„Lietuvos kultūroje, teatre susidarė tokia keista situacija – visuomenė nuėjo į vieną pusę, o kultūrą kažkur sau. Kultūra pasiskirstė į kažkokius keistus darinius, pradėta skirstyti, kas yra menas ir kas ne, o žiūrovas renkasi pats ir pats apsprendžia to meno ir „nemeno“ buvimą“, - sako pirmojo privataus teatro Lietuvoje įkūrėjas. Anot jo, tokia tendencija reikalauja tolerancijos ir platesnio meno suvokimo, leidžiančio visuomenei judėti į priekį.
Toks meno skirstymas, pasak pašnekovo atsirado dėl atsainaus meninių renginių organizatorių požiūrio, kuomet viskas daroma tik dėl pinigų ir nesidomima nei projektų tąsa, nei tuo, kas įdomu žiūrovui.
„Vadinasi, jei nieko nesupranti, tai pats ir kaltas. Aš paėmiau pinigus, o kad prekė tau netinka – tiek jau to, - sako A.Večerskis. Jo nuomone, Lietuvos kultūrinėje terpėje susidarė ydingas mechanizmas, kuomet apie projektų reikalingumą nusprendžia pačių organizatorių sudarytos komisijos. - Taip jie ir „maitinasi“ - patys sau yra kūrėjai, patys sau yra komisija ir vertintojai. Atvirai sakau, teatre yra susidariusi grupuotė, kuri atstovauja save pačius. Ten, kur nėra požiūrio įvairovės, kur yra vienas mokytojas ir viena mokykla, Rembrantas negims.“
A. Večerskio nuomone, išspręsti tai įmanoma tik atsisukus atgal į žmogų ir nustojus vykdyti politinius užsakymus. „Į šį procesą žiūriu labai atsargiai, kaip sakoma, negaliu paneigti to, kas buvo, bet nenoriu priimti ir to, kas siūloma – tai yra tas pats, kas vakarykščiai barščiai“, - sako pašnekovas.
Stokojame tautiškumo
A. Večerskis stebisi, kad būdami toks mažas kraštas, nesugebame susitvarkyti su savo kultūra: regionai yra praradę savitumą, čia teliko savęs pačių atspindys. „Man teko pabūvoti keletoje tokių „fantastinių“ švenčių, kuriose man kilo klausimas, kaip tai vyksta ir kodėl, tai ir „Lino šventė“, pamaryje vykusios šventės, ta pati Jūros šventė, kuri šiemet turėjo būti neeilinė, tačiau buvo visiškai eilinė...“, - sako pašnekovas, kuriam ypač įstrigo šių metų Dainų šventė, nustebinusi autentiškumooriginalumo trūkumo. Anot A. Večerskio, matant modernizuotus tautinius kostiumus ir į vieną „suplaktus“ ar tiesiog naujai aranžuotus, perdainuotus kūrinius, menančius sovietmetį, kyla labai didelė abejonė dėl tokios šventės prasmingumo.
„Labai įdomiai lietuviai atrodė su plisuotais ir „pingvino“ švarkais, kuriais vilkėdami anksčiau aktoriai vaidindavo etiudus... Keista kūryba – ar galima etnografinius rūbus atiduoti savo fantazijai šventėje, kuri turėtų apimti mūsų kultūrinius klodus? Visuomenėje kalbame apie informacinį karą. Norint kariauti reikia telkti savo pajėgas – nacionalinių vertybių išlaikymas yra vienas svarbiausių dalykų, o mums trūksta ir identiteto, ir savigarbos“, - stebisi pašnekovas.
Ne „Vamzdį“ reikia griauti
A. Večerskis mano, kad mūsų visuomenėje trūksta susitarimo, suvokimo, kas mes, ką mums reiškia mūsų kultūra, tradicijos. „Viskas prasideda nuo „viršaus“ - jis yra be nuomonės, neturi argumentų, kodėl ir ką reikia daryti, tikslų. Visa įtaka ateina iš šono, o savo nieko nepuoselėjame. Negalvojame apie savo ateitį, vaikus. Jie emigruoja ir ką išsiveža – nieko, išsiveža tą patį, ką sutinka ir ten“, - sako jis.
Pasak pašnekovo, visi supranta, kad menas yra aukščiausia ideologijos forma, kuria galima veikti visuomenę. Paklaustas, ar kurti menininkui šiandien sunku, A. Večerskis sako, kad jam sunku visada, jei jis turi savo poziciją: nesivelia į politiką ir myli savo žiūrovą, kuris yra pagrindinis teatro išlaikytojas. „Menas negali būti proteguojamas, jis yra toks, koks yra. Tačiau turime suprasti, kada autorius tyčiojasi, tauta prieš tautą pastatoma. Nenoriu sakyti, kad tai daroma specialiai, galbūt“, - sako pašnekovas.
Jo nuomone ypatingai Lietuvoje trūksta pozityvumo. „Naikinančio meno apraiškų yra labai daug, o šviesaus, švelnaus keliančio – mažai... Vis dėlto, esame verkianti ir besiskundžianti tauta, bet reikia reikia pabandyti suprasti, kodėl taip yra, - sako A. Večerskis. Anot jo, dažnai maža grupelė „ekspertų“, žiniasklaida priverčia žmogų pasijusti menku ir nieko nesuprantančiu. - Ne „Vamzdį“ reikia griauti, o tuos, kurie prisidengdami „Vamzdžiu“ kuria materialines vertybes, nusėdančias ten, kur reikia. Kaip Juozas Erlickas sakė, „Vamzdis“ yra plovimo mašina.“
A. Večerskio teigimu, ne su meno kūriniais reikia kovoti, nes meno sąvoka yra labai subjektyvi, tačiau dešimt žmonių negali nuspręsti, ar vertas „Vamzdis“ Kultūros sostinės. „„Vamzdis“ gali stovėti. Bėda ta, kad projekto realizatoriai menu gali pavadinti bet ką. 20 žmonių sako, kad tai meno kūrinys, o 2 milijonai – kad ne... Pats namuose tokį vamzdį pagaminsiu ir pasistatysiu – būsiu padaręs paminklą. Tiesa, neturiu skulptoriaus diplomo, tai panaudosiu kanalizacijos vamzdį...“, - sako pašnekovas. Anot jo, menininkas privalo siekti prasmės, vertybių ir dovanoti gėrį, tačiau tai nereiškia, kad reikia kontroliuoti drausti – meno įvairovė turi teisę būti: „Niekas neturi teisės nuspręsti, kas yra menas, o kas ne. Viską nusprendžia rinka.“
