Metų žmogus – Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas, vos per kelis mėnesius sugebėjęs įtikinti šimtus tūkstančių lietuvių balsuoti už jo įkurtą Tautos prisikėlimo partiją, o naująjį Parlamentą – pramogų pasaulio žvaigždę skirti antruoju valstybės asmeniu.
Naujųjų metų išvakarėse Parlamento vadovas A. Valinskas davė išskirtinį interviu „Respublikai“.
– Šiandien jau 42 diena, kai esate Seimo pirmininkas, tad ar pakako laiko suvokti patikėtos atsakomybės dydį? – užvakar paklausėme A. Valinsko.
– Jei būčiau vienadienis drugelis, vadinasi, reikėtų skaičiuoti jau 42-ą gyvenimą. (Juokiasi). Iškart po priesaikos Seime teko stačia galva pasinerti į darbus. Šioje įstaigoje seniai nebuvo tokio darbymečio, tad dėkoju Dievui, kad tame įvykių sūkuryje tenka suktis ir man.
Tai, kas įvyko po Seimo rinkimų, suvokiu ne kaip galimybę užimti vieną ar kitą postą, kėdę – parlamentaro ar Seimo pirmininko, o kaip didžiulę atsakomybę, kurią patikėjo Lietuvos žmonės. Šios naštos nereikėtų pavydėti, nes be jos bent šeima būtų ramesnė.
– Pasakykite atvirai – rinkimų rezultatas jus nustebino?
– Ne. Tokį rezultatą mūsų partija ir prognozavo. Jauna, nauja ir tikrai ne vienkartinė politinė jėga turėjo pasiekti tokį rezultatą.
Po antrojo rinkimų turo kai kurios politinės jėgos suprato, kad mes (Tautos prisikėlimo partija (TPP) - red. past.) nesame tie, kurie atėjo trumpam ir tik pasirodyti. Mes turime labai rimtą partijos skyrių analizę, nors tuo niekada nesigyrėme. Degame noru ir turime galimybių dirbti.
– Jau kaip Seimo vadovas apsilankėte Baltupių vidurinėje, kurią baigėte aukso medaliu, ir moksleiviams pabrėžėte, kad svarbiausia gyvenime – nusistatyti tikslą. Koks dabar yra jūsų tikslas?
– Pasiekti, kad kuo daugiau valdžioje esančių žmonių suvoktų, jog jie niekada nebuvo, nėra ir nebus aukščiau tų, kurie juos išrinko. Kol kas yra atvirkščiai. Seimo nariai kaip tos trys beždžionės užsidaro ketveriems metams ir nieko nemato, negirdi, nesako.
Jau gerai, kad naujo vėjo atsirado, o jis – vienas mano mažų tikslelių. Norėtųsi, kad žmonių galvose po kelių Seimo kadencijų atsirastų toks suvokimas apie šią įstaigą kaip apie kadaise čia buvusią Lietuvos širdį, kurią Sausio įvykių metu žmonės gynė barikadomis, savo širdimis, rankomis, akimis. Tą suvokimą sugrąžinti labai sunku, bet tebūnie tai tikslu.
Mūsų pagrindinis variklis ateityje bus politinis padorumas, kurio labai trūksta, nors žmonės galbūt ir supranta, kad ne viskas perkama ir parduodama.
– Politikai mėgsta apie TPP kalbėti su pašaipa, o po Kalėdų premjeras Andrius Kubilius jūsų partiją jau ir viešai pagyrė.
– Tai lėmė mūsų bendro darbo rezultatas. A. Kubilius yra racionaliai mąstantis ir puikų humoro jausmą turintis politikas, kurį gerbiu ir vertinu, ypač už jo darbines savybes. Jis sugeba įžvelgti bendro darbo galimybes. Rinkėjai mums suteikė pasitikėjimo kreditą, o premjeras, kaip patyręs politikas, tokį pat kreditą mums skyrė būsimiems bendriems darbams.
Iki šiol daugybė politologų ar tokiais save vadinančių žmonių apie valdančiąją koaliciją kalbėjo visiškai priešingus dalykus, nei atsitiko.
Iš pradžių tie apžvalgininkai apskritai neigė mūsų jungimosi galimybes, vėliau prognozavo subyrėjimą derybų metu, dar vėliau sakė, kad nebus bendro darbo pradžios ir kitų metų biudžeto.
Manau, tokiems jau atėjo laikas nustoti kišti realybę į savo suvokimo rėmus ir tiesiog praplėsti akiratį atsiradus naujai politinei realybei.
Didžioji dalis politologais save vadinančių žmonių ir apie politiką rašančių žurnalistų seniai tapo vienos politinės sistemos dalimi ir mąsto tik tiek, kiek ta sistema jiems sumoka.
– Lietuvoje įprasta, kad bent kiek aktyvesni politikos naujokai yra mušami. Ar tai jau patyrėte?
– Nesu iš tų, kuris leidžiasi mušamas. Jeigu neturi kokios nors pozicijos, santykio su visuomene, kurį gini, tada išties gali būti greitai suvirškintas to didžiulio politinio organizmo, kuris veikia kaip sisteminis vienetas.
Jeigu esi ne tas „sisteminis“, o kitoks, sistema greitai suvokia, kad tu nevalgomas, į tave galima tik atšipinti dantis. Į mane irgi jau šipinami kai kurie dantys, kita vertus, tie procesai niekada nesibaigia – politika yra vienas kito suvalgymo menas. Mūsų partija atėjo į politiką turėdama kitą tikslą – kad valgyti turėtų tie, kas mus išrinko.
Valinskas gimė ir mirs Valinsku. Ar jis pakeliui buvo Seimo pirmininkas, ar televizijos laidų vedėjas, ar pradedantysis teisininkas – visiškai nesvarbu. Tai, kad dabar dirbu čia, nereiškia, kad šio posto siekiau labiau nei kurio nors kito.
Svarbiausia yra ne ką tu darai, o kaip darai. Jeigu dirbi pasikliaudamas savimi ir savo sąžine, neturėtų net kilti klausimas, kodėl kažkurios partijos programa gali būti dešimt Dievo įsakymų.
– Su kuo pavasarį vyksiančiuose prezidento rinkimuose jums būtų įdomiausia varžytis?
– Kol kas negaliu prognozuoti su kuo, nes apskritai nežinau, ar Arūnas Valinskas ten eis. Palikdamas daugtaškį atsakyme dėl galimybės tapti kandidatu į prezidentus, galiu padėti ir daugtaškį dėl galimo vieno ar kito kandidato bei konkurento.
Lietuva turi išsirinkti geriausią, kuris jai reikalingas šiuo nelengvu laikotarpiu. Į mūsų valstybės tūkstantmetį žiūriu labai simboliškai – lietuviai nenori arba nemoka pasidžiaugti kito sėkme. Mes neretai džiaugiamės, kai dega kaimyno namas, tačiau kai į akis žvelgia sunkmetis, staiga tampame vienu kumščiu.
Manau, kiti metai, kuriuos dabar visi tapo tik juodomis spalvomis, yra galimybė žengti į naują tūkstantmetį, kai mes sukursime didžią Lietuvą. Tikiu, kad kai bus švenčiamas 2000 metų Lietuvos vardo paminėjimas, šios valstybės vardas tebebus vertas to, kad tų laikų vaikai juo didžiuotųsi.
– Daug dėmesio sulaukė tvirta jūsų pozicija ginant seną bičiulį Arūną Burkšą, kurio pavardė, vos paminėta tarp kandidatų į aplinkos ministrus, iškart apipilta purvu.
– Būtų keisčiau, jeigu į politiką eičiau ne su bičiuliais. Kažkam keista, kad Valinskas yra vienoje partijoje su žmona, bet tikrai nematyčiau jokių problemų, jei mūsų partijoje būtų ir kitų partijų lyderių žmonos.
Kai žmonės yra ne tik politiniai, bet ir gyvenimo bendražygiai, už kuriuos gali guldyti galvą, jiems galima patikėti ir vieną ar kitą veiklos sritį. A. Burkšas yra laiko patikrintas žmogus ir vienas iš tų, už kuriuos aš galiu guldyti galvą.
Tai, kad mes norime apsistatyti „nesisteminiais“ ir neprisidirbusiais žmonėmis, kai kuriuos koalicijos partnerius ar bent jau jų frakcijų narius įpareigojo lakstyti su pareiškimais po įstaigas, deklaruoti visokias nuomones spaudoje. Tai jiems tikrai nedarė garbės.
Mūsų laikysena daug ką stebina, nes nieko nekalbame tol, kol nereikia, nelakstome, neisterikuojame, nesimėtome pareiškimais, nes atėjome ramiai dirbti. Nenorime vadovautis Lietuvoje įprastu modeliu – kuo labiau išpurvinti kitą, kad pats jaustumeisi švaresnis.
– Savo veiklą užsienio politikoje pradėjote nuo vizitų pas kaimynus latvius ir estus, o kiek reikšmės ateityje skirsite šiai sričiai, kuri yra prezidento prioritetas?
– Žinau, kad yra planuojamas mano vizitas į Gruziją bei Europos parlamentų vadovų susitikimą Paryžiuje. Aš nesu iš tų politinių turistų, kurie nori lankytis visur. Seimo tarnyboms jau pasakiau, kad jeigu tikrai nėra būtina, esu labiau linkęs dirbti Lietuvoje, o ne keliauti.
– Jums bepigu atsisakyti Seimo pirmininko algos ir imti tik „pensininko dalią“ – 811 litų, nes esate pirmasis Parlamento vadovas milijonierius.
– Savo pažadą įvykdžiau – iš pirmosios algos tikrai namo parnešiau tik 811 litų. Likusi atlyginimo dalis liko deponuota Parlamento Finansų skyriuje ir pinigai bus pervedami tiems, kuriems jų labiau reikia ir kas kreipsis su prašymu.
Tie, kas dėl to mane apkaltino populizmu, tegul patys pirmiausia atsisako atlyginimo, o jau tuomet kritikuoja.
– 2007-ųjų vasarą „Respublikos“ žurnalui „Laisvalaikis“ sakėte, kad jeigu kada atsibustumėte sėdėdamas Seimo nario kėdėje, iškart atsistatydintumėte.
– Per tuos mėnesius pasikeitė daugybė dalykų. Net turėdamas pelningiausią sutartį puikiai veikiančioje televizijoje aš supratau, kad privalau išeiti ir imtis kitos veiklos dabar, o ne kada nors rytoj. Viduje tiesiog užsidegė liepsna ir azartas daryti ką kita.
– Ar sunku priprasti prie oficialaus gyvenimo su nuolatine apsauga?
– Jau sutikdamas dalyvauti Seimo pirmininko rinkimuose aš, kaip teisininkas, suvokiau visą atsakomybę, kurią suteiks ne tik šios pareigos, bet ir tam tikri suvaržymai. Privalau paklusti iki manęs buvusiai ir po manęs liksiančiai taisyklei, kad saugomas ne asmuo, o Seimo pirmininko pareigos.
Iki šiol labai nesmagiai jaučiuosi, kai ryte važiuojant per transporto spūstis apsaugos palydos automobilis šokinėja į šonus su žybsinčiais švyturėliais ir sirena. Manau, prie to niekada nepriprasiu, bet pačiam vairuoti jau neleis iki kadencijos pabaigos. Norėjau, kad į darbą mane pavežtų žmona, apsaugininkai sako: negalima, tokios instrukcijos.
– Kaip pasikeitė santykiai jūsų šeimoje, kai vos per kelis mėnesius joje atsirado iškart du politikai?
– Džiaugiuosi, kad mano ir Ingos pasirinkimą puikiai suprato ir priėmė abu sūnūs – Arūnas ir Šarūnas. O pas mus su žmona niekas nepasikeitė: anksčiau su Inga grįžę po darbų kalbėdavomės apie televiziją, o dabar kalbamės apie politiką. Bet galiu patikinti, kad mūsų su žmona tarpusavio pokalbiuose politika tikrai neužima pirmos vietos.
– Per televiziją teko matyti, kad balsuojant Seime vis atsisukate į žmoną ir kažką jai sakote.
– Tikrai nekontroliuoju, kaip Inga balsuoja, – aš tiesiog pasiilgstu jos balso ir akių.
– Kaip vertinate valdančiosios koalicijos įvykdytą mokesčių reformą, kuria jau nugąsdinta visa tauta?
– Čia nėra ko komentuoti. Visi valdančiosios koalicijos partijų lyderiai būtų prieš bet kokius mokesčių didinimus, lengvatų mažinimus, jeigu turėtume kitą pasirinkimą.
– 2009-aisiais „Respublikos“ dienraštis švęs dvidešimtmetį, tad ko palinkėtumėte Naujųjų metų proga jubiliatui ir jo skaitytojams?
– Simboliška, kad „Respublika“ yra dabartinės Lietuvos valstybės bendraamžis ir pakeleivis. Kai kuria dalimi - net vyresnis. Lietuvos gyvenime per tą laikotarpį buvo ir džiaugsmingų, ir skausmingų įvykių, „Respublikos“ istorijoje – taip pat. Man asmeniškai iki šiol tragiškiausia akimirka išlieka žurnalisto Vito Lingio nužudymas.
„Respublika“ yra dienraštis, kuriam norisi palinkėti visada būti pakeliui su Lietuvos Respublika. Tebūnie visų mūsų gyvenime kuo daugiau daugiau bendrų reikalų respublikos prasme.
Julius Girdvainis
