Teko klausyti įrašų iš praėjusių metų stovyklos – atlikimo kokybė iš tiesų verta pagyrų. Kaip jums pavyksta taip profesionaliai parengti kūrinius?
Taip skambame tikriausiai todėl, kad apjungiame vadovų ir mokytojų patirtį su jaunųjų dalyvių polėkiu. Stovykloje jaučiame meilę kūrybai, ieškome savęs per skambėjimą, bandome prisiderinti vienas prie kito ir norime dalintis.
Prisiminkime, kaip prieš penkerius metus sugalvojote rengti Lietuvos jaunuolių meistriškumo stovyklą.
Kartais gyvenime ką nors darai ir sunkiai prisimeni, kada ir kaip visa tai prasidėjo. Pats tokį jausmą vadinu gyvenimu kaip viena daina.
Viskas įvyko palaipsniui.
Atsiradus galimybei mūsų asociacijoje skirti pinigų švietimui, pasiūliau kreipti dėmesį ir lėšas į šią gana apleistą sritį. Galvoju, kad jaunimas yra ateitis, būsimieji mūsų gildijos nariai (ir jau esantys jais). Įgiję žinių mūsų stovykloje, galėtų ir turėtų rodyti pavyzdį, skleisti padoresnę, prasmingesnę, gilesnę kūrybą. Žinau, kad tai jau ir vyksta.
Užsiminėte apie apleistą sritį – norite pasakyti, kad Lietuvoje per mažai dėmesio skiriama muzikuojančiam jaunimui?
Taip, esu visiškai tuo įsitikinęs. Norėčiau pridurti, kad jeigu galėčiau savarankiškai padaryti kokius nors pokyčius, tai tas lėšas, kurios mūsų valstybėje skiriamos klasikinės muzikos puoselėjimui, skirčiau liaudies muzikai, kitaip tariant, sukeisčiau šias svarbos ir dėmesio eilutes vietomis. Mano supratimu, kol neišsiaiškiname, kas tokie esame, neįsisaviname savo palikimo, savo krašto kūrybos, negalime sustiprėti ir semtis pasaulinės patirties. Manau, kad ir mūsų estrada neįgyja tvirto stuburo – brandos, mat kuriantieji ir atliekantieji, dar neišmokę pirmosios pamokos, skuba prilygti „didžiajam pasauliui“. Kaip dainuojama vienoje dainoje – skubame užaugti...
Tad galima sakyti, kad viena iš stovyklos užduočių – puoselėti lietuvybę?
Taip. Tautą, piliečius maitiname ne tik duona ir žaidimais. Kiekvienas turime stiprinti bendruomeninius, pilietinius ir tautinius ryšius. Jei mes patys nemylėsime, negerbsime savo tėvynės, savo kalbos, tautiečių, kas tada mylės ir gerbs? Žinoma, turime puoselėti visas tautas, bet išmokti tai daryti reikia pradedant nuo meilės savo tautai. Suprantama, tokios meilės neparduosi kaip besaikio pergalių troškimo visokiuose žaidimuose ar „patrauklesnės“ pavardės tarptautinėse tuštybių mugėse.
Mūsų pirmose stovyklose dauguma kūrinių skambėjo anglų kalba. Todėl įvedėme sąlygą, kad visi kūriniai būtų atliekami arba valstybine kalba, arba tarmiškai. Žinoma, neprieštaraujame, jeigu į stovyklą atrinkti jaunuoliai dainuoja ir savo gimtąja kalba.
Kiekvienais metais susiburdami vis kitame Lietuvos krašte, daugiausiai dėmesio kreipiame į tos vietovės tarmę. Šiais metais dalyviai jau ruošia kūrinius dzūkų tarme.
Kuo stovykla skirsis nuo praėjusiųjų be to, kad vyraus kita tarmė?
Įprastai į būrius suskirstyti jaunuoliai turi paruošti po tris kūrinius: vieną skirtą liaudies kūrybai, kitą – savitai kūrybai, trečią – kiekvienoje stovykloje vis kitokį. Štai pernai dalyvavome Jūros šventėje, todėl buvo ruošiama daina, susijusi su jūra, o šiais metais kūrinys turėtų būti pilietinis, parodantis jaunuolių supratimą ar rūpestį, susijusį su mūsų valstybe.
Be to, įvedėme naujovių ir atrankoje. Dalyviai jau dabar renkasi į susitikimus su vadovais, repetuoja, todėl galima spėti, jog šiais metais į stovyklą jie atvyks tikrai gerai pasiruošę. Žinoma, atvyks ir naujų mokytojų, svečių. Be to, pasirinkta nauja vieta.
Kodėl šiais metais vykstate būtent į Dzūkijoje esantį Vileikių kaimą?
Kiekvienais metais važiuojame ten, kur mūsų laukia, į tokią vietą, kurios dar neaplankėme ir kurios nesimato iš Vilniaus. Neretai iš pačių stovyklos dalyvių sulaukiame kvietimų ir pasiūlymų vykti į jų tėviškę. Šįmet buvome nusitaikę ir nusiteikę važiuoti į Sūduvos kraštą: ten mus žadėjo šiltai priimti praėjusių metų stovyklos dalyvė, bet nėra taip paprasta surasti tinkamą erdvę. Tokią radome Dzūkijoje, Dainavos, jotvingių krašte. Jau dabar viena stovyklos dalyvė, gyvenanti Druskininkuose, mums padeda.
Ar pastebite kokias nors dalyvių tendencijas: kaip kinta norinčiųjų dalyvauti skaičius, amžius, muzikavimo stilius, interesai?..
Norinčiųjų patekti vis daugėja. Tie, kurie dalyvavo, irgi beveik visi nori patekti dar kartą, nebent, žinoma, jau nebegali to daryti dėl nustatytų amžiaus ribų. Kaip suprantate, nėra sąlygos, kad dalyvauti galima tik vieną kartą: juk žmonės, atsidavę muzikai ir šiandien būdami geriausi, turi patekti. Nors dalyviai neretai ir patys supranta, kad reikia suteikti galimybę ir kitiems.
Amžiaus ribos išlieka tos pačios: nuo 15 iki 20 metų.
Renkantis muzikavimo kryptis, vadinamus stilius, stovyklautojams suteikiama visiška laisvė.
Stovykla pasibaigia – ir kas po to? Ar jaunuoliai turi galimybę toliau muzikuoti su jūsų pagalba?
Visus dalyvius vadiname „agatiečiais“. Metų eigoje kartais turime galimybę dalyvauti kokiame nors projekte, pavyzdžiui, televizijos ar radijo laidoje, tada prisimename stovyklautojus, kviečiame juos į šventes ar kitas bendras veiklas.
Galbūt pastebėjote, ar po rengiamų stovyklų Lietuvos muzikos scenoje atsirado naujų žinomų veidų?
Tai nėra mūsų tikslas. Nesiekiame „pagaminti“ vadinamųjų žvaigždžių – žiūrime giliau. Žinoma, pamatome ir išgirstame juos viešumoje, betgi nereikia jiems būtinai užkabinti AGATOS ženkliuko. Viliuosi, kad mūsų darbas išlieka jų širdyse ir protuose.
Ką jums pačiam reiškia stovykla? Ar pasisemiate iš jaunimo energijos savo paties kūrybai?
Stovykla man yra kaip viena mano daina, kaip viena mano diena. Tai mano kūrybinis darbas – tarsi dar vienas kūrinys ir jame telpa visi ir viskas.
