Konservatorių ir liberalų vyriausybė, bekovodama su krize, pamiršo ŽMOGŲ. Ji ir toliau dirba, kad geriau būtų valstybei, verslui, rinkai, ekonomikai, bet ne ŽMOGUI. Tai patvirtina ne tik praėjusią savaitę Seimo priimta rudens sesijos darbų programa, bet ir apskritai likę šios vyriausybės darbai, kuriuos ji dar planuoja įgyvendinti iki kitų metų rinkimų.
Anksčiau valdančioji koalicija savo metinėse darbų programose ir Seimo sesijų darbotvarkėse bent jau bandė sudaryti regimybę, kad vyksta darbai, kurie yra svarbūs žmonėms ir jų lūkesčiams. Bet jei pažvelgiame į jos šio rudens planus, pasigendame ministrų kabineto ir Seimo daugumos noro spręsti tokias problemas kaip nedarbas, mažėjančios pajamos, skurdas ir nelygybė, kurios jaudina daugumą Lietuvos piliečių.
Dabartinė vyriausybė kalba tik apie tolesnį diržų susiveržimą, finansinę konsolidaciją ar ekonomikos tvarumą, ar apie tai, kaip pagerinti verslo sąlygas, atgaivinti rinką ar sutaupyti valstybės biudžeto.
Suprantu, kad tai yra labai svarbu, bet šie dalykai turi būti antraeiliai. Parlamentas pirmiausia turi dirbti ŽMONĖMS, o ne verslui, rinkai ar finansų magnatams. Visų pirma, mes turėtume spręsti ŽMONIŲ problemas, o dabar mes ŽMONES užmirštame.
Kai tokie Andriaus Kubiliaus vyriausybės prioritetai, nereikia stebėtis, kad per trejus valdymo metus jai taip ir nepavyko išspręsti tokių esminių klausimų kaip milžiniškas nedarbas, labai maži atlyginimai, nuolatos brangstančios dujos, šiluma ir elektra, didėjanti socialinė atskirtis ir auganti emigracija. Ir šios Lietuvos gyventojams ypač opios problemos taip ir nerado vietos tolimesniuose valdančiosios koalicijos planuose.
Nedarbas galutinai nugalėjo konservatorių ir liberalų vyriausybę, nors 2010-uosius ji paskelbė kovos su nedarbu metais, ir būtent tada buvo pasiektas rekordinis 330 tūkst. bedarbių skaičius. Bet daugiau ji neketina spręsti užimtumo problemų.
Šiandien, kai Europos parlamentuose yra svarstomi valstybių biudžetai, o Jungtinių Amerikos Valstijų Respublikonų partijoje vyksta priešrinkiminiai debatai, ir ten, ir ten pirmiausia kalbama apie užimtumo didinimą. Bet likusiuose Lietuvos vyriausybės planuose apie tai nerasite, - nebent apie „modernų valstybės valdymą“ ar „modernios ekonomikos kūrimą“.
Vietoj to, į bedarbystės problemą nuspręsta pažiūrėti originaliau. Jau viename iš pirmųjų Seimo rudens sesijos posėdžių konservatoriai ir liberalai pasiūlė kovoti su nelegaliu darbu, bausdami ne darbdavį, o darbuotoją, kuris, galbūt neturėdamas iš ko prasimaitinti, priverstas dirbti nelegaliai. Aš nepropaguoju nelegalaus darbo, bet čia einama ne tuo keliu. Džiaugiuosi, kad Seimas tai suprato, ir bent kol kas tokių priemonių nebus imamasi.
Apskritai ši vyriausybė darbo santykius tik liberalizuoja ir liberalizuoja, pamiršdama dirbančiųjų teises ir jų socialinį saugumą.
Iš jos nesulaukta ir jokios reakcijos į tai, kad šią vasarą teismai praktiškai atėmė Lietuvos piliečiams konstitucinę teisę streikuoti. Turiu galvoje uždraustą “Švyturio-Utenos" alaus daryklos darbuotojų streiką, kurį profsąjungos ketino rengti po to, kai įmonės vadovybė atsisakė darbuotojams padidinti atlyginimus, nors tai numatė kolektyvinė sutartis. Socialinių reikalų ir darbo ministerija į mano paklausimą atsakė, kad ji negalinti kištis į teismų darbą, nors taip yra kuriamas precedentas visiškai neleisti darbuotojams streikuoti ir ginti savo teises.
Tai, kad išnaudotojiškas požiūris į dirbančiuosius nėra svetimas šiam ministrų kabinetui, galima spręsti vien iš skandalingo siūlymo minimalų mėnesio atlyginimą padidinti 50 litų. Neva nėra pinigų, bet iš tikrųjų prioritetai ne tie. Net nesusimąstoma apie tai, kad, jei daugelis žmonių skursta, joks proveržis tokios šalies ūkyje neįmanomas.
Vyriausybė taip pat visiškai nepagalvoja, kaip gyventojai susidoros su toliau kylančiomis komunalinių paslaugų kainomis, ypač kai šildymo sezonas – vos už poros trejeto savaičių.
Tačiau A. Kubiliui ir jo ministrams – tai pernelyg žemiški klausimai. Energetikos ministras Alvydas Sekmokas miglotai šneka apie tai, kad dar galbūt iš “Gazprom" išsiderės pigesnes dujas, nors jau aišku, kad jos brangs. Ir nei vienas, nei kitas nesugeba paaiškinti, kodėl tokie dideli uždaromos Ignalinos atominės elektrinės vadovų ir ekspertų atlyginimai.
Per šiuos trejus metus infliacija siekė beveik 18 %. Kadangi gyventojų pajamos mažėjo, vadinasi, jų perkamoji galia krito dar daugiau. Pavyzdžiui, jei net pensijos bus grąžintos į buvusį lygį, jų vertė bus mažesnė mažiausiai penktadaliu.
Analizuojant vyriausybės projektus dėl pensijų sumažinimo kompensavimo, geriausiu atveju jis bus įgyvendintas iki 2030-ųjų. Ministras Donatas Jankauskas sako, kad procesas prasidės 2019 metais ir truks dar apie penkerius metus. Iki tada nugyvens kokios dvi ar trys vyriausybės.
Konservatorių-liberalų valdžia, kuri buvo vienintelė visoje Europos Sąjungoje sumažinusi pensijas kovoje su krize, šią savo klaidą be skrupulų palieka spręsti ateinančioms vyriausybėms.
Kokios tokio valdymo pasekmės? Skurdas, dar gilesnė socialinė atskirtis ir auganti emigracija. „Verslo žinios“ skelbia, kad milijonierių skaičius mūsų valstybėje auga. Kaip ir skurstančiųjų, ką rodo ir katastrofinis 8 mlrd. „Sodros“ biudžeto deficitas. Akivaizdu, kas iš dabartinės Vyriausybės politikos daugiausia išlošia.
Taigi, kai valdžia pamiršta ŽMOGŲ, tuomet skursta ir visa valstybė. Verdiktas konservatorių ir liberalų Vyriausybei yra labai aiškus, - su ekonomine krize ji kovojo, eidama ne tuo keliu. Jai rūpėjo, kaip būtų geriau ekonomikai, verslui, valstybės biudžetui, o žmogui – tai kaip išeis po to...
Už pradžioje minėtą Seimo rudens sesijos darbotvarkę nebalsavo nė vienas socialdemokratas. Kodėl? Noriu priminti, kad „SVARBIAUSIA – ŽMOGUS“ – tai ne tik Prezidentės metiniame pranešime išsakyti žodžiai, bet ir tarptautinis Socialistų šūkis. Todėl ir Lietuvos Socialdemokratų partijos politikos tikslas yra, kad visi žmonės Lietuvoje gyventų geriau.
Algirdas Sysas, Socialdemokratų vicepirmininkas, Seimo LSDP frakcijos narys
