Šiuo metu Kaune besitreniruojanti Lietuvos lengvaatletė septynkovininkė Austra Skujytė gyvena artėjančių Pekino olimpinių žaidynių nuotaikomis.
Dietos nesilaiko
- Kaip vyksta pasirengimas olimpiadai?
- Treneris yra tvarkingai surašęs visus mano planus į priekį iki pat olimpiados. Kiekvienais metais dalyvauju ir kitose labai svarbiose varžybose, kurioms reikia ruoštis panašiai kaip ir olimpiadai. Tad pasirengimas olimpinėms žaidynėms nėra specifinis.
- Kiek laiko atima treniruotės?
- Dirbu nuo pirmadienio iki šeštadienio. Trumpesnė treniruotė – apie porą valandų, o šiaip apie tris. Būna ir dukart per dieną – tada treniruojuosi keturias valandas. Sekmadieniais ilsiuosi, jei nebūna varžybų.
- Ar prieš olimpiadą laikotės dietos?
- Dietos? Hm... Va, dabar sėdžiu su kava, šokoladu... (Juokiasi.) Kiaušinių baltymų ir vištų krūtinėlių nevalgau, bet žiūriu savo maisto racioną, stengiuosi nepersivalgyti. Vengiu nesveiko maisto, vartoju mažiau kiaulienos.
- O pati ar mėgstate gaminti?
- Nelabai. Laiko neturiu. Bet jei mėgčiau, turbūt ir laiko tam atsirastų. (Juokiasi.)
- Kokiems maisto produktams negalite atsispirti?
- Jaučiu silpnybę šokoladui. Kas mane pažįsta, žino - kur šokoladas, ten ir aš. Šokoladu mane lengva papirkti. (Juokiasi.)
Aktyvi vaikystė
- Kada pradėjote sportuoti?
- Kiek pamenu save - visą laiką ką nors dariau. Nebuvo taip, kad vieną mielą dieną nusprendžiau: reikia pabandyti pasportuoti. Užaugau tokiame Biržų penkiaaukščio namo sportiškame kieme (juokiasi), kur mūsų nemažas būrys vaikų ir kvadratą, ir krepšinį žaisdavo, tvoromis karstydavomės, po miškelius bėgiojome, po garažus gaudynių žaisdavome.
Taigi galima sakyti, kad buvau judri nuo mažų dienų. Kai suėjo 14 ar 15 metų, išstypau, į kiemą buvo nebe lygis eiti. Tuo metu kaip tik treneris pakalbino, ir pradėjau treniruotis. Ir šiandien tikrai neatsimenu tokio etapo, kad būčiau visiškai nesportavusi.
- Ar esate patyrusi rimtų traumų?
- Labai rimtų - ne. Mane puola nedidelės traumos. Kartą bėgdama barjeru kairįjį riešą susilaužiau. Blauzdos raumenį buvau pasitempusi. Kartais vienur kitur paskauda kūną, ir metams bėgant vis dažniau...
- Nesigailite, kad pasirinkote sportininkės gyvenimą?
- Ne, tikrai niekada nebuvo tokių minčių. Kaip sako, ateis senatvė, tada ir įvertinsim viską, ką sportas padarė kūnui. Bet juk būna, ir sveikas žmogus turi sveikatos problemų. Aš džiaugiuosi savo pasirinktu gyvenimo būdu - daugiau smagių akimirkų negu nesmagių ir aš tikrai nesigailiu.
- Maloniausia, ką gaunate sportuodama.
- Anksčiau smagiausia dalis buvo kelionės. Kuo toliau nuo namų – tuo smagiau. Dabar viskas pasisuko taip, kad kuo arčiau - tuo geriau. O jei varžybos namie, Kaune, išvis gerai - niekur važiuoti nereikia.
Bet jau esu nemažai visko pamačiusi, keliavusi. Kai būdavo ilgesnės varžybos, o aš pasirodydavau pačioje pradžioje, tada likdavo laiko apsidairyti ir daug pamatyti toje šalyje.
Būna ir taip, kad dar gerokai prieš varžybas išveža į stovyklą. Taip praeitais metais savaitę stovyklavau Japonijoje: nemažai pamatėme, pavažiavome ir toliau, susipažinome su tos šalies kultūra.
Pailsi bendraudama
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Patinka skaityti knygas. O kadangi valgyti retai gaminu, būna, ir vėjai šaldytuve švilpauja, tad nuolat tenka važiuoti kur nors pavalgyti.
O labiausiai mėgstu su kuo nors bendrauti. Dažnai laisvalaikiu sėdžiu svečiuose. Mane namuose sunku rasti.
- Kokį aprangos stilių renkatės? Ar mėgstate sukneles?
- Dėl suknelių sudėtingiau (juokiasi). Amerikoje pasipuošęs jautiesi iškritęs iš konteksto. Lietuvoje atvirkščiai - su treningu po treniruotės užšokdamas į parduotuvę jautiesi prastai.
Bet man patinka, kad Lietuvoje žmonės itin rūpinasi savo išvaizda, drabužiais, gražu žiūrėti. O Amerikoje, būna, studentai su pižamomis ateina į paskaitas. Mano nuomone, tai - visiškas kraštutinumas.
- O kokia apranga vilkėsite olimpiadoje?
- Sporto ir laisvalaikio drabužių gamintojas „Audimas“ pasiuvo nuostabią gražią aprangą. Dominuoja tamsiai žalia, salotinė ir balta spalvos. Vieną dieną namuose net „madų šou“ rengiau. (Juokiasi.)
Labiausiai iš tų sportinių drabužių patiko toks sijonukas su timpomis po apačia, panašiai kaip tenisininkių. Su treneriu juokėmės, gal reiks dalyvauti man su juo - palinksminčiau publiką. Bet tikriausiai neišdrįsiu.
- Ar vešitės į Pekiną talismaną?
- Ne, nemanau, kad tai veiksminga. Tikiu ir pasitikiu vieninteliu - Dievu. Prašau jo sėkmės ir žinau, kad jis man padės.
Gintarė Šatkauskaitė
