Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje pats laikas grįžti prie glaudesnės partnerystės su Lenkija, mano buvęs ambasadorius kaimyninėje šalyje Antanas Valionis. „Be vienybės ir be normalių gerų santykių mes liekame silpnesni“, – LRT televizijos laidai savaitė sakė jis.
Tuo metu, kai Europos Sąjunga tik žodžiais grūmojo prezidento Viktoro Janukovyčiaus valdžiai dėl jos veiksmų prieš Maidano protestuotojus, o vėliau ir Rusijai dėl okupuoto Krymo, ypač garsiai girdėjosi Lietuvos ir Lenkijos balsai, smerkiantys V. Janukovyčių ir Vladimirą Putiną ir skatinantys Europos politikus nedelsiant imtis sankcijų.
Toks vieningumas verčia prisiminti pastaraisiais metais gerokai suprastėjusius Lietuvos ir Lenkijos santykius ir tarptautinių santykių ekspertų skatinimus Lietuvos politikams emocijas ir vidines nuostatas pakeisti strateginiu ir pragmatišku mąstymu. Rusijos agresija leidžia daryti išvadą, kad kalbėjimas ultimatumų kalba su kaimynais ir asmeninės ambicijos daro mus labiau pažeidžiamus ir mažina mūsų valstybės saugumą.
„Savaitės“ svečias – ambasadorius ypatingiems pavedimams, buvęs ambasadorius Lenkijoje ir buvęs Užsienio reikalų ministras A. Valionis.
– Ar dabar, Rusijos agresijos akivaizdoje, tas metas, kai galima pradėti perkrauti santykius su Lenkija gerąja ir tikrąja to žodžio prasme, t. y., grįžti prie strateginių partnerių statuso?
– Mes matome, kad yra gera proga iš tikrųjų permąstyti daugelį dalykų. Ir todėl iš tikrųjų grįžti prie normalių santykių su tais, kurių interesai yra tokie kaip mūsų, kurių pavojai didele dalimi yra tokie patys. Iš tikrųjų sutinku su jūsų nuomone, kad laikas labai rimtai pasižiūrėti į tuos dalykus.
– Tada man labai norisi prisiminti prieš dvejus metus Čikagoje viešėjusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasakytus žodžius, esą Varšuva draugu pasirinko Rusiją, o Lietuva paversta atpirkimo ožiu. Prezidentė apsiriko ar Lenkija dabar tuos draugus atrado mumyse vėl?
– Na, žinote, aš negaliu komentuoti Prezidentės pasisakymų. Aš esu URM darbuotojas, tačiau šiuo metu darkart galiu pasakyti – labai aiškiai matoma, kad pravartu būtų sugrįžti ir artikuliuoti mums bendrus interesus. Juo labiau, kad, sakykime, esam NATO partneriai ir NATO gynybos planai, kuriais mes taip didžiuojamės, jie buvo parašyti papildant Lenkijos gynybos planus. Ir didele dalimi tuose planuose, jeigu būtų aktyvuotas NATO Vašingtono sutarties 5 straipsnis, dalyvautų Lenkijos karinės pajėgos. Dėl to geri santykiai yra iš tikrųjų labai ir labai reikalingi Lietuvai šiuo metu.
– Jeigu aš teisingai supratau, jeigu kiltų būtinybė ginti Lietuvą, tai pagal NATO įsipareigojimų 5 straipsnį, mus ginti ateitų Lenkijos kariai?
– Ne tik, bet natūralu, kadangi jie kaimynai, tai visų pirma – jie.
– Lenkija visada rėmė mūsų nepriklausomybės siekius ir mūsų euroatlantinės integracijos siekius. Vėliau abi šios valstybės rėmė jau Ukrainos eurointegracinius siekius. Tai kodėl dabar nebeliko tų gerų santykių?
– Jeigu prisimintume istoriją, o aš nuo 1990-ųjų dalyvauju vienaip ar kitaip Lenkijos-Lietuvos santykių formavime, Lenkija jau 1990 metų kovo–balandžio mėnesiais Geremeko lūpomis (tuometinio Užsienio reikalų komiteto pirmininko) pareiškė, jog Lenkija išlaiko Lietuvos sienas, nekvestionuoja nei Vilniaus klausimo, nei sienų klausimo. Tai leido mums normalizuoti santykius, tai leido, jeigu jūs atsimenate, neutralizuoti autonomininkų veiksmus. Tai leido mums paruošti ir pasirašyti sutartį. Ir tai leido mums tuo metu ir ateiti į NATO ir ES, nes vienas iš kertinių dalykų buvo tai, kad mes mokame sutvarkyti komplikuotus santykius.
Ir tai 1997 metų pradžioje virto strategine partneryste. Ir čia reikia pasakyti, kad tiek kairieji, tiek dešinieji vienodai dalyvavo. Sakykime, Prezidentas Algirdas Brazauskas inicijavo visą kaimyninių santykių derinimo procesą, o strateginę partnerystę 1997 metų vasario mėnesį Lenkijos Seime inauguravo Vytautas Landsbergis.
– Bet kodėl tie santykiai suiro?
– Na, žinote, man sunku analizuoti. Atsitiko todėl, kad iš dalies mes neįvykdėm savo įsipareigojimų. Antra, kai kurie Lenkijos aukšto rango politiniai veikėjai vidaus politikos sumetimais pradėjo lietuvių kortą arba Lietuvos lenkų gynimo kortą naudoti savo retorikoje, savo pareiškimuose. Na, ir paskui įsisukome tiek, kad nebuvo jau kur ir trauktis.
– Viename iš savo interviu Prezidentė yra sakiusi, kad kadencijos pradžioje mėgino važiuoti į Lenkiją, ten kalbėti lenkiškai, sveikinti kaimynus jų švenčių proga, bet naujieji Lenkijos lyderiai ėmėsi atvirai palaikyti Valdemaro Tomaševskio partiją, kurios tikslas – priešinti tautines mažumas. Kaip gali taip atsitikti, kad valstybė nusileidžia iki to, kad V. Tomaševskis supriešintų dvi šalis?
– Jiems tai kelia taip pat didelių rūpesčių. Vieni, ypač opozicijos politikai, stengiasi lenkų veikėjais pasinaudoti. Valdančiajai daugumai, kuri žymiai santūriau žiūri ir suvokia tą paveikslą visame jo sudėtingume, norėtųsi nereaguoti, bet vidaus politikos išprovokuoti jie turi daryti kažkokius atsakomuosius žingsnius.
Na, ir situacija nėra tokia jau paprasta, kad visi ten remia V. Tomaševskį. Aišku, atskiri spaudos leidiniai, ypač dešinės pakraipos, piešia tautos vado [paveikslą]. Vos ne visas numeris skirtas, teko matyti laikraščius, V. Tomaševskiui – koks jis šeimos tėvas, koks jis vienintelis čia Lietuvos lenkų reikalų gynėjas ir koks jis iškilus tautos atstovas, vos ne antras J. Pilsudskis.
– Jūs turbūt atsimenate, nes tuo metu buvote Užsienio reikalų ministras, kai 2001 metų rugsėjį, kai Varšuvoje buvo minimas Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių atnaujinimo dešimtmetis, Lietuvos prezidento delegacijoje buvo V. Tomaševskis, ir jis tada sukėlė skandalą, nes nepriėmė valstybinio apdovanojimo iš Lenkijos prezidento. Tai taip išeitų, kad tuo metu, kai mūsų šalių santykiai buvo geri, V. Tomaševskis nebuvo toks labai artimas Lenkijoje ir neturėjo palaikymo? Ar pamenate tą skandalą?
– Pamenu, aš dalyvavau šiame susitikime. Tai buvo Lenkijos prezidento rūmuose iškilmės, skirtos jūsų paminėtai datai. Ir iš tikrųjų jis tada pakviestas išėjo iš būrio žmonių ir pasakė, kad jis negali priimti, nes Lenkija negina Lietuvos lenkų reikalų, ir t.t. Tai, aišku, sąmoningas noras sukelti skandalą. Mes visi, manau, ir Lenkijos, ir Lietuvos politikai, ir diplomatai turime suvokti tuos dalykus, kad yra žmonės, kurie, deja, gyvena iš konflikto ir gerai klesti, jeigu yra konfliktas. Bet, deja, negaliu čia pasakyti, kad tai tarnauja Lietuvos ir Lenkijos santarvei ir gerų santykių naudai.
O dabartinių įvykių, kažkokio renesanso barbariškų 19–20 amžiaus stiliaus veiksmų, akivaizdoje mes iš tikrųjų turime pergalvoti ir suprasti, kad be vienybės ir be normalių gerų santykių čia mes liekame silpnesni.
