„Abarth 595 Turismo“ testas: Senamadiškas, bet labai, labai smagus

Akivaizdu, jog mielą peliuką primenantis automobilis nepriklauso racionalių ar smulkmeniškai sudarytų kriterijų ir juos atitinkančių automobilių kategorijai, ir panašu, jog „Fiat“ sugeba tai labai gerai išnaudoti. Galbūt, netgi per gerai.

DIZAINAS

Kaip ir standartinė „Fiat 500“ versija, taip ir „tuojaus gausi į bliuskę“ versijos su „Abarth“ ženkliuku per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė ne radikaliai, bet subtiliai. Nenorime sudaryti įspūdžio, jog tai laikome trūkumu. Anaiptol.

Italai, regis, sugeba suprojektuoti automobilį, kuris nebūtų pavaldus laikui. Tiesiog pažvelkite į originalų „Fiat 500“, kurio autoriai prioritetą teikė ne formai, o funkcijai. Dabar pažvelkite į kitą tautos automobilį – „NSU Prinz 4“, kurį labai sėkmingai nukopijavo sovietai? Ar matote skirtumą tarp dviejų inžinerinių stovyklų? Jeigu Vokietijoje gimusiam, o vėliau emigravusiam į Ukrainą automobiliui nesinori laidyti komplimentų, tai ar pažvelgę į klasika tapusį „Fiat 500“ nenorėtumėte ištarti – „Koks kjūūūūūtalas?“

Panašų triuką „Fiat“ dizaineriai atliko ir su modernia „Fiat 500“ interpretacija. Truputėlį pūstesnis, truputėlį nuosaikesnis, bet vis dar spinduliuojantis itališku stiliumi ir tik italams būdingu išskirtinių aksesuarų suderinamumu. Nei per daug, nei per mažai – tiesiog tiesiai į dešimtuką.

Aukštą balą norėtųsi skirti ir sportiškai itališko kjūtulo versijai. Tiesiog pažvelkite į jį. Ar jums norisi pasakyti, jog jis bjaurus? Ne. Ar norite pasakyti, jog šlykštus? Žinoma, kad ne, nes jis kone idealiai įkūnija karštakošį jaunuolį, kuriam hormonai kiekvieną akimirką daužo per smegenis. Ir ne tik tas, esančias viršuje. Boy Racer – visu gražumu.

INTERJERAS

Jeigu testosterono injekcija automobilio išvaizdoje matoma akivaizdžiai, tai to paties nesinori pasakyti atvėrus gana aukštas dureles. Viskas – labai elementaru, paprasta ir neįmantru, lyg sėdėtume kokiame nors vokiškame automobilyje. Net ir skaitmeninis prietaisų skydelis nėra perkrautas nereikalinga informacija ir vairuotojui rodo tik tai ko reikia – ne daugiau.

Tik pradėjus galvoti, jog „Fiat“ kompanijoje kažkas pradėjo vadovautis sveiku protu ir į automobilio kūrimą neįtraukti emocijų ar vyno pertraukėlės, labai greitai susidursite su viena, visiems „Fiat 500“ ir „Abarth 595“ būdinga savybe – vairuotojui skirta vieta, kuri yra tiesiog keista. Esame įpratę, jog mažuose automobiliuose sėdynės būna sumontuotos aukštai, bet „Abarth“ yra vienas iš tų retų atvejų, kuriame jautiesi sėdėdamas per aukštai, o tai iššaukia dar keletą neįprastumų. Pavyzdžiui, susidaro įspūdis, jog vairą laikote ne prieš save, o truputėlį žemiau, lyg kokiame furgone. Pedalus minkote ne į automobilio vidų, o žemyn, kaip kokio dviračio pedalus, bet prie to, tiesą sakant, galima priprasti, o jeigu ne – iškart rinktis „Competizione“ versiją, kuri turi „Sabelt“ lopšius ir kurių aukštį galima reguliuoti.

Turime įtarimą, jog vairuotojo pozicija buvo projektuojama atsižvelgiant į moteris, kurios automobilį dažnai renkasi pagal kitokius kriterijus negu prie visko bandantys prisikabinti vyrai. Kad ir kaip tai skamba seksistiškai, bet leiskite paminėti, jog maždaug 70 procentų „Fiat 500“ pirkėjų yra moterys.

Vis dėlto, šios smulkmenos nesugeba užgožti stilingo ir stebėtinai elementaraus interjero. Kad ir kur pasisuksite, ten atrasite žaismingas detales. Pavyzdžiui, turbinos slėgio daviklis, iš aliuminio pagaminta pavarų perjungimo rankenėlė, raudoname debesėlyje plaukiojantis užrašas „Sport“ arba kiekvieną kartą užvedus variklį multimedijos ekrane atsidarančios garažo durys, pro kurias išrieda jūsų „Abarth“ – mažos, bet malonios smulkmenos, kurios visuomet pabrėžia, jog vairuojate ne pilką dyzelį ir tikrai neeilinę dėžutę. Ypač, jeigu turėsite noro automobilį susikonfigūruoti pagal savo poreikius, nes „Abarth“ siūlomų aksesuarų skaičius – milžiniškas.

DINAMIKA

145, 165 ir 180. Pasirinkite vieną iš trijų skaičių, nulemsiantį, kurią „Abarth 595“ versiją norite vairuoti. Šis pasirinkimas bus labai svarbus, nes kiekviena variklio versija nėra absoliučiai identiška. Ne tik dinaminių savybių, bet ir į automobilį diegiamų komponentų prasme.

Mūsų bandytoji „595 Turismo“ versija yra įsitaisiusi per vidurį ir siūlo 165 arklio galias ir 250 Nm sukimo momentą. Neužtenka? Jungiate aukštesnę pavarą ir renkatės 180 arklio galių išvystantį variklį turinčią „Competizione“ versiją, kuri akceleracijos laiką iki 100 km/val. numuša nuo 7,3 iki 6,7 sekundės. Vis dėlto, tai tik sausas skaičius. Tokiuose automobiliuose didžiausią smagumą kelia ne laikas, kurį automobilis sugaišta greitėdamas iki, pavyzdžiui, 100 km/val., bet tai, kaip jis tą daro.

Kone didžioji dalis mažatūrių benzininių variklių kenčia nuo vienos ir tos pačios problemos – vangumo. Visi stengiasi, jog benzininiai varikliai būtų tylūs, neskleidžiantys vibracijų ir tiesiog nekeltų absoliučiai jokių emocijų. Kaip ir bet kuris naujausias ir moderniausias išmanusis telefonas. Be abejonės – tai efektingi įrankiai, bet ar bent su vienu iš jų bandytumėte dalyvauti metimo į tolį varžybose, kaip kad tai buvo galima daryti su „Nokia 3310“?

Šią analogiją galima pritaikyti ir „Abarth“. Italai, regis, iš paskutiniųjų stengiasi serijinėje gamyboje išlaikyti variklį, kurį norėtume vadinti ne pavyzdiniu, bet vienu geriausiu naujos kartos mažatūrių vidaus degimo variklių. Vos 1,4 litro darbinio tūrio širdelė „Abarth“ modelyje veikia nuolatinio agresoriaus pozicijoje. Jeigu „Giulietta“ modeliuose jis apkamšytas pagalvėmis, tai „Abarth 595“ jis grubus, aštrus ir mėgstantis riaumoti. Ne garsiai, neerzinančiai, bet užtektinai, jog pro šalį einantys praeiviai atkreiptų dėmesį. Ir nors variklio skleidžiami garsai nepriverčia automobilio važiuoti greičiau, bet pats važiavimo automobiliu procesas kiekvieną kartą pradėjus kelionę ant veido pradeda piešti šypseną. Tą, idiotišką, kuri niūrias dėžutes vairuojantiems piliečiams nesuprantama.

Keturių cilindrų širdis nenuvilia ir kitoje disciplinoje, kai siekiate ir trokštate tachometro rodyklę lenkti iki pat ribotuvo. Elgiantis su juo kaip ir su bet kuriuo kitu turbininiu motoru ir norint staigiai pagreitėti, metate vieną ar porą pavarų žemyn ir – pirmyn. Tachometro rodyklė atsiduria ties 3000 sūkių padala (ten, kur patyliukais laukia didžiausias sukimo momentas) ir oro prisisiurbusi turbina mažąjį žiurkėną po kapotu išsuka taip, jog vadelių jis neatleidžia iki pat 5500 aps./min. Keičiate pavarą, akių vyzdžius išplečianti akceleracijos injekcija pasikartoja dar kartą ir tai puikiai apibūdina „Abarth 595“. Daug triukšmo ir dramos, bet nepažeidžiant eismo taisyklių.

VALDYMAS

Neįprastų talentų turintis automobilis. Tokią išvadą norėjosi padaryti po kelių šimtų nuvažiuotų kilometrų. Matote, pažvelgus į „Abarth 595“ pamatysite, jog tai – sąlyginai aukštas, siauras, trumpą ratų bazę turintis spuoginčius. Šios charakteristikos automobiliui suteikia važiavimo savybes, kurios, švelniai tariant, gali pasirodyti komiškos, bet apie tai – vėliau.

Pradėjus sukinėti vairą, minkyti pedalus ir su dešine ranka malti pavarų perjungimo svirtį, iškart norisi padaryti keletą išvadų. Visų pirma – vairo sunkumas. Jis, modernių automobilių standartais, neįprastai sunkus ir pasunkėja dar labiau įjungus „Sport“ režimą. To nenorime laikyti trūkumu. Tai labiau neįprastas radinys modernių automobilių tarpe.

Dar vienas neįprastas radinys – 17 colių skersmens, žemo profilio „Pirelli P Zero“ padangos, kurios įprastai randamos gerokai rimtesnio kalibro mašinėlėse, tad tai turėtų leisti suprasti, jog gausite automobilį, kuris nebus švelnus ir linkęs jus apsaugoti nuo kelyje atsirandančių duobių ar nelygumų. Mieste, kur tokių kelio ruožų galima rasti daugiausiai, labai greitai suprasite, jog automobilio pakaba nesugebės jų šimtą kartų perfiltruoti, bet turėkite kantrybės ir neleiskite standžiai pakabai priversti jūsų apsisukti ir sugrįžti į „Abarth“ atstovybę.

Pakabos standumas bei agresyvaus profilio „Pirelli P Zero“ padangos atsiperka su kaupu, kai surandate tą keliuką, į kurį norisi kiekvieną kartą sugrįžti. Gerais, vingiuotais, raizgytais ir painiais kaip politikų kalba keliais, itališkas hečbekėlis džiugina pavyzdiniu tikslumu ir vikrumu. Net ir važiuojant didesniu greičiu, automobilis suteikia stabilaus ir lengvai nuspėjamo ratuočio įspūdį. Nei karto nesusidūrėme su situacija, kai automobilis išsibalansuotų akceleruojant ar stabdant. Pasiekus sukibimo su keliu ribą, „Abarth 595“ iš pradžių pademonstruos polinkį į priekinių ratų nepasukamumą, tačiau menkutis stabdžio spustelėjimas ar akceleratoriaus atleidimas sugrąžins mašiną į neutralią poziciją.

Jeigu jau pateksite į desperatišką situaciją, tuomet į pagalbą galėsite pasikviesti „Torque Transfer Control“ arba – tiesiog „TTC“. Centrinėje konsolėje esančio mygtuko pagalba galėsite įjungti pagalbinę sistemą, kuri padės panaikinti priekinių ratų nepasukamumą ir privers automobilį posūkius įveikti natūraliau ir progresyviau. Ši elektroninė pagalbinė sistema, trumpai tariant, siekia imituoti realaus riboto praslydimo diferencialo darbą neišleidžiant šūsnies pinigų agregatui, kuris tokiame automobilyje svorio balansą pakreiptų neigiama linkme. Jeigu „Volkswagen“ gali naudoti tą pačią sistemą, kodėl to paties negali naudoti „Abarth“, ar ne? Vis dėlto, mes šią funkciją naudojome tik keletą kartų, nes mums labiau patiko nutrūktagalviškas automobilio elgesys.

EKSPLOATACIJA

Mažųjų „Abarth“ kainodara Lietuvoje yra paprasta ir elementari. Lietuvoje galima rinktis iš trijų versijų: standartinės, „595 Turismo“ ir „595 Competizione“. Jeigu manote, jog skirtumai tarp jų minimalūs – klystate, ir netgi labai.

Modelių gamos viršūnėje esanti „Competizione“ – it pasiutęs žirgas, turintis galingiausią, 180 arklio galių išvystančią širdį bei daugiausiai priedų, dėl kurių norėsis dažniau lankytis „Nemuno žiede“: „Sabelt“ lopšiai, „Brembo“ stabdžių apkabos, „Koni“ amortizatoriai, „Record Monda“ išmetimo sistema – priedai, kuriuos iškart gausite pasirinkę „Competizione“ versiją, tačiau šių gėrybių kaina – 26 990 eurų.

Mūsų bandytoji „Turimo“ versija, regis, siekia tapti aukso viduriuku tarp „aš nenoriu pačio pigiausio varianto“ ir ne visiems patinkančios beprotybės, tad jeigu labai stipriai nenušoksite nuo proto ir neužsisakysite nieko iš papildomos įrangos sąrašo, „Turismo“ versija su 165 arklio galias išvystančiu varikliu atsieis 23 990 eurų. Tai yra beveik 6 tūkst. eurų daugiau tiesioginį konkurentą – „Volkswagen Up! GTI“, kurio kaina prasideda nuo 18 116 eurų. Skirtumas didelis, bet už tai gaunate ir gerokai galingesnę mašiną. „Abarth“ priešnuodžiu „Volkswagen“ turėtų būti pati pigiausia, 19 990 eurų kainuojanti standartinė „595“ versija su 145 itališkais arkliukais.

„Abarth 595“ taip pat turi dar vieną analogą – „Mini Cooper S“ arba netgi „JCW“, tačiau jų kainos – tikrai ne kiekvienam. Jeigu „Cooper S“ kainuoja nuo 28 390 eurų, tai „JCW“ gali atsieiti nuo 33 970 eurų. Be priedų ir papildomos įrangos. O ir „Mini“ kūriniai yra visiška priešingybė „Abarth“. Emocijos prieš racionalumą.