Skiriama Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio, įvykusio 1947 m. balandžio 22-24 dienomis dalyvių atminimui.
Minime Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio 65-ąsias metines (nuotr. Organizatorių)
Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai,Lietuvoje kilo stiprus tautos pasipriešinimas pavergėjams. Tūkstančiai Lietuvos sūnų ir dukterų jautė pareigą ginklu ginti savo tėvynę nuo okupanto ir ištikimai šią pareigą vykdė. Jie iškeitėsavo darbus, profesijas, gimtųjų namų šilumą į pilną mirtino pavojausmiško gyvenimą – tapo partizanais. Dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės partizanaiaukojo savo gyvenimus, savo gyvybes.
Stichiškai kilęs pasipriešinimas greitai formavosi įteritoriniuprincipu pagrįstąkarinęstruktūrą. Kūrėsi apygardos, jose veikėrinktinės, būriai, kariniai štabai. Iš apygardų formavosi sritys.
Pietų Lietuvoje veikė Dainavos apygarda.Ji apėmė dabartinių Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonų bei dalies besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų teritorijas.
Mano tėvelis, Lietuvos partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas Pietų Lietuvoje perėjo visą partizaninio karo kelią nuo būrio vado Dzūkijoje iki aukščiausios Lietuvos partizanų vadovybės. Jam yra tekę būti ir Dainavos apygardos vado pavaduotoju, vėliau, vadui žuvus, partizanai A. Ramanauską-Vanagą išrinko Dainavos apygardos vadu,dar vėliau – Pietų Lietuvos srities vadu – net tokiomis nepalankiomis sąlygomis buvo vadovaujamasi demokratijos principais.
Šį pavasarį sukanka 65-eri metai nuo svarbaus Dainavos apygardoje įvykio – Dainavos apygardos partizanų vadų sąskrydžio.Esu išsaugojusi nemažai tėvelio archyvinių dokumentų, autentiškų atsiminimų, kuriuose atsispindi sąskrydyje dalyvavusios asmenybių biografijų fragmentai, posėdžių aplinkybės, nutarimai. Pagerbdama sąskrydyje dalyvavusių vadų atminimą, noriu pasidalinti su skaitytojais išlikusių dokumentų liudijimais ir savo mintimis apie šį įvykį.
Dainavos partizanų apygardos vadų sąskrydis buvo sušauktas 1947 m. balandžio 22-24 dienomis Punios šile(Alytaus rajone).Laikas sąskrydžiui buvo kruopščiai parinktas – jis vyko nutirpus sniegui, šiltesniuoju metų laiku, kai buvo galima vykti per mišką nepaliekant pėdsakų.
Tuo metu A. Ramanauskas-Vanagas buvo Dainavos apygardos vado pavaduotojas ir Merkio rinktinės vadas. Sąskrydį sušaukė tuometinis Dainavos apygardos vadas kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis.Tai padaryti buvo labai sudėtinga. Reikėjo,kad žinia apie įvyksiantį sąskrydį visus vadus pasiektų laiku. Todėl ir ryšininkai ir partizanai turėjo daug darbo.
Štai kaip A. Ramanauskas-Vanagas prisimena gautą žinią apie sąskrydį ir po to vykusį pasirengimą: „Kai sutikau Žaibą, jis man įteikė paketą nuo Ąžuolio, ant kurio viršaus buvo pažymėta: Labai skubu!
Perskaitęs atitinkamą raštą, sužinojau, kad balandžio mėn. 23 d. Punios šile šaukiamas Dainavos apygardos vadų sąskrydis. Panašaus turinio raštą jau buvo gavęs ir Žaibas. Kiti iš Ąžuolio gautieji raštai buvo įvairiais tarnybiniais klausimais.
<...>Aš su Žaibu nustačiau susitikimo datą ir vietą. <...>Jame dalyvauti pasiūliau ir Rugiui, o per jį ir Šarūnui.
Iš susitikimo su Jūrininku grįžau savo vadavietėn tinkamiau pasiruošti būsimam sąskrydžiui.<...>
Vadavietėje su Jūrininku pasigaminome atitinkamas klišes ir savo darbo tušo. <...> Išleidome eilinį „Mylėk Tėvynę" numerį, kurio tam tikrą egzempliorių skaičių numačiau pasiimti sąskrydin. Prispausdinome daug atsišaukimų....<...>
Reikėjo pagalvoti ir pasiruošti tiems posėdžių darbotvarkės punktams, kuriuos savaime buvo galima nujausti. Savo laikuĄžuoliui buvau pristatęs kai kuriuos partizanus pakelti laipsniu bei pažymėti Narsumo ir Uolumo juostelėmis, pagal A apygardoje veikusius atitinkamus nuostatus, tačiau Ąžuolis visa tai atmetė ir pareiškė, kad, jo nuomone, tokius klausimus derės svarstyti tik nepriklausomybę atgavus.
Šiuo atžvilgiu aš buvau kitokios nuomonės ir galvojau, kad nepakanka drausmę palaikyti įvairiosrūšiesbausmėmis, bet taip pat turi būti įvairios skatinamosios priemonės, tarp jų partizanų pažymėjimas ir pakėlimas laipsniu. Žinojau, kad taip manė irKazimieraitis, Litas bei visi kiti vadai, išskyrus Ąžuolį. Teisingiau tariant, aš iki tol nepažinau partizanų vado, kuris būtų buvęs priešingas partizanų apdovanojimui. Dėl tos priežasties nusprendžiau, kad į kelionę pasiimsiu partizanų apdovanojimo ir pakėlimo laipsniu nuostatus ir jau paruoštus dokumentus atitinkamam pristatymui. Jūrininkas paruošė ženklų pavyzdžius ir reikiamus piešinius.Galvojau pasiūlyti posėdžio darbotvarkėn įtraukti partizano ženklo, uniformos ir užimamų pareigų žymėjimo suvienodinimo klausimus. Tam tikslui pagaminome brėžinius ir pavyzdžius. Vienu žodžiu, paruošiamojo darbo buvo pakankamai.“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“ Vilnius, 1999. p. 390-392)
A. Ramanauskas-Vanagas atsiminimuose rašė, kad kelionė į Punios šilą truko ne vieną parą. Pirmiausia jis ir jo pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas, kaip Merkio rinktinės atstovai susitiko su šios rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotoju JonuJakubavičiumi-Rugiu. Kartu jie iškeliavo link Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės vado Vaclovo Voverio-Žaibo vadavietės. Grupės vadas juos pasitiko sutartoje vietoje ir suteikė nakvynę savo bunkeryje Kalesnikų miške. Iš čia kartu keliavo ir Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Kaip rašoma, keliaujant toliau, reikėjo persikelti per Nemuną. Atsiminimuose pažymima, kad plaukti per Nemuną visada buvo ypač rizikinga, kadangi okupantai prie valčių dažnai rengdavo pasalas – čia jiems būdavo lengva gerai pasislėpti ir netikėtai apšaudyti arti priplaukusius partizanus. Laimei, šį kartą partizanams pavyko pasiekti kitą krantą be susidūrimo su priešu ir susitikti iš anksto numatytoje vietoje su kunigaikščio Margio grupės vadu Vytautu Subačiumi-Klevu ir apygardos štabo ryšių skyriaus viršininku Antanu Macevičiumi-Linu, kurie gyveno su apygardos vadu kpt. D. Jėčiu-Ąžuoliu viename bunkeryje. V. Subačius-Klevas ir A. Macevičius-Linas turėjo palydėti atvykusius partizanus į nakvynės vietą. „Ėjome pro girininkiją, kurioje kadais buvau apsistojęs kertant mišką – atlikdamas su seminaristais miško ruošos prievolę. Kokia skirtinga mano padėtis, pagalvojau, palyginus su anuometine. Tuomet čia dažnai grojau seminaristams armonika – gyvenimas buvo nerūpestingas, o dabar pro tą pačią vietą tenka slinkti atsargiai, su paruoštu rankose ginklu.“ – užrašė savo mintis A. Ramanauskas-Vanagas.(A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“ Vilnius, 1999. p. 397)
Pernakvoję partizano Jono Gurčiaus-Komendanto bunkeryje A. Ramanauskas-Vanagas ir Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupės vadas V. Voveris-Žaibas Kunigaikščio Margio grupės vado V. Subačiaus-Klevo buvo nuvesti į kpt. D. Jėčio-Ąžuolio vadavietę.
Šis bunkeris buvoįrengtas labai sumaniai ir yra vienas didžiausių žinomų bunkerių Lietuvoje. Minėtuose partizanų vado A. Ramanausko-Vanago prisiminimuose yra išsamus vadavietės aprašymas: „Pražygiavom kelis kvartalus ir pasiekėme kažkokį gilų griovį, kurio dugnu pamažu tekėjo vos pėdas galintis apsemti švarus šaltinių vanduo. Iš atokiau mums parodė krantą, kurio apačioje buvo įrengta pati slėptuvė. Maskavimas buvo labai geras ir akimis nebuvo galima nustatyti, kurioje vietoje yra slėptuvė ir durelės. Pagaliau Klevas sustojo, praskleidė mažutes eglaitės šakas, pavertėsamanų kuokštelį ir, paėmęs už grandinės, atidarė 45 laipsnių kampu įtaisytas dureles. <...>iš vidaus mane perspėjo, kad teks iš pradžių lįsti aukštyn ir žiūrėti, kur dugne prikaltos atramos, nes už jų teks kabintis kojomis ir rankomis. Palypėjus keturpėsčia, jau matėsi šviesa, kuri sklido iš slėptuvės, nes antrosios durelės buvo atidarytos. Kai nuropojau kelis žingsnius pritūpęs, patekau pačion slėptuvėn. Ten jau buvo galima stovėti kiek palenkta galva.<...>
Man buvo smulkiau aprodyta visa slėptuvė, kurioje buvo įvairūs reikmenys spaudai gaminti. Gultai buvo sumaniai paskirstyti į dvi dalis. Vieni buvo darbo kambaryje, kiti virtuvėje, kuri buvo lyg ir atskirta pussieniu. Dar kiek aukščiau į krantą buvo mažas kambarėlis, skirtas maisto sandėliui. Vienu žodžiu, slėptuvė buvo didžiulė ir labai patogi darbui. Vėliau dar parodė, kad slėptuvės viršuje vietoj kaminėlio buvo įtaisytas aukštas tuščiavidurės drebulės kamienas. Bendrame fone jis nekrito į akis..“(A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 399-401)
Išlikusiuose istoriniuose dokumentuose yra pažymėta, kad patys posėdžiai vyko bunkeryje, kuris buvo įrengtas lygumoje, atokiau nuo Dainavos apygardos vado kpt D. Jėčio-Ąžuolio vadavietės. Slėptuvę dėl jos dydžio partizanai vadino „Šaulių sale“. Šiame bunkeryjebuvo gana daug vietos – galėjo tilpti apie trisdešimt žmonių. Beveik per visą slėptuvės ilgį stovėjo platus stalas, abiejose jo pusėse buvo pritaisyti tvirti suolai, todėl esamomis sąlygomis tai buvo patogi vieta posėdžiams.
Sąskrydyje dalyvavo šie partizanų vadai: Dainavos apygardos vadas kpt Dominykas Jėčys-Ąžuolis,Dainavos apygardos vado pavaduotojas, Merkio rinktinės vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apygardos štabo ryšių skyriaus viršininkai Antanas Macevičius-Linas ir Konstantinas Šimelevičius-Gandras, jau minėtos Merkio rinktinės vado pavaduotojas Albertas Perminas-Jūrininkas ir šios rinktinės 3-io bataliono vado pavaduotojas Jonas Jakubavičius-Rugys.
Dzūkų rinktinei atstovavo štabo Švietimo ir spaudos skyriaus viršininkas Vincas Juozaitis-Vyturys, jo pavaduotojas Juozas Puškorius-Girinis, Dzūkų rinktinės Geležinio Vilko grupės vadas Vaclovas Voveris-Žaibas, jo pavaduotojas Petras Šilanskas-Labutis ir grupės štabo viršininkas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.
Kunigaikščio Margio grupei atstovavo šios grupės vadas Vytautas Subačius-Klevas, vado pavaduotojas Jonas Jusas-Pakštas, štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras, grupės I rajono viršininkas Motiejus Jaruševičius-Lakštingala, Vaidoto grupei – jos vadas Juozas Petraška–Lapaitis ir vado pavaduotojas bei štabo viršininkas Jonas Kučinskas-Spyruoklis.
Sąskrydyje svarstyti klausimai
Dauguma partizanų buvo tikintys žmonės visu savo gyvenimu liudiję krikščioniškąsias vertybes. Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas prisiminimuose rašė: „Vadas [kpt. D. Jėčys-Ąžuolis – aut.past.] paskelbė, kad posėdis pradedamas. Iš pradžių buvo sukalbėta partizanų malda ir atsistojimu pagerbti žuvusieji kovos broliai. Po to vienas po kito pristatyti posėdyje dalyvaujantieji, nes buvo tokių, kurie vieni kitus matė pirmą kartą.“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 402)
Istorinėje medžiagoje užfiksuota, kad Dainavos apygardos vadas kpt. D.Jėčys-Ąžuolis pirmininkauti posėdžiui paskyrė savo pavaduotoją A. Ramanauską-Vanagą, sekretoriavo Dzūkų rinktinės štabo Švietimo ir spaudos skyriaus viršininkas V. Juozaitis-Vyturys ir štabo viršininkas L. Baliukevičius-Dzūkas.
Savo prisiminimuose A. Ramanauskas-Vanagas pažymi: „Ąžuolis paskelbė darbotvarkės punktus. Tarp jų buvo įrašyti ir mano pasiūlytieji. Pažymėjo, kad posėdyje dalyvaujantieji gali juos dar papildyti. Paskutinis darbotvarkės punktas buvo klausimai ir sumanymai. <...>
Svarstant <...> darbotvarkės punktus, aktyviai dalyvavo visi posėdžiautojai. Buvo sudarinėjamos komisijos parengti nutarimus ar pasiūlymus atitinkančias rezoliucijas ar projektus. Man visur teko dalyvauti ir darbo buvo daug tiek posėdžių, tiek pertraukų metu. Trijų parų laikotarpiu teko labai mažai numigti, bet užtat pasiektais rezultatais buvau visiškai patenkintas. <...> darbas vyko labai sklandžiai. Galiausiai visais svarstomais klausimais buvo rasti <...> sutarimai.“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 403 - 407)
Kartais tarp partizanų iškildavo įvairių tarnybinių nesusipratimų, kuriuos jie stengdavosi išspręsti remdamiesi demokratijos principais – atsižvelgdami į skirtingas nuomones ir ieškodami visus tenkinančio kompromiso. Išlikusiame posėdžių protokole užfiksuota, kad sąskrydyje pirmiausia buvo svarstomas klausimas dėl tarnybinių santykių Dainavos apygardoje tarp skirtingų partizanų organizacinių vienetų.Posėdyje dalyvavę partizanų vadai išreiškė palaikymą apygardos vadokpt. D.Jėčio-Ąžuolio vadovavimui, kuris „pagrįstas <...> partizanų vadų deklaracijomis, lanksčiu partizaniniu judėjimu, stipria drausmės priežiūra ir nukreiptas į įsakymo vykdymą tiek eilinių kovotojų, tiek vadų“. (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 190)
Minėtame protokole pažymėta, kad po to buvoapžvelgti įgyvendinti darbai, steigiant vieningą Lietuvos partizanų vadovybę, nutarta pagal galimybes organizuoti skrajojančius partizanų kovinius padalinius ir taip aktyviau kovoti su stribais ir NKVD.
Partizanų vadai puikiai suvokė kokia didelė gali būti alkoholio žala tiek partizaninio karo dalyviams, tiek visai visuomenei. Alkoholizmą ypatingai skatino sovietinė sistema, nes neblaiviu žmogumi galima lengviau manipuliuoti ir jį dvasiškai palaužti. Daugelis partizanųvadų siekė, kad pasirinkdami kovos už laisvę keliąkovotojai kartu pasirinktų ir visiškos blaivybės kelią. Aukščiausieji vadai kaip paskatinimą ir pavyzdį tiems, kurie nebuvo visiškai atsisakę alkoholinių gėrimų,viešai deklaruodavo šį savo įsipareigojimą. Minėtame posėdžių protokole rašoma, jog vadai„Ąžuolis, Vanagas, Jūrininkas, Vyturys, Rugys, Žaibas, Lapaitis stengsis paveikti kitus vadus ir kovotojus, kad dar atkakliau įsijungtų į kovą ir apgintų mūsų tautą nuo žalingo sveikatai ir partizaniniam judėjimui degtinės vartojimo.“ (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 190-191).
Sąskrydyje svarstant drausmės klausimus, nutarta imtis griežtesnių priemonių dėl1946 m. gegužės mėn. Dainavos apygardos partizanų štabo įsakymo Nr. 89G gyventojams vykdymo.Įsakymo atsiradimą paskatino solidarumo jausmas su okupanto represijų aukomis ir rūpestis gyventojų saugumu. Partizanai draudėgyventojams gaminti ir pardavinėti naminę degtinę, be reikalo keliauti po miškus, prašyti išmaldos nuo tėviškės toliau esančiose apylinkėse, kviesti pas save ir vaišinti degtine sovietų karius, palaikyti glaudžius ryšius su okupantu. Pagalba okupacinėms struktūroms buvo laikoma išdavyste ir galėjo būti baudžiama net mirties bausme. (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 117-118).
Išlikę istoriniai dokumentai liudija, kad posėdžių metu buvo svarstyti karinio mokymo ir auklėjimo klausimai, nutarta „laikas nuo laiko rengti karinius mokymus“,taip pat aptarti ryšių ir žvalgybos, apsiginklavimo, uniformų ir jų ženklinimo klausimai. Partizanų vadai pritarė siūlymui įvesti apdovanojimus už drąsą bei už uolumą partizanams ir jų pagalbininkams, buvo aptarta tarptautinė padėtis, apžvelgti pogrindinės spaudos ir kiti klausimai. (Dokumentų rinkinys „Lietuvos partizanų Dainavos apygarda (1945-1952 m.)“, Vilnius, 2003. p. 191).
Tris dienas trukęs posėdžiavimas buvo rezultatyvus. Partizanų vadas A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose apie tai rašė: „Punios šile vykusių posėdžių nutarimus reikėjo įgyvendinti praktikoje. Įvestuosius <...> potvarkius turėjo paskelbti Ąžuolis įsakymu Dainavos apygardai.
Iš šilo skirstėmės labai geros nuotaikos, nes posėdžių metu pasiektais rezultatais visi buvo patenkinti. Buvo naudinga ir tai, kad prasiplėtė žemesniųjų partizanų vadų pažintys ir kelionės metu atsilankyta kaimyniniuose partizanų daliniuose.“ (A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų“, Vilnius, 1999. p. 413)
Sąskrydyje dalyvavusių partizanų vadų likimai
Pirmosiomis okupanto aukomis tapo Punios šile besislapstantys partizanai kpt. Dominykas Jėčys-Ąžuolis ir Mykolas Petrauskas-Aras. Jiežuvo 1947 m. rugpjūčio 11 d. okupantams užpuolus Dainavos apygardos štabo bunkerį. Šių partizanų palaikai buvo išniekinti Alytaus MGB kieme, vėliau kažkur užkasti. Iki šiol kūnų paslėpimo vieta nežinoma.
Tos pačios okupanto operacijos metupartizanai Antanas Macevičius-Linas, Vincas Juozaitis–Vyturys, Juozas Puškorius-Girinis irJuozas Petraška–Lapaitis buvo areštuoti ir nuteisti.
Antanas Macevičius-Linas tapo išdaviku.
Jonas Jusas-Pakštasir Vytautas Subačius-Klevas žuvo 1947 m. rugpjūčio 12 d. per MGB karinę operaciją, surengtą pagal A. Macevičiaus-Lino pateiktą informaciją,Strielčių kaime, Prienų rajone.
Konstantinas Šimelevičius-Gandras žuvo 1947 m. rugsėjo 22 d. per MGB kariuomenės įvykdytą karinę-čekistinę operacijąLesagūrų kaime, Daugų valsčiuje.
Albertas Perminas-Jūrininkas žuvo1947 m. lapkričio 8 d. rusų kariams apsupus slėptuvę prie Mantvilų kaimo Merkinės valsčiuje.
Jonas Jakubavičius-Rugys žuvo 1948 rugsėjo 16 d. išduotas rėmėjoLankininkų kaime, Merkinės valsčiuje.
Vaclovas Voveris-Žaibas ir Petras Šilanskas-Labutis žuvo 1949 m. kovo 7 d. per poetų, MGB agentų Kosto Kubilinsko-Kapso ir Adolfo Skinkio-Vilnies įvykdytą išdavystę Kalesninkų miške, Daugų valsčiuje. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti Alytaus MGB būstinės kieme. Jų paslėpimo vieta iki šiol nėra žinoma.
Lionginas Baliukevičius-Dzūkasžuvo 1950 m. birželio 24 d. MGB agentui Kaziui Kalantai-Aidui atvedus MGB operatyvinę grupę prie slėptuvės Žaliamiškyje, Leipalingio ir Merkinės valsčių sandūroje.
Motiejus Jaruševičius-Lakštingala žuvo 1951 m. vasario 15d. per MGB karinę operaciją Jaunonių kaime, Prienų rajone.
Jonas Kučinskas-Spyruoklis žuvo 1951 m. spalio 19 d. bunkeryje Barkūniškio miške, Prienų rajone.
Po Ąžuolio žūties Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo išrinktas Dainavos apygardos vadu.Atstovaudamas Pietų Lietuvos sritį ir šią apygardą, dalyvavo įsteigiant Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį(LLKS), tapo LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, LLKS gynybos pajėgų vadu. Jis buvo ilgiausiai veikęs Lietuvos partizanų vadas. Areštuotas 1956 m. spalio 12 d. Kaune. Po itin žiaurių sadistiškų kankinimų sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d., palaikų paslėpimo vieta nežinoma.
Vincas Juozaitis–Vyturys, Juozas Puškorius-Girinis ir Juozas Petraška–Lapaitis po suėmimo Punios šile, nuteisti ilgiems metams lagerių. Atlikę bausmę, grįžo į Lietuvą. Vincas Juozaitis–Vyturys mirė 1988 m. Juozas Puškorius-Girinis ir Juozas Petraška–Lapaitis sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, abu mirė 2001 m.
