Tai, kad poetas ir renginių vedėjas Arūnas Valinskas yra banditas (ar su banditais susijęs asmuo) – nevykęs oponentų pokštas. Bet politikoje daug leidžiama.
Skandalas išpūstas tiek, jog galima pamanyti, šiais laikais banditai daug reiškia. Lyg jų svarba toli viršytų, tarkime, „Leo LT“ ar švedbankių sukeltas problemas.
Prieš keletą metų panašus „skandalas“ buvo kilęs su Artūro Paulausko ne laiku pastatyta tvora, kurios reikšmė visuomenei buvusi ne mažesnė nei visa „Williams“ afera su „Mažeikių nafta“.
Artimai susieti A. Valinską su „daktarais“ gali tik mento vaizduotė, nes mentui banditai – intelekto „lubos“. Kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip mentas negali negaudyti banditų.
Ir žiniasklaida mėgsta banditus. Dažnai būna tokios TV naujienų laidos, kuriose nėra nė vienos geros žinios. Mes pripratę prie blogų naujienų, negalime be jų. Net gera naujiena pristatoma jai lengvai įkandus. Ieškoti blogybių ir skalbti svetimus marškinius žavu. Kaip žvelgti į degantį kaimyno namą.
Tačiau A. Valinskas šiuo skandalu sumoka už savo aroganciją ir vaidus su žiniasklaidos atstovais, kuriuos jis pradėjo nuo pirmos savo buvimo politikoje dienos. Mintyse matavęs šalies Prezidento postą, poetas plačiai mojavo mūzų sparnais ir nejautė žemės paviršiaus.
Dabar pajaus. Kai tiesioginio eterio virtuozas žurnalistams kelis banalaus pranešimo sakinius skaito iš lapelio, galima tik užjausti.
Ar sugrius valdančioji koalicija? Tikriausiai. Atsiradus „Ąžuolo“ frakcijai, jos sutartį ir sudėtį vis tiek reikėjo peržiūrėti. Ar išliks poste A. Valinskas? Visko gali būti, bet labai abejotina.
