Dangų remiantys kalnai ir nesibaigiančios stepės – taip daugelis įsivaizduoja egzotiškąjį Tadžikistaną. Į šią šalį neplūsta turistų srautai iš Lietuvos, o ir dažno pavienio keliautojo planuose ši šalis taip ir lieka dar vienu svajonių sąrašo punktu.
Iš tiesų Lietuva turi kur kas daugiau sąsajų su šia šalimi nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: Tadžkistane yra ir lietuviškosios kultūros dalis, mat po 1940-1945 metais vykdytų trėmimų šis tolimas kraštas tapo beveik tūkstančio lietuvių namais.
Liepos 7-ąją į Tadžikistano Respubliką išvyko projekto „Misija Sibiras“ ekspedicija – 8 jaunuoliai, vadovaujami profesoriaus Algirdo Vyšniūno. Prieš ekspedicijai išvykstant į Maskvą, iš kur grupė skris į Tadžikistano sostinę Dušambė, naujienų portalas „Balsas.lt“ pakalbino ekspedicijos vadovą profesorių Algirdą Vyšniūną.
Lietuvių Tadžikistane – nedaug
Į klausimą, kuo išskiritinė bus šių metų ekspedicija, pašnekovas sakė: „Tadžikistanas – labai specifinis kraštas, turintis įdomią, gilią Persijos istoriją bei labai sudėtingus santykius su kaimynais uzbekais. Šalia įsikūręs Afganistanas. Lietuviams tikrai nėra įprastas savitas šios šalies klimatas bei požiūris į krikščionybę yra kitoks.“
A. Vyšniūno teigimu, yra nuolat gyvenančių lietuvių Tadžikijos sostinėje Dušambė, taip pat esama trumpam atvykstančių į šią šalį darbo reikalais – tai daugiausiai įvairūs Europos Komisijos darbuotojai, verslininkai, bet aktyviai veikiančios lietuvių bendruomenės Tadžikijoje nėra.
„Prieš dvidešimt metų šioje šalyje gyveno ir lietuvis kunigas – pranciškonas Tėvas Benediktas, šiuo metu šioje šalyje dirba nemažai ispanų kunigų“, – kalbėjo pašnekovas.
Azija nustebins
Į klausimą, ar tai, kad Tadžikistanas yra musulmoniškas kraštas, gali sukelti kokių nors papildomų problemų ekspedicijos dalyviams, pašnekovas atsakė: „Į Tadžikistaną vykstu jau ketvirtą kartą, tad buvo progos ten apsidairyti prieš atvykstant kartu su ekspedicija. Vietiniai gyventojai misiją, kad žmonės atvyksta pagerbti artimųjų atminimo, labai vertina ir supranta. Kapų paieška ir priežiūra nėra kokios nors ideologijos dalykai. Žinoma, esama daugybės kultūrinių skirtumų – žmonės ten lėtesni, niekur neskuba, kaip pas mus. Kitaip suprantamas ir darbo organizavimas ar pareigos jausmas.“
A. Vyšniūno teigimu, jei ekspedicijos dalyviai iki šiol neturėjo progos apsilankyti Azijoje, tai jiems bus labai įdomu ir netikėta daugelis dalykų: „Dar prieš išvykstant įspėjau jaunuolius, kad, nors klimatas ir karštas – nereikia jaustis kaip pliaže, nes musulmonai kitaip vertina atidengtą kūną ir merginos savo blauzdas privalės pridengti. Kaimyninis Kazachstanas yra taip pat musulmoniška šalis, bet ji labai demokratiška, o mes lankysimės pačiuose Tadžikistano pietuose, kaimeliuose, kurie prie pat sienos su Afganistanu, tad ir vietiniai gyventojai praktikuoja griežtąjį islamą.“
Vienas iš tikslų – priminti pažadus
Kalbėdamas apie ekepdicijai keliamus uždavinius, A. Vyšniūnas sakė: „Vykstame tvarkyti lietuvių kapų – ten jų esama, bet jie sparčiai nyksta. Norime surasti naujų mus dominanačių dalykų – tai, kas aktualu Lietuvos istorijai. Tadžikistane planuojame pradėti derinti paminklo pastatymo darbus su vietine valdžia. Paties paminklo fiziškai pastatyti tikrai negalėsime, bet darbų imtis būtina. Tadžikistane buvau 2008-aisiais, kalbėjau su vietinės valdžios atstovais ir dabar laikas priminti apie šiuo planus. Reikia susitarti dėl būsimo paminklo vietos, juk negalima svetimoje šalyje savivaliauti.“
Paklaustas, kokių sunkumų gali kilti ekspedicijos metu, A. Vyšniūnas sakė: „Šiuo metų Tadžikistane yra apie 40 laipsnių karščio, tad gali kilti problemų dėl perkaitimo, taip pat teks prisitaikyti prie maisto pokyčių, gali kilti virškinimo problemų ir tikriausiai jų kils.“
Atvykus ekspedicijai – vietiniams šokas
Dažnai sakoma, kad šių dienų jaunimas nepuoselėja tautinių vertybių, o dažnas prisipažįsta, kad neatmeta galimybės emigruoti, bet A. Vyšniūnas apie Lietuvos jaunimą turi kitą nuomonę: „Nesutinku su tokiu požiūriu – emigracijos tema eskaluojama labai dirbtinai. Pats esu dėstytojas, dirbu su studentais, tad apie jaunus žmones turiu kitokią nuomonę. O kas dėl emigracijos, tai normalus reiškinys, juk atsidarė sienos ir jauni žmonės nori pasižvalgyti po pasaulį.“
Apie tai, kaip su tokiomis misijomis atvykstančius lietuvius sutinka kitose šalyse, pašnekovas sakė: „Mus priima labai gerai, vietinius žmones žavi, o kartu ir glumina faktas, kad atvykstama ieškoti ir tvarkyti savo tėvynainių kapų svetimane krašte. Atvykus ekspedicijai dažnai vietinai patiria šoką sužinoje mūsų kelionės tikslus, o vėliau sulaukiame ir vietinių žmonių pagalbos, supratimo.“
2009-aisiais A. Vyšniūnas vadovavo ekpedicijai „Misija Sibiras“ Kazachstane, kur, jo iniciatyva, buvo pastatytas paminklas čia žuvusiems lietuviams.
