Rugsėjo viduryje nedidelis Pultusko miestelis šalia Varšuvos atsidūrė tarptautinės visuomenės dėmesio centre. Kitados jis buvo žinomas tik kaip dar vienos Napoleono pergalės prieš carinės Rusijos kariuomenę vieta: 1806 m. prie miestelio pilies prancūzai sutriuškino rusus ir per Lietuvą patraukė į Maskvą. Tiesa, šį karą Napoleonas pralaimėjo, bet Pultusko skandalas po dviejų šimtmečių nieko gero nežadėjo rusams...
Čia dvi dienas vykęs Pasaulinis čečėnų kongresas (PČK) gal ir nebūtų atkreipęs tokio dėmesio, jei ne Rusijos reakcija. Pirmiausia Kremlius jautriai reagavo į Lenkijos leidimą rengti kongresą šioje vietoje (kažkas net pajuokavo, kad miestelio pavadinime nesunku atsekti ir premjero Donaldo Tusko pavardę...), tai esą sukomplikuos dviejų valstybių santykius. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė: „Mes įspėjame savo partnerius Europoje, kad vadinamosios Ičkerijos Respublikos atstovai Europoje mėgina organizuoti renginius, kurie neprisideda prie padėties Šiaurės Kaukaze normalizavimo ir kuriais siekiama šią padėtį nuolat įaudrinti.“
Bet kongresas, po dviejų dienų darbo priėmęs aptakią rezoliuciją, gal būtų taip negirdomis ir praėjęs, jeigu ne svarbiausia intriga, dar labiau išryškinusi šį pasaulinį čečėnų susibūrimą. Į jį buvo pakviestas ir iš tikrųjų nieko nesibaimindamas rugsėjo 17-ąją atvyko Ičkerijos Respublikos vyriausybės tremtyje vadovas Achmedas Zakajevas.
Ir vėlgi: jeigu čečėnų emigracijos lyderis taip ir būtų pratūnojęs kongreso salėje, susibūrimas nebūtų sukėlęs tokio ažiotažo. Tačiau Rusijos prokuratūros reikalavimu A. Zakajevas buvo suimtas. Jis buvo sulaikytas, kai iš oro uosto automobiliu važiavo per miestą. Keliolika policijos pareigūnų sustabdė automobilį ir suėmė čečėnų lyderį.
Lenkų prokurorai prašė teismo suimti A. Zakajevą keturiasdešimčiai parų. Paaiškėjo, kad žymaus čečėnų lyderio areštui ruoštasi iš anksto. Rugsėjo 14 dieną prezidentas Bronislawas Komorowskis buvo pasikvietęs kelis aukšto rango policijos vadovus ir aptarė veiksmų planą. Mat šių metų balandį tragiškai žuvęs Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis dar vasario mėnesį asmeniškai pakvietė A. Zakajevą atvykti į Lenkiją. Taigi Varšuva aiškiai norėjo įsiteikti Kremliui, bet paskui staiga pakeitė savo manevrą.
A. Zakajevo areštas sukėlė didelį Čečėnijos laisvės siekius remiančių Europos intelektualų pasipiktinimą. Prancūzų filosofas ir rašytojas André Glucksmannas, jo sūnus žurnalistas Rafaelis Glucksmannas, britų aktorė Vanessa Redgrave, žymus Rusijos disidentas Vladimiras Bukovskis ir kiti čečėnų rėmėjai teigė, kad toks Lenkijos pareigūnų žingsnis – tai aiškus pataikavimas Kremliui. Jų nuomone, britų teisėsauga jau įrodė, kad A. Zakajevas yra neteisėtai persekiojamas dėl to, kad nuosekliai kovoja už čečėnų tautos laisvę. A. Zakajevas nuo 2003 metų gyvena Didžiojoje Britanijoje, kur jam suteiktas politinis prieglobstis. Rusijos teisėsauga reikalauja išduoti čečėnų lyderį, bet britai atsisako tai daryti: jie savo sprendimą motyvuoja tuo, kad A. Zakajevas yra už laisvę kovojančių čečėnų lyderis ir yra persekiojamas politiniais motyvais.
Bet rugsėjo 18 dienos rytą Varšuvos apygardos teismo teisėjas netikėtai paskelbė nutartį, kad A. Zakajevas besąlygiškai paleidžiamas į laisvę. Išėjęs iš areštinės Čečėnijos vyriausybės emigracijoje vadovas pareiškė, kad vyksta tiesiai į Pasaulinio čečėnų kongreso posėdį. Vėlų pirmadienio vakarą čečėnai jį sutiko audringais plojimais. Įkvėpti savo lyderio sėkmės, jie dirbo iki ryto.
Kongrese dalyvavo ir du Lietuvos atstovai – Seimo narys Rytas Kupčinskas ir Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Endriukaitis. Geopolitikai jie sakė, kad A. Zakajevo suėmimas iš tiesų buvo apgailėtinas Varšuvos reveransas Maskvai. Jis parodė, kokių konformistinių tikslų siekia dabartinė Lenkija „po Kaczynskio“ santykiuose su Rusija, kuri skelbia, kad šie santykiai neva stojo į pragmatinę vagą... Kita vertus, čečėnų vadovo paleidimas tik dar labiau atkreipė dėmesį į nesibaigiančią Rusijos okupaciją ir genocidą Čečėnijoje.
Kaip Geopolitika rašė dar 2007 m. pabaigoje, čečėnai nuo 1994 m. su Rusija kariavo du karus. 1996 m. rugpjūčio pabaigoje buvo pasirašyti Chasavjurto susitarimai, kuriais buvo baigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis „Dėl tarpusavio santykių pagrindų“, kuri įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Bet nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinėse Tautose. Vėliau Maskva sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai neva susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Šamilio Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl Ičkerijos nepriklausomybės buvo sužlugdytas.
Tai lėmė naujo karo Kaukaze pradžią ir baisius abiejų pusių nuostolius. Per du Rusijos pradėtus karus buvo visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Minimaliais skaičiavimais, vien per pirmąjį Čečėnijos karą žuvo 46,5 tūkstančio žmonių. Kitais duomenimis, aukų skaičius gali siekti 80–100 tūkstančių. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 m. iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 rusų kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsirado dėl to, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežami į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Apskritai tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
Per pastaruosius keliolika metų nužudyti visi keturi Čečėnijos prezidentai – Dž. Dudajevas, Z. Jandarbijevas, A. Maschadovas, A. Saidulajevas ir dar daug žymių mažesnio rango čečėnų lyderių. Kai kurie iš jų nužudyti užsienyje. Štai Z. Jandarbijevas susprogdintas Katare. Čečėnų lyderiams likviduoti imamasi įvairių priemonių: vieni nušaunami, kiti susprogdinami, kai kurie nunuodijami. 2006 m. rudenį nunuodytas žymus karo vadas A. Avturchanovas. Čečėnijoje įsigalėjęs Kremliui ištikimas Ramzano Kadyrovo režimas naikina anksčiau jam tarnavusius, bet vėliau su jo aplinka konfliktuoti pradėjusius asmenis.
Štai 2006 m. spalį Maskvos centre automato šūviais suvarpytas FST pulkininkas M. Baisarovas, kurį laiką net vadovavęs buvusio prokremliško Čečėnijos prezidento Achmado Kadyrovo apsaugai. Per pastaruosius dvejus metus nužudyti dar keli aukšto rango pareigūnai, pradėję konfliktuoti su R. Kadyrovu. Nepaisant žiaurių Rusijos federalinės kariuomenės ir čečėnų kolaborantų veiksmų, ginkluotas pasipriešinimas tęsiasi. Nors darosi vis sunkiau, iš Londono šį pasipriešinimą koordinuoja A. Zakajevo vadovaujama Čečėnijos vyriausybė emigracijoje.
Bet priminkime kai kuriuos svarbiausio intrigos Pultuske „kaltininko“ A. Zakajevo gyvenimo ir tremties kelio štrichus. Jis gimė 1954 m. balandžio 26 d. į Kazachstano Kirovsko apylinkes 1944 m. ištremtoje šeimoje. Įgijo menininko, aktoriaus išsilavinimą, išmano karines profesijas. Rusijos FST skleidžia informaciją, kad jis ilgą laiką tarnavo KGB, o vėliau – ir FST. Dž. Dudajevo vyriausybėje dirbo kultūros ministru, paskui buvo vicepremjeru. Per antrąjį karą Kaukaze buvo karo lauko vadas. Nuo 2001 m. Rusijos prokuratūra yra paskelbusi jo tarptautinę paiešką. Iki šiol jam inkriminuojami septyni stambūs teroristiniai nusikaltimai. 2003 m. priverstas pasitraukti į Vakarus, nuo 2006 m. buvo užsienio reikalų ministru, paskui – Vyriausybės tremtyje vadovu.
Vos atvykus į Londoną, jam buvo iškelta byla dėl ekstradicijos, bet politiką išduoti Rusijai atsisakyta, nes tuo metu jam buvo suteiktas politinio pabėgėlio statusas. Prieš tai, 2002-ųjų lapkritį, jis buvo suimtas Kopenhagoje, atvykęs į eilinį Pasaulinį čečėnų kongresą. Tačiau Danija atsisakė A. Zakajevą išduoti Rusijai. Jis taip pat buvo sulaikytas vos tik 2002 m. gruodžio pervažiavo Didžiosios Britanijos sieną, bet buvo paleistas už aktorės Vanessos Redgrave ir emigranto verslininko Boriso Berezovskio suteiktą 50 tūkst. svarų užstatą. 2007 m. spalio 30 d. įsiliepsnojo jo ir Ičkerijos prezidento tremtyje Doku Umarovo konfliktas, kilęs dėl idėjos sukurti vadinamąjį Kaukazo emyratą šariato pagrindu. Keletas keistų A. Zakajevo pasisakymų nustebino ir suskaldė čečėnų bendruomenę emigracijoje. Antai 2009 m. liepos 25 d. jis per BBC pareiškė, kad R. Kadyrovo režimas Čečėnijoje yra teisėtas ir kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. kovotojų pasipriešinimas šiam režimui nutraukiamas. R. Kadyrovas ne kartą kvietė emigracijos lyderį grįžti į Čečėniją, bet, matyt, A. Zakajevas teisingai suprato Maskvos statytinio ir FST klastą...
Apibendrinimui galima pasitelkti žinomos lenkų žurnalistės ir teisininkės Kristinos Kurczab-Redlich straipsnį Ukrainos laikraštyje „Ukrainski Tyžden“, pavadintą „Zakajevas kaip testas“ (jį taip pat galima rasti Rusijos centro „Žurnalistika ekstremaliose situacijose“ interneto svetainėje (http://www.cjes.ru/bulletins/?lang=eng&bid=475). Iš tikrųjų prie Varšuvos įvykęs PČK ir skandalingas šurmulys aplink A. Zakajevą patikrino Lenkijos ir Vakarų atsparumą Kremliaus galiai. Maskvai nepavyko išsukti rankų Varšuvai, padaryti paklusnią jai. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis dar kartą priminė, kad „Lenkija – laisva šalis, todėl čia gali vykti įvairūs kongresai, kurie neprieštarauja Lenkijos įstatymams“.
Česlovas Iškauskas
