Atėnų olimpiados septynkovės vicečempionė Austra Skujytė net ir dirbdama trenerės darbą rando laiko sudalyvauti varžybose ir jas laimėti.
Per Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) taurės varžybas Vilniuje Austra Skujytė dalyvavo užėmė pirmąsias vietas dviejose rungtyse – ji į aukštį peršoko 187 cm ir nustūmė rutulį 16 m 13 cm. Tai – geriausi šių metų žiemos rezultatai Lietuvoje.
„Visą laiką smagu dalyvauti varžybose, iškišti nosį iš namų. Treniravausi labai nedaug, turėjau nedidelę stovyklėlę, treniravau sportininkus. Šios varžybos – man tarsi pasižaidimas, priminimas žiūrovams, kad dar esu. Prieš LLAF varžybas per vieną iš treniruočių pabandžiau pašokinėti į aukštį ir pastumdžiau rutulį - nusprendžiau, kad galiu dalyvauti LLAF varžybose. Visiškai nesigailiu, galima pakentėti. Jeigu būtų dalyvavusios stipresnės varžovės, gal būčiau tarusi, kad gal tiek to. Pasiekiau neblogus rezultatus, gėdos, manau, niekam nepadariau. Džiaugiuosi savo pasirodymu šuolių į aukštį sektoriuje, o rutulį galvojau nustumti apie 16 metrų. Tiek ir nustūmiau. Savo technika neišsiskyriau, bet negaliu pykti. Smagu, kad dar esu priekyje, neužleidžiu vietos jaunimui, kuriam dar reikia tobulėti,", - teigė A. Skujytė.
Ar žiemą dar daugiau rungtyniausi? Žiemai tikrai nesu pasirengusi ir bijau, kad neprisižaisčiau. Žiūrėsiu, kaip jausiuosi. Truputį pajudėsiu, po Londono olimpinių žaidynių nusprendžiau žiemą nebūti aktyvi.
Puikų maniežą atsinaujino šiauliečiai, ar nenorėtum tenai tenai treniruotis ir varžytis? Šilti maniežai mane vilioja, man jie - gera aura. Per Federacijos taurės varžybas įvykdžiau normatyvą dalyvauti Lietuvos čempionate Šiauliuose. Jeigu ką – susitiksime tenai.
O kaip bus vasarą? Net ir nežinau. Bent dabar esu numačiusi treniruotis lengvu krūviu, nenoriu įtemptai kažkam rengtis. Noriu gerai atsigauti, pailsėti. Nenoriu, kad vėliau per varžybas man nepasisekus, viską imsiu į galvą, išgyvensiu. Sportininkas – ne mašina, reikia atleisti vadeles.
Kadangi tau šie metai – daugiau poilsio metai, o turi draugą, ar nenorėtum išnaudoti tą progą ir susilaukti vaikelio? Niekada nesakau niekada (šypsosi ...)
Kaip sekasi debiutuoti trenerės darbe? Kartais iš sportininkės pusės žvelgiant, viskas atrodo labai paprasta. Kai dabar susiduriu su tuo, jog esu atsakinga ir norėčiau, kad viskas eitų greičiau geresne kryptimi – nėra taip lengva, kaip galvojau. Bet, manau, viskas bus gerai. Parodys rezultatai, o pradžia yra pradžia, ji niekam nebūna lengva. Po kokios poros metų bus kažkas matyti, kaip sekasi.
Ar iš trenerio Alekso Stanislovaičio perėmei visą jo grupę? Ne, ne visą. Pas mane daugiau treniruojasi lengvaatlečiai, dalyvaujantys techninėse rungtyse. Tarkime, Lietuvos sprinto rekordininką Rytį Sakalauską dabar treniruoja naujas treneris lengvojoje atletikoje Donatas Januševičius, tačiau jis nuolat konsultuojasi su Aleksu Stanislovaičiu. Darbas vyksta visai neblogai.
Kadangi šią žiemą labai mažai treniravausi, todėl trenerio pagalbos ir neprašiau. Jis netgi nustebo, jog nutariau dalyvauti varžybose. Trenerio pagalba – ar aš pati treniruosiuosi, ar kitus ugdysiu – man visą laiką reikalinga. Gerai, kai treneris yra šalia: kartais pasako paguodžiamąjį žodį, paragina. Reikia į kažką atsiremti.
Treneris visada neša didžiulę naštą, sportininkui labai gerai, kai jis žino, kad už jį yra kažkas atsakingas, pačiam nereikia daug galvoti. Nors ir pati daug suprantu, bet be trenerio būtų labai sunku.
Ar patinka trenerės darbas? Patinka, tiktai nepatinka tas didelis jaudulys per varžybas. Kai pati rungtyniauju, jaudinuosi tiktai varžybų pradžioje, o po to jaudulio nebelieka. Įsivažiuoju ir viskas gerai. Dabar, kai savi bando jėgas, – jaudinuosi už vieną, jaudinuosi už kitą, jaudinuosi už trečią. Džiaugsmas mažas, bet kito kelio nėra ir žinau, kad kitaip jau nebus.
Su kuriuo auklėtiniu sieji pačias didžiausias savo viltis? Esu dar tiktai pradedančioji trenerė, tačiau ateityje labai norėčiau suburti gerą daugiakovininkų grupę, kurioje būtų didelė konkurencija ir tai motyvuotų atletus siekti gerų rezultatų. Bet tą svajonę bandysiu įgyvendinti kiek vėliau, nes žinau: talentingus vaikus pirmiausiai reikia surasti ir juos užauginti, o tai nėra taip paprasta. Juk neprieisi prie vaiko ir nepasakysi, kad aš tave šiandien treniruosiu.
Noriu, kad Lietuvoje atgimtų daugiakovė, kad būtų ką nuvežti į Europos daugiakovių taurės varžybas. Pati visas jėgas skyrusi daugiakovei, svajoju apie daugiakovininkų klubą ir apie darbą jame.
Tikriausiai daugiakovės klubą steigsi, baigusi aktyvųjį sportą? Nebūtinai, kai baigsiu, galiu ir dabar. Lietuvoje tikrai yra stipraus, talentingo jaunimo.
Marytė Marcinkevičiūtė
