Ar Lietuva atkurs LDK, kaip rašė kai kurie Rusijos politikos analitikai? Daug kalbama apie didžiųjų valstybių - JAV, Rusijos - interesus, o kokie Lietuvos interesai? Kaip veikiama, siekiant juos užtikrinti? Koks mūsų indėlis į pasaulinę politiką. Apie tai - ir ne tik - kalbamės su užsienio reikalų ministru, vienu iš socialliberalų partijos lyderių Antanu Valioniu.
Ar atkuriama Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?
Po prezidento Valdo Adamkaus vizito į Ukrainą kai kurie rusų apžvalgininkai pradėjo kalbėti, kad atkuriama LDK. Ar jūs iš tikrųjų atkuriate LDK?
Būta tokių komentarų, kad tai intencija atkurti Dviejų Tautų Respubliką… Tačiau Lietuva neturi kokių nors pretenzijų plėsti savo teritoriją ar kurti naujus valstybinius darinius. O regioniniai ryšiai klostėsi šimtmečius, tai natūralus istorinis procesas. Tad apie kokį naują regioną šiuo atveju mes galime kalbėti?
Apie regioną, kuris kažką reiškia tarptautinėje politikoje.
Jei kalbame apie tradicinius Lietuvos ryšius su Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis, tai jie išties atgijo Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir įgavo dar daugiau reikšmės Lietuvai tapus ES nare.
Prisiminkime, kad dar 1997 m. Vilniuje susirinko dešimties aplinkinių valstybių ir vyriausybių vadovai. Šioje konferencijoje bene pirmą kartą prabilta apie geros kaimynystės reikšmę mūsų regionui. Šią idėją ir toliau nuosekliai plėtojome. Tiesa, ši veikla buvo kiek sutrikusi Rolando Pakso prezidentavimo laikotarpiu. Tačiau prezidentas V. Adamkus dar per pirmąją savo kadenciją ne kartą susitiko su Ukrainos prezidentu Leonidu Kučma, vyko nuoseklus bendradarbiavimas visais lygmenimis. Tai, ką dabar taip ryškiai parodė sėkmingas V. Adamkaus tarpininkavimas Ukrainoje, padėjęs išvengti labai rimtų komplikacijų, yra tik ledkalnio viršūnė.
Būtent todėl, kad esame vertinami kaip nuoširdūs Ukrainos rėmėjai, ukrainiečiai į pagalbą kviečia ne ką nors kitą, o lenkus ir lietuvius.
Kokį vaidmenį šiame regione galėtų vaidinti būtent Lietuva?
Mums gyventi bus geriau, jeigu mes su kaimyninėmis valstybėmis sutarsime draugiškai, gyvensime mums palankioje demokratinėje aplinkoje, kurioje yra kultūrinio bendrumo, kurioje galėtų stiprėti ir kultūriniai, ir politiniai, ir ekonominiai ryšiai. Lietuva siekia telkti regiono valstybes bendriems tikslams įgyvendinti, plėsti stabilios demokratinės bei ekonominės raidos erdvę ir toks siekis atitinka mūsų nacionalinius interesus.
Ta aplinka - juk LDK teritorija?
LDK teritorijos žemėlapių galime pribraižyti įvairių - pradedant nuo XIV amžiaus, ir matysime, kaip keitėsi tos sienos. Bet šiandien gyvename jau XXI amžiuje. Kalbame apie globalų pasaulį, kuriame Lietuva aktyviai veiktų, prisidėdama prie labai palankios kultūrinės, ekonominės, politinės aplinkos kūrimo. Šiame pasaulyje ypač svarbios bendros vertybės. Džiaugiuosi, kad įvykiai Ukrainoje daugeliui Lietuvos žmonių sužadino nuoširdų solidarumą, priminė mūsų pačių Sąjūdį.
Kita vertus, turime moralinę pareigą padėti mūsų istorinėms kaimynėms, kurios jau ribojasi ir su Europos Sąjunga. Deja, mums artimiausioje Baltarusijoje demokratija taip sunkiai skinasi kelią, ši šalis vėluoja prisidėti prie bendrų Europos procesų.
Vadinasi, šiuo metu iš esmės keičiasi Lietuvos vaidmuo - iš paramos gavėjos, kokia Lietuva buvo pastaruosius keturiolika metų, ji tampa paramos davėja?
Taip, nors Lietuva dar ilgai pati naudosis Europos Sąjungos parama. Tačiau turime įprasti, kad privalome ne tik imti, bet ir duoti. Europos Sąjungos solidarumo principas sako: kol tu silpnesnis, padedame tau, kai tu sustiprėji, tavo pareiga - padėti kitam. Tai yra esmė viso to vyksmo, kurį šiuo metu pernelyg supaprastiname, suvesdami tik į pinigus, kvotas, išmokas ir panašiai.
Mano požiūriu, mūsų įsiliejimo į Europos ir euroatlantines struktūras esmė yra vertybinė ir civilizacinė. Tai ir yra svarbiausia.
Kokie regionai dar domina Lietuvą?
Minėjote, kad Lietuva nori saugiai gyventi sau palankioje aplinkoje. Bet Lietuvą domina ir ne tik kaimyniniai regionai, sakykim, Kaukazas?
Taip, Kaukazas palyginti toli. Bet su Kaukazu mus nuo seno sieja stiprūs ryšiai. Galime pradėti nuo kultūros - prisiminkime Antano Vienuolio gyvenimą ir kūrybą. O kur dar bendra penkių dešimtmečių mūsų buvimo “vienoje kameroje” patirtis!
Bet tokiu atveju visa buvusi Tarybų Sąjunga tampa mūsų regionu?
Kodėl gi ne? Mes labai plačiai bendradarbiaujame su Rusija ir kitomis panašaus likimo valstybėmis. Linkime, ir tai mūsų gyvybinis interesas, kad jos būtų demokratiškos, pasiturinčios ir normaliai funkcionuojančios valstybės. Tokį bendradarbiavimą norėtume dar labiau plėsti.
Kodėl tada vis dėlto Kaukazas susilaukia ypatingo mūsų dėmesio?
Visų pirma kai kurios Kaukazo valstybės labai aiškiai išreiškė savo interesą eiti į NATO ir Europos Sąjungą. Antra, juos itin domina mūsų patirtis - mes praėjome tą kelią ir įveikėme tas problemas, su kuriomis jie dabar susiduria. Juos domina ne Belgijos ir net ne Lenkijos ar Čekijos, o Lietuvos patirtis, nes prieš gerą dešimtmetį mūsų situacija buvo labai panaši į Gruzijos.
Kaukaze dabar kuriasi nepriklausomo energetinių žaliavų judėjimo kanalas. Turkija, kuri kada nors gali tapti ES nare, turi sieną su Kaukazu, su Armėnija, su kuria ji nepalaiko jokių diplomatinių santykių. Mūsų patirtis, kaip kurti stabilumą regione, čia yra ypač vertinga. Taigi šiuo atveju mes dirbame ir bendram Europos interesui.
Ar Lietuva taps ES užsienio ministerija?
Jeigu brėžiame Lietuvos interesus tokiame plačiame kontekste, ar Lietuvos planai nėra napoleoniški? Mūsų juk tik 3,5 milijono.
Manau, kad planai yra realūs, į tai orientuoja ir naujoji Lietuvos užsienio politikos strategija. Žinoma, viena Lietuva mažai ką gali padaryti. Tačiau mes turime stiprų instrumentą, kuriuo naudodamiesi pasiekiame gerų rezultatų, - tai gebėjimas iškėlus atitinkamą iniciatyvą, sutelkti daugelio valstybių veiklą.
Lietuva, sutelkusi dešimties valstybių pastangas, gali padėti geriau subalansuoti Europos Sąjungos užsienio politiką. Šiuo metu ES skiria daug dėmesio Irako, Irano, Palestinos reikalams, labai svarbi ir visa šiaurinė Pietų Afrikos siena, sakykim, Marokas, Tunisas, Libija, su kuria dabar mezgami santykiai. Lietuva siekia, kad ne mažiau dėmesio būtų skiriama ir naujosioms Europos Sąjungos Rytų kaimynėms, nes šių valstybių stabili demokratinė plėtra turi didelės įtakos Europos ateičiai.
Siekis įgyvendinti subalansuotą ir koordinuotą ES užsienio politiką yra svarbus ir todėl, kad kitu atveju bendra Europos Sąjungos politika būtų pakeičiama kelių didžiųjų ES valstybių dvišale politika. Šios valstybės, aišku, turi savų interesų, kurie ne visada gali atitikti Lietuvos nacionalinius ar kitų valstybių interesus.
Kodėl nematyti tokios aktyvios mūsų kaimynų estų ir latvių veiklos užsienio politikos srityje?
Jie irgi mėgina rodyti iniciatyvą. Manau, visi suprantame, kad reikia įdėti labai daug darbo, norint sutelkti kitų valstybių pastangas, žengti konkretų žingsnį. Nėra paprasta suderinti visų interesus. Toks indėlis matuojamas ne pinigais, o aktyvumu ir koordinuota, veiksminga veikla.
Beje, daugelį savo užsienio politikos žingsnių mes deriname pirmiausia su Latvija, Estija, Šiaurės valstybėmis, Lenkija, Vokietija. Ir šių metų “diplomatijos sezoną” pradėsime sausio mėnesį Palangoje susitikę su Latvijos ir Estijos užsienio reikalų ministrais. O kovo mėnesį mes organizuosime ES darbo grupės seminarą, kuriame svarstysime, ką mes visi kartu konkrečiai galime padaryti Baltarusijoje. Ir tai, tikiuosi, bus svarbus įnašas į Europos Sąjungos politikos formavimą.
Ar tai reiškia, kad Lietuva pamažu tampa ES užsienio politikos kabinetu?
Jeigu kalbame apie atskiras, mums svarbias užsienio politikos sritis, tai, manau, mes tikrai būsime įtakingi. Aišku, tą savo kompetenciją dar turėsime įrodyti profesionalia veikla ir problemų išmanymu. Plakatinių šūkių tam neužtenka - reikia labai rimtos, kasdienės veiklos, racionaliai panaudojamų finansinių ir žmogiškųjų išteklių.
Apie Europą ir JAV
Kai kurie apžvalgininkai teigia, kad Lietuva yra tiesiog JAV politikos įrankis…
Kai kurių valstybių žiniasklaida mielai trimituoja apie tai, taip siekdama iškasti karo kirvį ir suskaldyti ES vienybę. Principas “skaldyk ir valdyk” yra labai gajus ir veiksmingas net ir šiandien. Iš tikrųjų Lietuva neskaldo ES. Priešingai, Lietuva ir kitos valstybės gali atlikti labai svarbų vaidmenį konsoliduojant Europą ir stiprinant transatlantinius ryšius.
Kokiu būdu, juk visa senoji Europa yra nusiteikusi antiamerikietiškai?
Senoji Europa visai nėra nusiteikusi antiamerikietiškai. Europos Sąjungoje objektyviai suvokiama, kad konsoliduota Europa, išlaikanti stiprų transatlantinį ryšį, gali tapti reikšminga pasaulio įvykių dalyve. Ir mes galime atlikti reikšmingą vaidmenį siekiant šio tikslo.
Kai kurių valstybių noras dominuoti neturėtų tapti Europos tąsymu į proamerikietišką ar antiamerikietišką pusę. Manau, Europa labai gerai suvokia, kad turi likti vieninga.
Bet Europos Sąjunga yra labai kritikuojama būtent dėl to, kad ji neturi vieningos užsienio politikos ir dėl to yra silpna?
Vieninga ES užsienio politika ir kuriama dabar, o mes prie to prisidedame. Jeigu sugebame pasiūlyti visai Europai naudingus tikslus ir priemones tiems tikslams įgyvendinti, tai gali tapti ES sprendimu. Mes iš tikrųjų savo politikai vykdyti turime labai stiprų instrumentą - ES bendrą politiką, tik reikia juo dažniau naudotis.
Lietuva jau gerai suvokia savo interesus. Ir Europa pradeda suvokti, kad mes dirbame ir Europai, ir savo nacionaliniams interesams.
Apie Lietuvos ir Rusijos santykius
Turbūt Rusijai būtų nenaudingiausia, kad ES turėtų vieningą užsienio politiką?
ES silpnesnė, kai bendra politika keičiama kokiomis nors dvišalėmis valstybių pozicijomis.
Lietuva visą laiką pabrėžia, kad mūsų veiklos Rytuose tikslas - demokratija, rinkos ekonomika, laisvas ten gyvenančių žmonių apsisprendimas, Tačiau dažnai girdime priekaištus apie tariamą jėgų balanso pažeidimą, apie neva teisėtų Rusijos interesų zonas, į kurias neturi kas nors kištis.
Kaip apibūdintumėte Lietuvos ir Rusijos santykius? Atrodo, kad pastaruoju metu jie pablogėjo?
Nepasakyčiau, kad pablogėjo. Neseniai Sofijoje su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu labai išsamiai pasišnekėjome svarbiausiais dvišalių santykių klausimais. Priėjome bendrą išvadą, kad Kaliningrado prekių tranzito klausimai sprendžiami visai neblogai. Nėra problemų ir dėl keleivių tranzito. Rusija, išanalizavusi greitojo traukinio idėją, sutiko, kad ji nebūtų prasminga, nors oficialų atsakymą gausime tik vėliau.
Netrukus turėtų būti paskirtas Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinės bendradarbiavimo tarybos Rusijos pusės pirmininkas (A. Valionis yra Lietuvos pusės pirmininkas - red.) S. Lavrovas patikino, kad po Naujųjų metų bus galima organizuoti pirmininkų susitikimą ir pradėti normalų Tarybos darbą.Artimiausiu metu įvyks transporto grupių susitikimas. Rusija dabar kuria darbo grupę, kuri delimituos pasienį ir sieną bei galutinai teisiškai sutvarkys trišalius sienos taškus.
Sakyčiau, kad reikalai sparčiai juda į priekį. Tačiau mes negalime sutikti, kai Rusija kalba iš jėgos pozicijų. Svarbu, kad bendradarbiautume kaip partneriai. Prireikė šiek tiek laiko, kol Rusija suprato, kad Europos Sąjunga skiriasi nuo Tarybų Sąjungos, - ES nėra valdoma nurodymais “iš centro”. ES bendru sutarimu formuoja politiką ir ją vykdo.
Rusija vis tiek turi interesų mūsų regione?
Be jokios abejonės, turi.
Kaip jos interesus būtų galima suderinti su ES ir pirmiausia su mūsų pačių interesais?
Derinimas ir yra esminis dalykas, kad nebūtų dominavimo ar rankų sukinėjimo, o būtų normalus dvišalis bendradarbiavimas įvertinant partnerių interesus.
Kokius prognozuojate Lietuvos ir Rusijos santykius ateityje?
Manau, jie bus normalūs ir visai neblogi.
Bet mes išsiunčiame iš šalies jų diplomatus, jie - mūsų…
Tokie dalykai vyksta visame pasaulyje. Draugystė negarantuoja, kad nebus noro žvilgtelėti šiek tiek giliau (juokiasi). Žinome, kad esama tokių interesų. Bet tai tik įrodo, kad Lietuva - rimta valstybė, kelianti didelį susidomėjimą. Tačiau ir mes jau esame tiek subrendę, kad puikiai suvokiame bei analizuojame šį interesą ir randame būdų, kaip išvengti žalingo poveikio.
Kodėl Lietuvai reikia paremti derybų su Turkiją pradžią?
Kokia yra Lietuvos pozicija Turkijos stojimo į ES atžvilgiu? Koks čia yra mūsų interesas?
Lietuva pritaria Europos Komisijos rekomendacijai pradėti derybas. Suprantame, kad tas kelias bus ilgas, nes Turkijos galimybės tapti ES nare bus vertinamos pagal tuos pačius kriterijus. Lietuvai, kaip ir kitoms ES narėms, svarbu, kad ši didelė ir svarbi NATO šalis vadovautųsi bendromis europinėmis vertybėmis. Kaip mes galime kalbėti apie Ukrainos priėmimą ateityje į ES, o dabar blokuoti derybų su Turkija pradėjimo klausimą?
Bet Ukraina yra bent jau krikščioniška…
Kopenhagos kriterijuose nėra parašyta, kad Europa apima tik krikščioniškas valstybes. Istorija ar religija nėra dabartinių sprendimų pagrindas, nors derybose dėl ES Konstitucijos Lietuva ir siekė, kad joje būtų įvertintos ir krikščioniškosios vertybės.
O kas tada vienija pačią Europą?
Jau minėjau, kad Europą vienija bendros vertybės, kurios įvardytos Kopenhagos kriterijais: demokratija, žmogaus teisės, rinkos ekonomika.
Be to, Lietuva jau yra saistoma tam tikrų įsipareigojimų. Dar 1999 m gruodžio mėnesį, kai buvome pakviesti pradėti derybas, Turkija buvo paskelbta kandidate. 2002 metų gruodžio mėnesį, kai mes šventėme sėkmingą derybų pabaigą, buvo nuspręsta po dvejų metų pradėti derybas su Turkija, jei bus gautas teigiamas Europos Komisijos raportas. Praėjusių metų spalio mėnesį Europos Komisijos išvados buvo teigiamos, tik pabrėžta, kad Turkija turi atitikti visus tuos kriterijus, kuriuos atitiko kitos stojančios valstybės. Atitinkamą sprendimą priėmė ir Europos Parlamentas, ir ES valstybių vadovai.
Ar taps Turkija nare, lems tai, kiek ji sugebės perimti tas bendras vertybes, kuriomis vadovaujasi visos Europos Sąjungos narės.
Jei mes nesikalbėtume su Turkija, parodytume, kad Europa yra ksenofobiška, užsidaranti nuo kitų kultūrų įtakų. Tuomet gal ir imtų pildytis Samuelio Huntingtono “Civilizacijų konflikto” scenarijus. Tada Turkijos reformatoriai prarastų savo poziciją, radikalų pozicijos visame islamo pasaulyje sustiprėtų. Mes tokiu atveju pradėtume tverti tvoras, o šiuolaikiniame globaliame pasaulyje, tai jau įrodė ir 2001 m. rugsėjo 11-oji, tos tvoros nėra veiksmingos. Reikia suvokti dabartinio pasaulio realijas.
Jeigu, sakykime, Turkija atitinka visus reikalavimus ir yra priimama į ES, ar tai reiškia, kad ES ribos gali tęstis toliau į Aziją?
Kol kas mes galime pasakyti tik tiek, kad ši organizacija vadinasi Europos Sąjunga. Sunku pasakyti, ar bus ateityje kokia nors Eurazijos, ar Eurazijos-Afrikos sąjunga. Bet kol kas pačios “Europos projektas” dar nėra baigtas.
Paskutinis klausimas - kokią Lietuvą užsienio politikos srityje jūs įsivaizduojate po ketverių metų?
Manau, kad mūsų jėgą daug lems valstybės ekonominis potencialas - jeigu mes ir toliau taip augsime ir stiprėsime ekonomiškai kaip dabar, mūsų autoritetas taip pat sustiprės.
Be to, labai svarbu - aktyvumas. Jeigu nori būti lyderis, matomas, žinomas, turi būti aktyvus. Idėjos turi tapti darbais. Ir mūsų kompetencija - tai turi būti gilinama ir plėtojama.
Tada Lietuva gali tikėtis tapti tokia, kaip ir daugelis Europos Sąjungos valstybių - nors nedidelė, bet turtinga ir įtakinga.
O Rytuose ir mes turime labai didelį veiklos lauką.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
