Daugiau nei dešimt metų aktorė Agnė Sunklodaitė kuria vaidmenis Keistuolių teatre ir vis drąsiau imasi režisūros. Ji nori su vaikais kalbėti apie rimtus dalykus. Per žaidimus ir pokštus beldžiasi į vaiko širdį.
Kovo 27 d., Tarptautinę teatro dieną, vilniečiai Keistuolių teatro aktoriai Kroatijos sostinėje Zagrebe vykstančiame tarptautiniame festivalyje „Naj, Naj, Naj“ parodys muzikinį vaidinimą vaikams „Dūkstantmečio kurmis“. Spektaklio idėjos autorė ir viena aktorių – A. Sunklodaitė. Tai jos, surašiusios savo ir kolegų aktorių pasiūlymus, o vėliau tai „sustygavusios“ir scenoje, nuopelnas, kad „Dūkstantmečio kurmis“ nuo 2000 metų žavi mažuosius šalies žiūrovus, atstovauja Lietuvai per festivalius užsienyje.
Tai ne vienintelis A. Sunklodaitės, baigusios filologijos ir aktorystės studijas (kurso vadovė Nijolė Gelžinytė, specialybės dėstytojas Aidas Giniotis) Vilniaus universitete ir jau daugiau kaip 10 metų dirbančios Keistuolių teatre, režisūrinis darbas. Keistuolių teatro repertuare yra ir jos „Nepaprasto orkestro koncertas“ (2001). O visai neseniai, kovo pradžioje, A. Sunklodaitė pakvietė mažuosius į muzikinį spektaklį „Atsargiai – Žiurkius“.
Taigi gera proga pakalbinti vaikams kuriančią menininkę. Juolab kad kovą minime ne tik Tarptautinę teatro, bet ir Pasaulinę teatrų vaikams ir jaunimui dieną.
- Tavo dėka Keistuolių teatro repertuare atsirado net trys spektakliai: „Dūkstantmečio Kurmis“, „Nepaprasto orkestro koncertas“, „Atsargiai – Žiurkius“. Smalsu sužinoti, kas gi traukia aktorių prie režisūros?
- Mano atveju, matyt, reikėtų sakyti šiek tiek kitaip: ne kas aktorių traukia prie režisūros, bet kas jį traukia prie mažiausios publikos. Taip jau nutiko, kad nuo pat pirmų studijų dienų eksperimentiniame N. Gelžinytės ir A. Giniočio kurse Vilniaus universitete buvome kryptingai rengiami vaikų ir jaunimo teatrui. Tad neišvengiamai ir nuolat vaidindavome mažiesiems, o man vis kildavo klausimai, kaip kalbėti su vaikais apie rimtus dalykus, kad jiems būtų įdomu. Savo „bandymus suprasti“ kaip lakmuso popierėliu pasitikrindavau vaikystės prisiminimais iš tų laikų, kai mokiausi Vilkaviškio vidurinėje ir vaikų muzikos mokyklose. Ten man niekada nepatikdavo „sausai“ pateikiama informacija - dažniausiai jos neįsimindavau. Tada pykdavau ant mokytojų ir mąstydavau, kaip pati apie tuos dalykus papasakočiau. Tie prisiminimai ir paskatino imtis „Dūkstantmečio kurmio“, „Nepaprasto orkestro koncerto“režisūros. Spektaklius kūriau su dailininke Ramune Skrebūnaite, kompozitoriais ir muzikos aranžuotojais Andriumi Kulikausku, Sigitu Mickiu bei kolegomis aktoriais.
Juose, neverta slėpti, glūdi pedagoginis pradas. Tačiau vaikai to nė nepastebi – jiems įdomu, pasakiška ir patrauklu. Štai „Dūkstantmečio kurmyje“ kartu su mažaisiais žiūrovais žaidžiame ir dūkstame istoriją apie tai, kaip Kurmis įsigijo kelnytes. Tačiau tas žaidimas turi ilgą darbelių, kuriuos reikia atlikti, istoriją – vaikai sužino, kaip atsiranda jų drabužėliai. O „Nepaprasto orkestro koncerto“ ėmiausi žinodama, kad vaikai, kurie nelanko muzikos mokyklos, pažįsta vos keletą muzikos instrumentų. Visada maniau, jog apie mažiau populiarius galima įdomiai ir patraukliai papasakoti. Pavyzdžiui, vaidinant atskleisti kiekvieno instrumento charakterį.
Taip manoji režisūra ir atsirado – iš noro ką nors svarbaus pasakyti vaikams. Pasakyti taip, kad jie suprastų, kad jiems būtų įdomu. Ir dar: esu labai dėkinga savo mokytojui ir kolegai A.Giniočiui. Tai jis nuolat skatina mane imtis režisūros, neleidžia ramiai „snūduriuoti“.
- Spektaklis „Atsargiai – Žiurkius“ (dailininkė R. Skrebūnaitė, kompozitorius ir muzikos aranžuotojas S. Mickis) pastatytas pagal Nyderlandų rašytojo Maxo Velthuijso knygą „Varlius ir nepažįstamasis“. Kodėl būtent ši knyga?
- Seniai norėjau pastatyti spektaklį vaikams apie toleranciją. Juk kiekvienas iš savo vaikystės prisimename, ką reiškia „būti naujoku“. Dažnai tai nemaloni, nejauki patirtis, kai tenka pritapti prie naujos aplinkos, joje susirasti draugų. Todėl svarbu kalbėti su tais, kurie mėgsta tyčiotis, šaipytis iš naujokų. Manau, apie tai reikia šnekėti su vaikais nuo mažų dienų, juolab kad šiais laikais tolerancijos problema kartais įgauna net tragedijos atspalvį. Teatras gali padėti tėvams užauginti dorą, protingą, tolerantišką žmogų.
- Visi tavo spektakliai muzikiniai. Įdomu, kodėl?
- Aišku, tai ir Keistuolių teatro tradicijos tąsa. Be to, studijų metais ir mūsų pedagogai N. Gelžinytė, A. Giniotis ypač daug dėmesio skyrė vaikiško spektaklio muzikalumui. Tam nesipriešinau, nes pati baigiau muzikos mokyklą, o man visada labai patiko muzikiniai spektakliai. Ypač Keistuolių teatro, kuriame vaidinu nuo antro studijų kurso, tad daugelį teorinių dalykų galėjau pasitikrinti praktiškai. Ne kartą įsitikinau, kokia svarbi vaikams yra muzika, kaip ji patinka mažiesiems ir kiek daug suteikia spektakliams žaismės. Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad vaidinimas be dainų – blogas. Anaiptol.
- Kaip trumpai galėtum apibūdinti spektaklį vaikams? Ką aktoriui, režisieriui reiškia kurti mažiesiems?
- Spektaklis vaikams – labai sudėtingas dalykas. Jį sukurti, jame vaidinti gal net sudėtingiau nei suaugusiesiems. Čia negali atsipalaiduoti nė minutei – turi nuolat išlaikyti vaiko susidomėjimą. Per trumpą laiką papasakoti istoriją. Tai nėra lengva.
Na, o vaidinti vaikams – tai reiškia kalbėtis su jais apie svarbius ir rimtus dalykus, bet patraukliai ir žaismingai.
- Kokia tarptautinių festivalių, gastrolių patirtis? Ar lietuvių teatras vaikams įdomus, traukia kitų šalių žiūrovus?
- Ilgą laiką buvome bene vienintelis teatras, kurio vaidinimas – tai nuolatinis bendravimas su žmonėmis. Su savo mažaisiais žiūrovais kalbamės, žaidžiame, dainuojame. Toks mūsų braižas. Vaikams įdomu ir patrauklu, o mums irgi smagu.
- Šiandien Keistuolių teatras artėja prie savo gyvavimo dvidešimtmečio – vaikai užaugo, kai kurie jau su savo atžalomis ateina į spektaklius pasidžiaugti ir... pakvailioti.
- Čia ir vėl galima kalbėti apie mūsų teatro patirtį. Ji labai įtikimai iliustruoja teorinius pamąstymus apie tai, kad teatro žiūrovą, jo meninį skonį reikia ugdyti nuo mažų dienų.
Tarp daugelio mūsų bendravimo su žiūrovais gražių pavyzdžių bene įspūdingiausias – jau apie dvejus metus veikiantis teatro gerbėjų klubas „Keisti“. Į jį susibūrė labai šaunus, kūrybingas, teatrą mylintis jaunimas, užaugęs su Keistuolių teatru. Klubas ne tik padeda mums nudirbti įvairius darbus, pasveikina trupės žmones gimtadienio proga, bet ir sukūrė tikrų tikriausią keistuolių... pasą. Mėlyną, su varna. Tai teatro simbolis, neatsiejamas jo ženklas, primenantis varną Albertiną iš žaismingo spektaklio „Aukštyn kojom“.
