Nežinau, kaip seimo narė ir visuomenės veikėja Agnė Zuokienė nupasakotų savo eilinę darbo dieną, bet po poros valandų, praleistų jos namuose, išėjau su mintimi, kad joje minutės poilsiui neįskaičiuotos. Tik grįžusi iš Gruzijos Agnė jau bendravo su manimi, o per pokalbį jos telefonas skambėjo be perstojo, dar kažkas paskambino į duris ir pakvietė darbo reikalais šnektelėti čia pat, per slenkstį. Tuo metu per kambarį keletą kartų prašlubčiojo neseniai į skaudžią avariją patekęs sūnus Domantas. Agnė žvilgtelėjo į laikrodį – tuoj iš mokyklos pareis ir vyriausioji dukra Gabrielė. Įdomu, kas ruošia šeimai pietus, kai mama taip užsiėmusi? „Po sūnaus avarijos labai patobulėjau virtuvėje“, – lyg niekur nieko paaiškino Agnė. Pasidarė aišku, kad ir šioje vietoje Seimo narės niekas nepavaduoja...
Elvyra Žvirblienė
Visai neseniai Lietuvą pasiekė žinia, kad net dvi Lietuvos moterys – Dalia Grybauskaitė ir Agnė Zuokienė – įrašytos į labiausiai pasaulyje nusipelniusių moterų sąrašą. Agne, jums tai ne pirmas garbingas įvertinimas už humanitarinę filantropinę veiklą, tiesa?
Džiaugiuosi, kad buvau įvertinta, bet patį svarbiausią apdovanojimą, manau, esu gavusi šiek tiek anksčiau, 2008 metais, Europos Parlamente, už projektą „Nedelsk“ – jis buvo paskelbtas mažo biudžeto ir didelio poveikio projektu. Kai pasakau kam nors, kad gavau tokią nominaciją, pasakoti daug nereikia. Žmonės supranta, kad apdovanojimas – už realų darbą. Kiek žinau, dauguma didelių projektų šiandien vykdomi už labai didelius pinigus, ir, aišku, tada juos daryti gana paprasta. Štai kaip tik dabar Seime svarstome, kaip kovoti prieš alkoholio reklamą, kokia antireklama. Kažkas sugalvojo ir pasiūlė, kad antireklamai reikėtų skirti 2 procentus akcizo pajamų. Paskaičiavau, kad iš viso susidarys apie 30–40 milijonų. Man tai pasirodė itin didelė suma. Be abejo, pati esu už antireklamos idėją, bet beveik esu tikra, kad didžiulei efektingai antireklamos kampanijai visiškai pakaktų ir 3 milijonų. Mes per visus „Nedelsk“ gyvavimo metus nesame išleidę tiek pinigų, nes jų ir neturėjome. Todėl sukome galvas, galvojome kūrybingus scenarijus, ir matyt, pati Dievo ranka padėjo rasti teisingus sprendimus.
Jau dešimt metų dirbate su „Nedelsk“ projektu, kuris skirtas krūties vėžio profilaktikai. Kas jus šiandien šioje filantropinėje veikloje labiausiai džiugina?
Kas gali džiuginti daugiau, jei ne per tuos dešimt metų gerokai pasikeitusi situacija? Šiandien moterys jau nebebijo prisipažinti, kad yra paženklintos šios ligos, o prieš dešimtmetį net prasitarti kažkam apie krūties vėžį buvo gėda, sirgti gėda. Tuomet daug kam atrodė, kad geriau bet koks vėžys, bet tik ne krūties. Dabar tai skamba absurdiškai, bet tuomet, kai rožinis autobusiukas pradėjo keliones per Lietuvą, moterys atvirai ir su didžiuliu skausmu pasakodavo, kaip į jų ligą reaguoja vyrai, kaip nesupranta net artimiausi giminės. Dabar visi jau suprantame, kad tai didžiulė nelaimė, bet liga išgydoma. Šiandien jau nebekalbame, kaip prieš dešimtį metų, kad moteris turi pasitikrinti krūtis prausdamasi duše. Taip nebetinka, nes jei jau moteris gali apčiuopti guzelį, vadinasi, tai jau kokia trečia ar net ketvirta vėžio stadija, o mes šiandien norime ir galime surasti vėžį jau nulinės–pirmos stadijos. Pati ne kartą buvau liudininkė, kai gydytojai randa dviejų milimetrų vėžį ir krykštauja lyg maži vaikai, nes tai šimtaprocentė garantija, kad moteriai viskas bus gerai.
Užsiimate visuomenine veikla, esate trijų vaikų mama, man rodos, prasmingos veiklos turite į valias, bet užsikrovėte ant pečių dar didesnį krūvį – politiką. Nesigailite ėjusi į Seimą?
Iš tiesų moteriai turinčiai vaikų suderinti politiką ir šeimą nėra taip paprasta, ypač kai tie vaikai dar nėra dideli. Turbūt dėl to visą mūsų nepriklausomybės laikotarpį iš buvusių moterų ministrių tik pusė jų turėjo vaikų. Kitas dalykas, esu labai visuomeniškas žmogus, ir man tikrai ne tas pats, kas vyksta Lietuvoje. Manau, turėdama patirties daugybėje gyvenimo sričių galiu būti naudinga ir prisidėti prie tam tikrų pokyčių. Bet ir vėl, būdama Seime kuo toliau, tuo labiau matau, kad šitas Seimas – neambicingas, o politikams ne per daug rūpi konkretūs rezultatai, jiems pakanka proceso. Manęs tai netenkina, net jaučiu dėl to didžiulį vidinį konfliktą, nes nenoriu eiti ir kalbėti, kad tik kalbėčiau, kad užsidėčiau pliusiuką, noriu kalbėti ir dirbti dėl rezultato. Esu ne visai standartinio mąstymo žmogus, labai jautrus ir atsakingas, o tai, ko gero, pačios blogiausios politiko savybės (juokiasi). Be to, aiškiai suvokiu, kad Seime vienas žmogus nedaug ką gali padaryti. Juk aš net nepriklausau jokiai partijai. Kita vertus, Seime būdamas ne kažin ką konkretaus nuveiksi. Svarbiausios ir daugiausiai lemiančios mūsų gyvenime institucijos – ne Seimas, ne Prezidentūra, o Vyriausybė. Jau matau, kad mano būdui, charakteriui labiau vertėtų dirbti kokioje ministerijoje. Net nesvarbu, kokį postą užimti, svarbu ten, kur atliekami realūs darbai.
Artėja naujieji Seimo rinkimai. Ar ruošiatės kandidatuoti?
Nežinau ir nesu sau aiškiai atsakiusi. Dirbu atsakingai ir nuoširdžiai, nors neturiu savo apygardos, esu išrinkta pagal sąrašą. Dabar didžiausią dėmesį skiriu moterų problemoms, sveikatos apsaugai, žodžiu, visų problemoms, o man norėtųsi dirbti su konkrečiais žmonėmis ir konkrečiomis jų problemomis. Jei manimi pasitikėtų kokia nors apygarda, surizikuočiau, nes ir dabar man rašo žmonės iš visos Lietuvos – prašo pagalbos, bando surasti teisybę. Tokių prašymų – begalė, tiek pat skaudžių, kartais net beviltiškų istorijų. Negaliu neišklausyti, likti abejinga ar atstumti žmogų, nepabandžiusi rasti kažkokios išeities. Tai ir darau, tuo užsiimu, nors akivaizdu, kad tais žmonėmis pasirūpinti turėtų Seimo nariai, kurie yra išrinkti tose apygardose.
Turbūt dirbdama visuomeninį darbą padėkos sulaukiate daugiau nei padėdama žmonėms kaip Seimo narė. Ne paslaptis, kad šiandien Seimo narius daugiau keikia nei jiems dėkoja.
Ar gali žmogus dėkoti už surastą vėžį? Juk niekada nedėkos, kai tokia bėda, nepaisant to, kad radome ligą šiandien, o ne po kelių metų, kai galbūt nebebūtų jokios vilties pasveikti. Tikrai negaliu girtis, kad esu sulaukusi daug asmeninių padėkų. Žmonės dėkoja bendrai, visi kartu. Tačiau juk dirbu ne dėl padėkos, o todėl, kad man pačiai svarbu, pati tikiu tomis istorijomis, kurių imuosi kaip Seimo narė. Štai visai neseniai susidūriau su didžiule neteisybe – pasirodo, jei vaikas guli reanimacijos skyriuje, mamai nepriklauso nedarbingumo lapelis. Bet kaip mama gali dirbti, jei jos vaikas reanimacijoje? Kaip ji tuo metu jaučiasi? Kai mano sūnus neseniai pakliuvo į avariją, tai patyriau pati. Ėmiausi šios problemos nedelsdama ir, manau, kad pavyks ją išspręsti, pavyks susitarti su Sveikatos apsaugos ministerija.
Taip ir neatsakėte, ar dalyvausite rinkimuose...
Dar neturiu atsakymo, nežinau. Žinau tik, kad nebenorėčiau grįžti į verslą.
Kodėl?
Dirbdama su projektu „Nedelsk“ labai pasikeičiau. Stebiu, kaip žmonės kovoja su vėžiu, kaip nori nugalėti ligą, kaip ją niekina ir kartu matau, kad patys gyvenime dažnai elgiasi kaip ta vėžio liga – kiekvienas nori kuo daugiau įtakos, nori būti didesnis, stipresnis. O ypač tai būdinga verslui – begalinis siekis augti, pūstis, kuo daugiau apyvartos, kuo daugiau darbuotojų, kuo daugiau jėgos... Perpratusi vėžio filosofiją versle supratau, kad man tai nėra priimtina. Moku sau pasakyti „gana“ ir, manau, kad svarbiausia žmogui surasti savo vietą ir jos laikytis, nenusiritant, nenusivažiuojant. Deja, versle taip neišeina. Žinau, jei grįžčiau į verslą, tuomet jis man diktuotų sąlygas ir turėčiau noriu nenoriu tam paklūsti, keistis. Tačiau aš noriu su savimi gyventi santarvėje. Užtai ir nežadu grįžti į verslą.
Užsiminėte apie avariją, į kurią buvo pakliuvęs sūnus. Kaip jis laikosi dabar?
Ir liga, ir sužeidimai rimti. Dar laukia poros metų reabilitacija. Jau daug operacijų buvo ir dar bus, bet džiaugiuosi ir dėkoju Dievui, kad tik tokia ta avarija, kad vaikas iš viso liko gyvas. Net jei jis šiek tiek šlubuotų – tiek to, svarbu, kad gyvas. Tai mums visiems rimtas išbandymas, bet užtai apie save galiu pasididžiuodama pasakyti, kad labai patobulėjau virtuvėje. Jei anksčiau nebuvau nei ypatinga virėja, nei kepėja, tai dabar, per tą laiką, kol sūnus gydosi, iškepusi neįsivaizduojamą kalną mėsos, tikrai gerokai pažengiau į priekį. Daugiau išmanau ir apie mėsos marinavimą, ir apie kepsnių paruošimą, ir apie visas kitas kulinarines subtilybes.
Na, o jūsų vyresnioji dukra? Juk ji šiemet jau baigs mokyklą, tiesa?
Gabrielė atsakingas, rimtas vaikas. Netrukus baigs mokyklą ir yra pasiryžusi važiuoti studijuoti filosofijos mokslų į Angliją. Aišku, mes su tėčiu labai nedžiūgaujame dėl tokio jos pasirinkimo. Buvau beveik tikra, kad dukra studijuos vadybą ar ekonomiką, bet ji pasirinko visai priešingą dalyką. Ką gi, tai jos teisė. Pati taip pat nelabai klausiau tėvų nuomonės, kai rinkausi profesiją. Tokie dalykai, matyt, paveldimi (juokiasi).
Būtų labai įdomu, jei papasakotumėte, kokie jūsų šeimoje tėvų ir vaikų santykiai. Esate su vyru griežtoki tėvai ar daugiau draugai savo vaikams?
Manau, kad jau labai seniai esame draugai. Gabrielė jau ketverius metus dirba pardavėja drabužių parduotuvėje. Ir taip kiekvieną sekmadienį nuo ryto iki vakaro. matau, kad tai gerai – mergaitė turi savų pajamų, o kartu suprato, kaip jie uždirbami. Be to, smagu, kad mano vaikas yra paslaugus. Gabrielei nesunku atsiklaupti prieš klientą ir palenkti jam kelnes. Tai – smulkmena, bet aš jau esu rami, nes iš jos galiu suprasti, kad mano vaikas galės dirbti įvairiausius darbus. Iki avarijos dirbo ir Domantas, nes taip jau esame šeimoje sutarę, kad turime dirbti. Dar labai džiaugiuosi, kad tarp mano vyresniųjų vaikų nedidelis amžiaus skirtumas – tik dveji metai. Džiaugiuosi, kad Gabrielė visą laiką su broliu elgiasi sąžiningai. Per visus metus, kol jie augo, nė karto nėra buvę, kad sesuo skųstų brolį, nežaistų, nebendrautų. Vyresnieji man labai padeda ir su mažiuke.
Domantas, todėl Emilijai jis – pats svarbiausias žmogus. Man, mamai, didžiulė dovana, kad vaikai tokie draugiški, o mažoji dar ir labai linksma. Nuo pat gimimo turi tokią Dievo dovaną. Apskritai, manau, kad mūsų šeima tikrai sveika ir vieninga. Jau gerai ir tai, kad mums su vyru nebereikia sukti galvos, kur palikti mažąją, kai tenka kažkur išvykti. Štai ir dabar, kai skridome dienai į Gruziją, vaikus palikome vienus ir jie puikiai tvarkėsi.
Ar nebuvo dvejonių prieš einant į Seimą vien dėl vaikų? Juk politika pasiglemžia beveik visą žmogaus laiką, o šeima, vaikai nukenčia.
Politika negali pasiglemžti šeimos žmogaus. Jei turi šeimą, ji visada bus pirmoje vietoje, kad ir ką darytum. Tiesa, gyvenime buvo toks etapas, kai atrodė, kad darbas svarbiau nei bet kas, bet jau seniai taip nebegalvoju.
Minėjote, kad jūsų santuokai jau dvidešimt metų. Gal išduosite darnios ir sėkmingos santuokos formulę?
Manau, kad mūsų santuokos sėkmė pirmiausia – Artūro nuopelnas. Dėl to, kad jis niekada manęs nebandė ir net nenorėjo pakeisti. Tikrai neprisimenu, kad jis kada nors man būtų dėl kažko priekaištavęs, rodęs nepasitenkinimą. Tikrai nesu tobula, bet nėra buvę, kad vyras mane kada nors skaudintų piktintųsi, kad kažko nepadariau – neišlyginau, neišviriau, priekaištautų, kad nusišnekėjau, ne taip pasielgiau... Iš jo mokiausi tolerancijos, kol išmokau ir jį priimti tokį, koks yra. Apskritai, supratimas, jog kiekvienas galime turėti vienokių ar kitokių trūkumų, kad nereikia stengtis pakeisti šalia esančio, labai palengvino gyvenimą. Dar kartais pagalvoju, kad man labai pasisekė, jog mano vyras vaikystėje neturėjo geros ir darnios šeimos, nes vėliau jis labai stengėsi, kad jo šeima būtų kitokia.
Esate sakiusi, kad jūsų šeima visomis išgalėmis bandė atkalbėti jus nuo santuokos su būsimuoju vyru Artūru Zuoku. O kaip elgtumėtės jūs, jei jūsų akimis žiūrint, vaikas pasirinktų sau netinkamą žmogų? Bandytumėte atkalbėti?
Manau, kad visomis išgalėmis stengčiausi šito nedaryti, bet vis tiek negalėčiau pasakyti savo vaikui: „Tai tik tavo reikalas“, nes tikrai taip nėra. Tai visos šeimos reikalas. Kad ir kaip būtų, tiek savo sūnui, tiek dukterims linkėčiau pasirinkti žmogų iš darnios šeimos. Iš tokios, kur žmonės gyvena pirmoje ir vienintelėje santuokoje ir turi daug vaikų. Kitaip manau, mano vaikams būtų labai sudėtinga. Labai svarbu, kad du žmonės sueitų į porą iš panašių šeimos modelių. Nesakau, kad mūsų šeimos modelis – vienintelis ir geriausias, o kiti blogi, tiesiog nemanau, kad mano vaikai suprastų santykius, kur galima pagyventi ir skirtis, vėl gyventi, vėl skirtis. Juk kiekvienoje šeimoje būna daugybė išbandymų, bet jei nori, žmonės sugeba tuos gaisrus užgesinti. Taip galvoju, nes dauguma mano kartos žmonių užaugę stabiliose šeimose, o jų tėvai kažkaip sugebėdavo gyvenimą nugyventi kartu.
Visas šias vertybes atsinešėte iš savo tėvų šeimos?
Viską gavau iš šeimos. Turbūt dėl to esu labai konservatyvi. Na, galbūt išskyrus tą gyvenimo akimirką, kai mane buvo įtraukęs verslas, kai teko dirbti dėl daugiau daugiau... Tačiau mane visada gelbsti tai, kad esu visai nepavydi. Niekam nieko nepavydžiu: nei grožio, nei pasiekimų, nei pinigų. Manau, tai duoda labai gerą stimulą ir impulsą gyventi, nes man atrodo, kad tiems, kurie gyvena su pavydu, turėtų būti labai sunku. Kartais pagalvoju, jog negerai, kad neturiu svajonių. Turiu planų, idėjų, bet tokių svajonių, kad fantazuočiau, sakyčiau: „Dieve, kaip norėčiau...“ Na, nenorėčiau. O jei ir norėčiau, tai gal ne dėl savęs, gal dėl kitų. Bet gal tai ir yra svajonės...
Na, tada pasakykite, koks pats didžiausias jūsų gyvenimo pasiekimas?
Mano vaikai. Manau, kad man labai pasisekė, jog turiu tris tokius puikius vaikus. O juk visi jie atėjo per „cezarį“ (cezario pjūvį). Kartais susimąstau, kokius spąstus man buvo paspendusi gamta, kad nedavė gebėjimo pačiai pagimdyti. Jei būčiau gimusi dar anksčiau, gal iš viso teturėčiau vieną vaiką. Lieka tik dėkoti Dievui, kad gimiau laiku ir šiek tiek apgavau gamtą...
