viešai paskelbė 2007 metais atlikto tyrimo rezultatus ir padarė išvadą, kad vaistų reklama Lietuvoje dažnai (tyčia?) klaidina gyventojus bei skatina neracionalų įvairių tablečių vartojimą. Tyrimo metu nustatyta, kad vaistų reklama dažnai būdavo neobjektyvi, klaidinanti, reklamuoti netgi receptiniai vaistai (kurių reklama Lietuvoje yra uždrausta), užfiksuota nemažai kitų pažeidimų.
Nejučia prisimenu Lietuvos televizijose vis dar gyvuojančias medicininio (farmacinio?) pobūdžio laidas, kurios yra nenutrūkstama pusvalandžio trukmės reklama, kurioje siūlomos įvairiausios „panacėjos“ nuo visų žmonijos ligų. Nejučia peršasi mintis, kad televizijos tinklelyje tokios laidos išsilaiko tik dotuojamos stambių farmacijos bendrovių ir jų partnerių Lietuvoje, nes sveikatingumas, mano galva, niekaip nesiejamas nei su „AstraZeneca“, nei su „Pfizer“ gaminamomis įvairiaspalvėmis tabletėmis (straipsnyje naudojami farmacijos bendrovių pavadinimai yra atsitiktiniai ir neturintys nieko bendra su straipsnio autoriumi; jokios verslo, politinės ar visuomeninės organizacijos autoriaus nerėme ir neremia).
Reklama (toli gražu ne tik vaistų) veikia mūsų elgesį ir tas mažai kam kelia abejonių (reklamos poveikio vartojimui tema atlikta šimtai studijų ir tyrimų). Mažiausiai, ką reklama daro, tai padidina prekės (ar paslaugos) žinomumą ir su tuo mes patys kartkartėmis susiduriame: jei pirmą kartą skalbimo miltelių pirkti nuėjęs žmogus lentynoje pamatys panašios kainos bei išvaizdos skalbimo miltelių pakuotes, greičiausiai jis pasirinks tą, kurios „stebuklingą“ skalbiamąją galią matė demonstruojant savo žydrajame ekrane. Net jei ir manys, kad prekės iš esmės identiškos. Taip veikia žmogaus psichika mes bijome dalykų, kurių nepažįstame (netgi skalbimo miltelių).
Marketingo (arba, lietuviškai, rinkodaros) strategijos taikomos ne tik prekių ir paslaugų prekyboje, bet ir politikoje. Didžiosios Britanijos Bath‘o universiteto dėstytojas, mokslų daktaras Stephanas C. M. Hennebergas paskelbė ne vieną straipsnį politinio marketingo tematika. Mokslininkas teigia, kad politiniai aktoriai (ne tik politinės partijos, pavieniai politikai, bet ir ištisos vyriausybės, interesų grupės etc.) ne tik veikia, bet ir mąsto marketingo sąvokomis. Šie politiniai aktoriai bando integruoti marketingo instrumentus į politinio marketingo strategijas: profesionaliai naudoja komunikacijos su rinkėjais, produkto ir įvaizdžio valdymo, laisvos spaudos panaudojimo, nuoseklių ir gerai suplanuotų politinio marketingo strategijų vystymo, politinio konteksto tyrimo srityse. Mokslininkas marketingo skverbimąsi į politiką netgi pavadino savotiška moderniosios politikos revoliucija.
Tačiau politinis marketingas sukelia vis daugiau neigiamų reiškinių: kai kurios svarbiausios politinės partijos perėmė pernelyg supaprastintą ir populistinį, kaip teigia S. Hennebergas, „garbintojo“ mentalitetą, prisidėjusį prie rinkėjų cinizmo ir nusivylimo politinėmis partijomis ir politika apskritai, kaip itin manipuliatyvia sritimi, kurioje rinkėjas tėra įrankis politiko rankose, savanaudiškiems tikslams pasiekti, kurių svarbiausias - būti perrinktiems.
Su politiniu marketingu glaudžiai susiję ir viešieji ryšiai, dar viena socialinių mokslų disciplina. Tačiau viešieji ryšiai yra nukreipti daugiau į įvaizdžio formavimą: viešųjų specialistų darbas yra skatinti pozityvią viešąją nuomonę savo kliento (įmonės, individo ar visos vyriausybės) atžvilgiu.
Viešieji ryšiai naudojasi tokiais visuomenės informavimo instrumentais: viešąja erdve, reklama, viešųjų reikalų forumais, valdžios pareigūnų paveikimu per interesų (lobistų) grupes ir bet kuriuo kitu būdu, kuris padeda išsiųsti norimą žinutę visuomenei. Visgi daugiausiai viešųjų ryšių specialistai veikia per žiniasklaidą, teikdamos radijui, televizijai, elektroniniams ir tradiciniams laikraščiams pranešimus spaudai, žinutes etc. Toks viešųjų ryšių veiklos būdas sukelia nešališkos žurnalistikos įspūdį, kuris yra kur kas efektyvesnis, nei tiesioginė reklama, kuriai visuomenė yra savotiškai atspari. Dėl to daug diskusijų sukėlusi Lietuvos Vyriausybės reklama labiausiai ir turėtų būti kritikuojama (nors Vyriausybės darbo ir veiklos reklama pati savaime nėra blogas dalykas), nes ji nepasiekia žmonių.
Skaitytojas savęs jau turbūt klausia, ką bendra visi šie dalykai tarpusavyje turi? Meistriškai panaudojama reklama, rinkodara, politinis marketingas, viešųjų ryšių technologijos šiuolaikiniam žmogui sudaro įspūdį, kad jis tėra pasyvus stebėtojas to, kas aplinkui vyksta. Žmogus tėra įrankis profesionalų rankose, kažkieno kito tikslams pasiekti. Nejučia kyla pasipriešinimas: žmonės tampa nejautrūs reklamai, saldžiausiems politiniams lozungams, akivaizdžiu viešųjų ryšių prieskoniu pagardintu politinių lyderių „viralui“ su fakelais ir ereliais priešaky etc. Dar daugiau, žmonės tampa ne tik nejautrūs įvairioms manipuliacijoms, tačiau ima abejoti. Viskuo.
Iš principo pati abejonė, kuri galėtų būti gretinama su kritiniu mąstymu, kas modernioje visuomenėje yra itin sveikintina, nėra blogas reiškinys. Su problema susiduriama tada, kai imama abejoti pamatinėmis žmogaus ir visuomenės atramomis: keliami šeimos vietos nūdienos visuomenėje, religijos (kaip politikos, įtakų ir valdžios įrankio), individo moralės klausimai. Ar tai nėra globalinė moralės recesija, kuomet grįžtama į savotiškus Tamsiuosius amžius, kurie laikomi vienu tamsiausiu laikotarpiu žmonijos istorijoje ir siejami su individo bei visuomenės kančiomis, filosofiniu ir etiniu veidmainiavimu, valdžios ir net bažnyčios korupcija?
Štai kodėl tokia svarbi vieta tenka tikėjimui. Tikėjimui plačiąja prasme, nebūtinai Dievu. Bedieviškuose tamsamžiuose vaikai buvo už skolas parduodami (gaunant bent materialinę naudą), bedieviškuose „moderniuosiuose“ amžiuose vaikais tiesiog nusikratoma, išmetant juos į šiukšlių konteinerį.
Šiandien visuomenei trūksta (pasi)tikėjimo ne tik Dievu, bet ir valdžia, tauta, valstybe, autoritetais (kurių neturime), galų gale pačiu savimi. Būtent dideli lietuvių nevisavertiškumo kompleksai ir yra viena didžiausių mūsų tautos nelaimių, tapusių savotišku prakeiksmu, kuomet visą kūną užvaldanti savinieka pasireiškia įvairiomis depresijos formomis, alkoholizmu, smurtu šeimoje ir už viską baisiau - kilpa palubėje.
