Daugiau nei tris dešimtmečius vadovaujantis Lietuvos fotografų sąjungai fotomenininkas Antanas Sutkus iš šių pareigų ketina pasitraukti ir likusį laiką pašvęsti archyvui – ten dar daug ko galima atrasti. „Su mažomis išimtimis“ fotografuojantis tik Lietuvoje, kūrėjas dvejopai vertina patriotizmą: „Tradicine prasme galbūt nesu patriotas, tačiau kita prasme esu. Aukščausia patriotizmo forma yra savo profesijoje pasiekti tarptautinį lygį“.
Praėjusią savaitę Londone buvo pristatyta jau antroji A. Sutkaus paroda „Lietuvos portretai“.
Papasakokite daugiau apie parodą „Lietuvos portretai“. Kokia ji? Ką norėjote ja pasakyti?
Norėjau parodyti Lietuvos žmones. Tai yra ciklo, pradėto 1959 metais, tęsinys, kurio tikriausiai aš taip ir nebaigsiu. Parodoje eksponuojami įvairūs portretai. Anglijoje šiais metais tai jau antra mano paroda. Pirmoji buvo „Lietuva, iš arti ir asmeniškai“.
Nuo kitų parodų „Lietuvos portretai“ skiriasi tuo, kad ekspozicijai naudoti labai seni, dar nematyti darbai, kurie daryti su meile. Apskritai visos parodos skiriasi, nes aš dirbu su archyvu, o archyve vis atsiranda naujų darbų, kurie verti dėmesio.
Šalia parodos Londone, nuo rugsėjo 26 d. dviejų dalių paroda bus demonstruojama ir Maskvoje, „Vinzavod“ šiuolaikinio meno centre. Šią parodą rengiu savo lėšomis, man apmoka tik kelionės išlaidas ir apgyvendinimą. Tuo rūpinasi Juozas Budraitis. O buvimu Londone (kelione ir apgyvendinimu) rūpinosi Daiva Parulskinė.
Ar ši paroda skirta Londono lietuviams?
Žinoma, ir lietuviams. Niekada parodų neskiriu nei lietuviams, nei rusams, nei kinams. Paroda skirta visiems. Ypač fotografijų paroda, nes fotografinė kalba yra internacionali – geriau už esperanto visi supranta.
Negalvokite, kad tokių mažų šalių, kaip Lietuva, menininkai gali rinktis, kur pristatyti parodą. Reikia gauti pakvietimą iš konkrečios galerijos. Kaip tik prieš tai dalyvavau Olandijoje vykusiame festivalyje „Šiaurės šviesa“, kur buvau pakviestas garbės svečiu.
Šiame festivalyje dalyvavo postkumunistinių šalių menininkai. Festivalio tikslas – integruoti šių šalių meną į Vakarų rinką, nes Vakarų galerijos gan rezervuotai priima Rytų Europos autorius. Dažniausiai ten pasisekimą turi tie, kurie emigravo iš Rytų Europos.
Galerija „White Space Gallery“ (Anglijoje) mane pakvietė antrą kartą. Mat ji prieš 3 metus buvo surengusi mano parodą, kuri tuomet turėjo pasisekimą – jai skyrė dėmesio ir Londono spauda. Manau, paroda „Lietuvos portretai“ taip pat turėjo pasisekimą, teko duoti keletą interviu angliškosios spaudos atstovams.
Koks yra nufotografuoto žmogaus (portreto) ir jo tikros, gyvenimiškos istorijos santykis?
Aš į žmogaus istoriją nesigilinu, gilinuosi į žmogaus charakterį ir dvasią. Stengiuosi, kad fotografijoje atsispindėtų žmogaus dvasia ir laikmetis. O žmogaus dvasia atspindi ir tam tikrą nacionalinį mentalitetą, dvasinį veidą, dvasinį pasaulį. Kadangi mano dauguma darbų yra iš archyvo (iš senų laikų) stengiuosi atspindėti XX amžiaus II pusės Lietuvos žmonių dvasią. Kad ir skurdus jų apsirengimas, bet savigarba ir išdidumas – nepalaužtų žmonių.
Ar jus domina XXI amžius?
Gal ir domintų, bet kad jis labai sudėtingas. Laukinis kapitalizmas manęs nedomina. XXI amžiaus visuomenė prarado dvasines vertybes, viskas matuojama materialiai, esame pasidavę Vakarų vartojimo manijai, gyvename pagal principą: pirk, dirbk, mirk.
XXI amžius mane domina, bet aš jį galiu stebėti, dalyvauti jame, o ne jį fotografuoti.
Kokiomis priemonėmis perteikiate žmogaus dvasią?
Sudėtingas klausimas. Tokį klausimą išgirdau ir Anglijoje, Nacionalinėje portretų galerijoje vykusiame susitikime, kur buvo pristatomi mano darbai. Tuomet atsakiau taip: kad galėtum fotografuoti, reikia mylėti žmones.
Kontaktas su žmogumi užsimezga akimis, tuomet šypteli, prieini, pora žodžių „persimeti“. O dabar pabandyk į gatvę išeiti ir užmegzti tokį kontaktą: liūdnai gali baigtis. Be to, tuoj imk parašą, kad leidžia tą nuotrauką publikuoti, na, dar ir veskis paskui save advokatą.
Ar visuomet su fotografuojamu žmogumi pavyksta rasti dvasinį ryšį?
Dvasinį ryši pavyksta rasti ne su visais žmonėmis. Jei nerandu, išeina įdomios, išliekamąją vertę turinčios nuotraukos, bet jos netampa meninės fotografijos objektu. Dabar ryšį su žmogumi turbūt rasti sunkiau nei jaunystėje, nes visi žmonės, žiūrėkit, lekia, bėga. Koncerte gi nefotografuosi, kur žmogaus dvasia su muzika bendrauja.
O šiaip užsienyje nefotografuoju, na, su reta išimtimi. Kodėl? Kaip čia pasakius, ar eisi kaimyno daržo ravėti, kai tavo daržas apleistas. Tiesa, 1970-1975-aisiais dirbau Bulgarijoje ir paruošiau parodą „Susitikimai su Bulgarija“, nes buvau susižavėjęs tuo kraštu ir jo žmonėmis.
Ar sunku kurti portretus?
Labai sunku. Sunkiausia – atverti žmogų, atverti jo dvasią, nes kiekvienas mes turime kaukes. Tačiau, pavyzdžiui, Šveicarijoje žmonės vaikšto atvirais veidais. Pas mus to nėra, lietuvis visada paniuręs, pavargęs, nuolat skundžiasi: turi vieną mašiną – skundžiasi, nusiperka antrą – vis vien skundžiasi. Kodėl taip yra?
Todėl, kad esame baudžiauninkų proproproanūkiai. Sovietiniu laikotarpiu nieko neturėjome, o dabar atsirado galimybė viską gauti, tai ir ryjame, neapskaičiuodami savo galimybių. Akropolis lankomas labiau nei muziejai, ekskursijos ten važiuoja, tai apie kokią kultūrą galima kalbėti?
Kas portretuose svarbiausia?
Svarbiausia, manau, žmogaus dvasia, jei pavyksta ją parodyti. Svarbu, kad tai, ką tu jauti tam žmogui, kad tai pajustų ir kitas žiūrėdamas į fotoportretą. Todėl aš nesu kritinės fotografijos atstovas, ieškau dvasingų personažų.
Kaip ieškote ir kaip atsirenkate subjektus fotografijoms?
Gyvenimas suveda. Gyveni, bendrauji su žmonėmis, susipažįsti, taip ir atrandu. Anksčiau daug važinėjau po Lietuvą, kaimuose ieškodavau personažų. Bet, deja, mano personažas pasitraukė. Dabar tarsi kitas pasaulis, kuris, sakykim, ne visas man priimtinas.
Jūsų darbai buvo pristatomi įvairiose šalyse. Ar įvairių tautų publikos požiūris į fotomeną skiriasi? O gal menas yra menas visur?
Manau, kad taip: menas yra menas visur. Prancūzijoje buvo nutikęs juokingas įvykis. Priėjo vienas prancūzas prie manęs ir sako: „Klausyk, ar tu šitą žmogų kartais ne Bordo provincijos miestelyje (Prancūzija) fotografavai? Labai panašus į mano kaimyną jaunystėje“.
Žmonės visur žmonės, tuos pačius jausmus jaučia, tą patį gyvenimą gyvena, tik skirtingomis kalbomis kalba. O aš lieku ištikimas humanizmui, amžinosioms verybėms: šeimai, artimo neabejingumui, dvasinei šilumai.
Ar sąmoningai daug dėmesio savo kūryboje skiriate Lietuvai?
Nesąmoningai. Visos mano fotografijos iš pasąmonės. Mano pažiūros susiformavo vaikystėje ir studijų laikais. Gal dešimtmetį neakivaizdžiai studijavau žurnalistiką, bet nebaigiau, nes man šie mokslai pasirodė labai neįdomūs, net demagogiški. Daug bendraudavau su studijuojančiais Dailės akademijoje, labai mėgau literatūrą. Anksčiau skaitydavau labai daug. Dabar laikas riboja skaitymą, nebent kai sergi, gali paskaityti.
Ar menas su nacionalianiais akcentais galėtų kaip nors daryti įtakos emigrantams?
Įtakos galėtų daryti ne nacionaliniai akcentai, o dvasia. Londone Nacionalinėje portretų galerijopje po sustitikimų priėjo prie manęs jauna mergaitė ir sako: „Aš net apsiverkiau, žiūrėdama jūsų darbų pristatymą”. Reiškia, tiems žmonėms menas sužadina kažkokius jausmus ir primena Lietuvą, jos esmę. Ne kraštovaizdį, ne vaizdą, ne tautinius rūbus, o dvasią.
Aš tikiu Lietuvos ateitimi. Jaunimas – jos ateitis. Žinoma, emigracija yra tragedija. O ką darys žmonės, jei nori gyventi. Kita vertus, aš negalėčiau gyventi emigracijoje. Nežinau, kodėl. Nors, žinoma, ten nereikėtų nuolat spręsti materialinių problemų, bet gyvenu Lietuvoje ir nesiskundžiu. Turiu pastebėti, kad beveik nėra emigravusių mūsų profesijos atstovų – tuo didžiuojuosi.
Ar esate patriotas?
Tradicine prasme galbūt ne, nes esu kritiškai nusiteikęs prieš mūsų šalies politines rietenas. Užuot svarstę svarbius klausimus, valdininkai konkuruoja, kuris gražiau pakalbės ar kurio partija geresnė.
Tačiau kita prasme esu patriotas. Visada sakiau, kad aukščausia patriotizmo forma yra savo profesijoje pasiekti tarptautinį lygį. Sunku būti patriotu darbe, o ne tribūnoje. Politikų akcentuojamos problemos pasibaigia ties žodžiu „švietimas“.
Kultūra ir menas „iškrito“ iš politikų lūpų. Nepelnytai kultūra ir menas yra užmiršti: tai turi įtakos santykiams tarp žmonių, nusikalstamumui, švietimo problemoms.... Politinės kultūros taip pat trūksta. Lietuvoje nuvertintas talentas, intelektas.
Kodėl emigruoja gydytojai ir mokslininkai? Reikia nagrinėti ne pasekmes, o priežastis.
Pasiilgstu Lietuvos himno per radiją ir televiziją, Lietuvoje dažniau girdžiu Amerikos himną.
Kaip ir kodėl susidomėjote fotografija?
Negaliu pasakyti. Dar būdamas mokiniu (turbūt kokiais 1955 metais) vasarą dirbau durpyne ir už uždirbtus pinigus nusipirkau tokį prastą fotoaparatą. Kai baltą popieriaus lapą dedi į vonelę su ryškalu ir pradeda ryškėti vaizdas – tai mane užbūrė visam gyvenimui. Iš pradžių dariau daug prastų nuotraukų.
Deja, geriausios padarytos jaunystėje, dar iki darbo sąjungoje, nes šis darbas atima labai daug laiko, dvasios ir energijos. Aš visada sakydavau, kad svajoju apie laiką, kai sapnuosiu savo fotografijas, o ne valdžios koridorius.
Esate Lietuvos fotografų sąjungos įkūrėjas ir ilgametis jos pirmininkas.
Taip, tačiau ketinu atsistatydinti artimiausio suvažiavimo metu ir likusį savo nelabai didelio darbingumo ir sveikatos laiką pašvęsti archyvui. Panersiu į archyvą ir trauksiu iš ten savo jaunystėje darytas fotografijas, kurių aš jau nebeprisimenu. Jei man atneštų jas kas kitas, manyčiau, kad tai kito autoriaus daryta.
O dėl sąjungos pirmininko… Nepakeičiamų nėra, savaime kas nors atsiras. Žinoma, tai turės būti žmogus, pasiryžęs dideliems iššūkiams, nes sąjunga neturi turto, algų nėra iš ko mokėti, visą laiką tenka gyventi įtampoje. Fotografija – brangus menas. Daug ką tenka iš savų pinigų daryti. Ir man už savo pinigus parodas teko rengti ne kartą. Kiek tam esu išleidęs, negaliu nė suskaičiuoti, tik skolas skaičiuoju.
Lietuvoje vyrauja keistas požiūris – jeigu rengi daug parodų užsienyje, esi blogas, lyg ir naudojiesi savo padėtimi. Tačiau aš džiaugiuosi tuo, kad kiek aš rengiau parodų užsienyje, tose galerijose įvykdavo nuo 2 iki 3 ir kitų lietuvių autorių parodų.
Sąjungos suvažiavimas turėtų būti kitais metais. Suvažiavimas gali užsitęsti iki patalpų nuomos pratęsimo, nes šiam darbui reikia sunkiasvorio vadovo. Kadangi esu senas kelmas, mažiau valdininkų spyrių bus. Šioje situacijoje mus gelbsti tik Kultūros ministerija, kuri užtaria mus dėl patalpų. Kova nebaigta. Kai išnaudosime visas įmanomas priemones, ir jei niekas nepadės, kreipsiuosi ir į Prezidentą, kuriuo žaviuosi ir laikau tikru Lietuvos patriotu, sėkmingai atstovaujančiu mūsų šaliai pasaulyje.
Kokius darbus per 33 metus pirmininkaujant Lietuvos fotografų sąjungai pavyko nuveikti?
Išgarsinti Lietuvos fotografiją, savo laiku ir Lietuvos fotografijos mokyklą. Vilnius buvo tarsi fotografijos meka. Dabar, kai su pinigais pasidarė striuka, yra kitaip: mes sunkiai galime prisikviesti geriausius autorius, nes tai daug kainuoja. Pavyzdžiui, už vieną rimtą Vakarų Europos autoriaus parodą reikia sumokėti mažiausiai 20 tūkst. eurų.
Manau, kad Lietuva turėtų didžiuotis, jog daugelyje parodų užsienyje kabo lietuviškos fotografijos, ir nesvarbu, kokio autoriaus pavardė po jomis.
Kaip manote, kultūrai Lietuvoje skiriama pakankamai dėmesio?
Ypač kultūros situacija Lietuvoje ne tokia lengva. Kai išvažiuoju į įvairius festivalius užsienyje, man visada sapnuojasi mūsų valdininkai. Mes (Lietuvos fotografų sąjunga – lrt.lt) per vargus gavome „Prospekto galerijos“ patalpas, savo lėšomis suremontavome, o dabar nenorima pratęsti nuomos sutarties, norima parduoti šias patalpas, o mus iškeldinti.
Kur tai girdėta? Ką apskritai valdžia padarė su Gedimino prospektu? Viską pardavė: batai ir bankai, nieko ten daugiau nėra. Kitąmet Vilnius bus Europos kultūros sostinė. Ir kuo pasitinka ta kultūros sostinė? Ar nors vienu suremontuotu kultūriniu pastatu? Pasitinka fejerverkais ir visokiomis gatvių fiestomis.
Sportas Lietuvoje remiamas taip pat kaip kultūra. Manau, gal nereiktų visur džiaugtis tik sportiniais laimėjimais.
Noriu pastebėti, kad Lietuvoje yra daug talentingo jaunimo, kuris irgi rengia parodas užsienyje ne mažiau nei aš, bet tai neatsispindi žiniasklaidoje. Pavyzdžiui, su manimi festivalyje Olandijoje dalyvavo ir Mindaugas Kavaliauskas, kuris Kaune rengia fotografijos festivalius. Vilniuje tokius festivalius rengia Eglė Deltuvaitė, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje parengta didžiulė fotografijų ekspozicija. Taigi matau šviesą tunelio gale.
Gyvenimas yra gražus ir kiekvieną dieną reikia vertinti kaip paskutinę. Turėdamas rimtų sveikatos problemų džiaugiuosi gyvenimu.
Esate 2003-ųjų m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijos laureatas. Taip pat 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu; 1998 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premijos laureatas ir daugybe kitų. Ar šie titulai įpareigoja?
Apdovanojimų ypatingai nevertinu ir jų neskaičiuoju. Mano vaikai nuo vaikystės žaidė mano medaliais ir iš to problemos niekada nedariau. Na, šalies apdovanojimus, žinoma, vertinu. Tačiau nemanau, kad apdovanojimas gali įpareigoti. Sąžinė įpareigoja.
Eglė Lipeikaitė
